Ar ne per griežtas PLB
nusistatymas dėl pilietybės įstatymo projekto?

ALGIMANTAS S. GEČYS

,,Draugo” š.m. balandžio 8 d. laidoje greta ilgo PLB valdybos pirmininkės Reginos Narušienės straipsnio ,,Pilietybė ir naujas pilietybės įstatymo projektas” buvo išspausdintas kovo 30 d. data pažymėtas PLB pareiškimas ,,PLB pozicija dėl Prezidento pilietybės įstatymo projekto”. Po geros savaitės, ,,Draugo” balandžio 22 d. laidoje, straipsniu ,,Pilietybės įstatymui į Seimą sugrįžus” pasisakė ir buvęs PLB valdybos pirmininkas Bronius Nainys. Daugelį metų kritiškai vertinęs buvusios JAV LB Krašto valdybos pirmininkės, vėliau JAV LB Tarybos prezidiumo pirmininkės ir pastarųjų metų PLB valdybos pirmininkės veiklą, visų nuostabai Nainys šimtu procentų pritarė PLB valdybos užimtai pozicijai ir Narušienės straipsnyje bei PLB pareiškime išdėstytiems ,,užsienyje gyvenančių lietuvių teisėtiems ir pagrįstiems reikalavimams”. Straipsnio pabaigoje Nainys entuziastingai pareiškė: ,,žinau, kad kartu su manim jungiasi visos užsienyje gyvenančių Lietuvių Bendruomenės, kraštų LB vadovybės, jų padaliniai bei visi kiti lietuviai”.

Nainio teiginys ,,visi kiti lietuviai” išprovokavo mane pasinaudoti ,,Draugo” skiltimis ir pareikšti savąją, jokiu būdu niekam neprivalomą nuomonę. Atstovauju pažiūrai, kad kiekviena suvereni valstybė turi nevaržomą teisę riboti bei kontroliuoti valstybinės pilietybės suteikimo, įteisinimo įstatymu ir jos atėmimo procesus. PLB pareiškime esantis reikalavimas, kad ,,prigimtinė teisė (...) įgyjama gimstant”, būtų užtikrinimas Lietuvos pilietybei gauti, neatsižvelgiant į Lietuvos padėtį ir jos tarptautinius įsipareigojimus. Žinotina, kad dokumentas, liudijantis pilietybę, ar juo remiantis išduotas Lietuvos pasas nėra kažkas panašaus į Lietuvos Bajorų sąjungos suteiktą kilmingumo paliudijimą, kurį galime įrėminti ir pakabinti ant sienos. Lietuvos pilietybė jos savininkui uždeda specifinius įpareigojimus, vienas iš kurių yra darbuotis lietuvybės išlaikymo ir Lietuvos valstybingumo siekiams. Kai Lietuvos Seimo rinkimuose balsuoja vos apie 11,000 iš beveik pusmilijonio užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių, gyvenimo realijomis nesivadovauja PLB valdybos reikalavimas Lietuvos vadovams ,,prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę, įgyjamą gimstant (...) išsaugoti ir užtikrinti visiems lietuvių kilmės piliečiams visomis aplinkybėmis, net ir įgijus kitos valstybės pilietybę” (pabraukta mano – A. G.).

Prieš beveik dvidešimt metų Lietuvos valstybei stojantis nepriklausomam gyvenimui, užsienyje gyvenančių lietuvių anksčiau įgyta Lietuvos pilietybė nebuvo automatiškai atkurta. LB kraštų bendruomenių vadovybės pirmosiomis nepriklausomybės atkūrimo dienomis turėjo teisę išduoti dokumentą, liudijantį asmens buvimą lietuviu, tačiau valstybei įsitvirtinant ta teise nustota naudotis. Niekiniais buvo laikomi ir Lietuvos okupacijos metais Lietuvos pasiuntinybių išduoti pasai. Kiekvienas užsienyje gyvenąs lietuvis, kuris save laikė Lietuvos piliečiu, privalėjo Lietuvos pilietybę atkurti. Lietuvos Migracijos departamentas reikalavo asmenį užpildyti atitinkamą anketą, pristatyti gimimo metrikus, turėtus pasus, dokumentu paliudyti pasitraukimą iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio karo metu, gyvenimą užsienyje ir t.t. Migracijos departamentas į pilietybės atkūrimą žiūrėjo rimtai. Svetimomis kalbomis dokumentai privalėjo būti išversti į lietuvių kalbą ir notarizuoti. Mane tėvams 1944 metų vasarą iš Lietuvos išsivežus nepilnamečiu, Migracijos departamento pageidaujamo dokumento, įrodančio, jog gyvenau Vokietijoje, neturėjau. Mano laimei, Migracijos departamentą patenkino DP stovykloje gyvenant Tarptautinės Pabėgėlių organizacijos (IRO) man išduotas paskiepijimo paliudymas.

