Žiūrovai įsitikinę – Lietuvių Opera gyvuos

LAIMA APANAVIČIENĖ

,,Leiski delną švelnų man delne pajust…”, – „Olympic Theatre” gausiai susirinkusiems muzikos mylėtojams dainavo ,,Linksmosios našlės” veikėjai.

Tą popietę susirinkusiems skambėjo nepakartojama smuiko melodija, liejosi valso garsai! Nuo premjeros Vienoje (Austrija) 1905 metais Franz Lehar „Linksmoji našlė” užkariavo ne tik visas Europos scenas, bet pakerėjo ir kitų žemynų teatralus ir publiką. Daugelyje pasaulio scenų statomą operetę Lietuvių Opera pasirinko ne tik dėl gražios muzikos. Kaip sakė Operos chormeisterė Jūratė Grabliauskienė per 5 mėnesius (tiek laiko praėjo nuo paskutinės Lietuvių Operos premjeros) saviveikliniam kolektyvui pastatyti operą – neįgyvendinama užduotis, todėl ir buvo pasirinkta ,,Linksmoji našlė”.

Atvykę į premjerą čikagiečiai muzikos mylėtojai išgirdo ne tik žinomus jiems solistus: Nidą Grigalavičiūtę, Genovaitę Bigenytę, Liną Sprindį, klaipėdietį Mindaugą Gylį, kaunietį Kęstutį Alčiauskį, Gediminą Maciulevičių. Žiūrovų laukė susitikimas su atjaunėjusiu Lietuvių Operos choru, nauju pastatymo režisieriumi Kęstučiu Jakštu, seniai Čikagoje matytu dirigentu Juliumi Geniušu. Pirmą kartą girdėjome ir Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovą Benjaminą Želvį, matėme teatro baletmeisterį Dainių Bervingį.

Turtinga našlė Hana Glavari (N. Grigalavičiūtė) atvyksta į Paryžių prasiblaškyti. Jos tėvynainiai būgštauja, kad pasisekimą turinti turtingoji gražuolė ištekės ne už to, kas būtų naudingas jų mažos šalies prasiskolinusiai vyriausybei. Grafas Danila (M. Gylys) gauna užduotį vesti turtuolę našlę ir jos milijonus išsaugoti tėvynei. Tačiau tai nėra paprasta, nes praeityje Hanos ir Danilos keliai jau buvo susikirtę...

Žiūrovai sekė operetės siužetą, klausėsi melodingų garsų. Puikiai susidorojo su savo linksmosios našlės Hanos Glavari vaidmeniu N. Grigalavičiūtė. Solistės padainuotos melodingos arijos ir duetai (vien ko verta daina „Vilija” iš II veiksmo pradžios) verti plojimų.

Linksmosios našlės partneris Danila (M. Gylys) turi retą ir brangintiną solisto savybę – pakelti kokybės kartelę aukštai ir neleisti sau jos nuleisti žemyn. Solistas įsilieja į bendrą spektaklio visumą: įtikina santūri ir vyriška vaidybos maniera, tiksli dikcija kalbamuosiuose intarpuose, abejonių nekelia nei dainininko vokalas, nei sceninis patrauklumas.

Norisi atskirai paminėti ir čikagiečius G. Bigenytę, puikiai atlikusią Valencienne vaidmenį, ir L. Sprindį, Raoul de St Brioche vaidmens atlikėją.

Man asmeniškai patiko dainininko G. Maciulevičiaus sukurtas komiškas vaidmuo. Barono Zetos vaidmens atlikėjas paliko gerą įspūdį. Jo tempas, energija, sklidina naivaus komiško gėrio. Kažkada Kauno muzikiniame teatre girdėjau jį dainuojant Danilą. Atrodo, kad jis visai gerai jaučiasi ir persikūnijęs į komišką personažą. Tačiau yra prisipažinęs, kad nostalgijos laikas neištrynė. „Visas Danilos tekstas tebėra įsirėžęs atmintyje, per repeticijas kartais pagaudavau save, kad išsprūsta Danilos, o ne barono Zetos žodžiai. Nieko nuostabaus – sudainavau Danilą daugiau nei aštuoniasdešimtyje tuometinio pastatymo spektaklių”, – yra sakęs solistas ,,Kauno dienos” korespondentei.

Vertas paminėjimo ir D. Bervingis. Nebūdamas dainininku, jis savo vaidyba puikiai sujungė visas spektaklio scenas į vieną visumą.

Džiugu, kad Lietuvių Operai jau ne pirmą kartą talkininkauja šokių kolektyvas ,,Suktinis”. Šokėjai, kaip ir choristai, laisvalaikį atiduoda repeticijoms, o savo dalyvavimu pagyvina pastatymą.

Aišku, čia tik mano, diletantės nuomonė. Jei rašytų muzikologas, jis tikriausiai pastebėtų nesklandumų. Klaidų galime pastebėti ir mes, bet, manau, kad sutiks su manimi skaitytojas, – pagaliau po kelerių metų jaučiasi Lietuvių Operos atgimimas, susiklausymas, ir tai persiduoda žiūrovams.

Naujoji valdyba, sustiprėjęs choras, solistai, režisierius, dirigentas ir orkestrantai – visas kūrybinis kolektyvas – daug padarė, kad padovanotų mums, žiūrovams, gerą nuotaiką. Šį kartą atrodo ir salė buvo per maža – tiek norinčių pasiklausyti susirinko – pertraukos metu koridoriuose vos galėjai prasilenkti vienas su kitu.

Džiugina ir tai, kad į premjerą atvyko daug jaunų žiūrovų. Tą pastebėjo ir pirmasis orkestro smuikas koncertmeisteris Eugene Pazin, jau ne pirmą kartą grojęs Lietuvių Operos pastatymams. ,,Džiugu matyti jaunus žiūrovų veidus, – sakė ,,Lyric Opera” griežiantis smuikininkas. – Tą pastebiu ir mūsų teatro pastatymuose.”

Apdovanoję artistus gėlėmis, niūniuodami gražias melodijas, pakilia nuotaika žiūrovai skirstėsi namo. Skirstėsi su įsitikinimu – Lietuvių Opera gyvuos.

Scena iš Lietuvių Operos Čikagoje pastatymo Franz Lehar ,,Linksmoji našlė”.




Hana Glavari (Nida Grigalavičiūtė) ir grafas Danila (Mindaugas Gylys).

Valencienne (Genovaitė Bigenytė).

Baronas Mirko Zeta (Gediminas Maciulevičius) ir Njegus (Dainius Bervingis).

Dirigentas Julius Geniušas ir orkestras. Jono Kuprio nuotraukos