Mano supratimu, PLB valdyba elgiasi arogantiškai ir neatsakingai, reikalaudama, kad prigimtinė teisė į Lietuvos pilietybę, įgyjama gimstant, būtų ,,išsaugota ir užtikrinta visiems lietuvių kilmės piliečiams visomis aplinkybėmis, net ir įgijus kitos valstybės pilietybę” (pabraukta mano – A. G.). Ypač frazę ,,įgyjamą gimstant” taikant ne vien tik užsienyje gimusiems vaikams, bet ir vaikaičiams, ir provaikaičiams. Šis PLB valdybos populistinis reikalavimas neatsižvelgia į Rusijos politikos iššūkius Baltijos valstybėms, ignoruoja Lietuvos nepalankią geografinę padėtį, neatsižvelgia į faktą, kad dalies savojo suvereniteto Lietuva yra atsisakiusi, įstodama į Europos Sąjungą. Lietuva nėra tarp kalnynų įsprausta Šveicarija, saloje įsikūrusi Airija ar pagaliau Liuksemburgo valstybė, glūdinti tarp taikių valstybinių kaimynų. Ar pagalvojama, kokioje padėtyje atsidurtų Lietuva, jei Rusija su Baltarusija Lietuvai pradėtų ,,perėti” ,,lietuvių kilmės” gegužiukus tokius kaip Antanas Sniečkus ar V. Kapsukas-Mickevičius? Kaip pasijustume, jei tūkstančiai tokių naujai ,,surastų” lietuvių siektų balsuoti Lietuvos rinkimuose? Pagaliau mes, gyvenantys Lietuvai draugiškoje JAV, ar visapusiškai, ramia sąžine turime teisę Lietuvos pilietybės reikalauti čia gimusiems vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, kai milijonas ir daugiau tariamų lietuvių kilmės žmonių yra visapusiškai abejingi JAV vykstančiam lietuviškam gyvenimui? Ar tikrai norime, kad tokių ,,prigimtinę teisę” į pilietybę turinčiųjų balsas spręstų opius Lietuvos reikalus bei mūsų valstybės ir tautos ateitį?

Užsienio lietuvių žiniasklaidoje Lietuvos pilietybės klausimu vykstančioje diskusijoje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (KT) piešiamas su velnio ragais. Daugelį metų turėję progą stebėti JAV Aukščiausiojo Teismo (AT) priimtus sprendimus, privalėtume suprasti, kad AT teisėjai sprendimus priima gilindamiesi ne vien tik į įstatyme įformintų teisinių nuostatų reikšmę, bet ir propaguoja asmenines pažiūras socialiniais, visuomenininiais, politiniais klausimais. Teisininkės Narušienės priekaištus LR Konstituciniam Teismui dėl skirtingos pilietybės ,,atskirų atvejų” prasmės interpretacijos priimu be didesnės kritikos ar kartėlio. Ji PLB valdybos pirmininkė, ir KT aiškinimas jos atstovaujamiems užsienio lietuviams nėra palankus. Neabejoju, kad būdama advokate Narušienė ne mažiau įtikinančiai sugebėtų ginti ir KT aiškinimą.
Po Lietuvos prezidento Rolando Pakso turėtų problemų dėl Rusijos piliečiui Jurijui Borisovui suteiktos Lietuvos pilietybės, neturėtų stebinti, kad KT ir prezidentas Valdas Adamkus pilietybės suteikimo klausimus siekė riboti bei apsunkinti. Nainio priekaištai Lietuvos vadovams dėl užsienyje gyvenančių lietuvių ,,tautinėsvalstybinės savimonės” sujaukimo aiškiai per stiprūs. Politiniai sprendimai negali būti priimami vien tik vadovaujantis jausminiu patriotizmu. Lietuvos politinio gyvenimo vadovai, viena akimi stebėdami tai, ką Rusija padarė Gruzijoje, bando spręsti keblų pilietybės klausimą. Jie bando išvengti aiškinimosi Europos Sąjungai Strasbūre, stebi, kiek šis įstatymas galėtų paveikti dar vis nebaigtus spręsti karo metais prarastos nuosavybės reikalus. Būdami politikais, tuo pačiu nenori užsitraukti užsienyje gyvenančių lietuvių, ypač iš Lietuvos užsienin išvykusių ekonominių emigrantų, rūstybės.

PLB vaidmuo pilietybės klausime privalėtų būti derinantis, vedantis abi puses prie konsensuso. Negalint susitarti dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo svetimas pilietybes priėmusiems asmenims, PLB, artimai bendradarbiaudama su Lietuvos Seimo atstovais, galėtų siekti lengvatų iš užsienio Lietuvos sugrįžusiems buvusiems piliečiams: palengvinimų vaikams įstoti į Lietuvos universitetus, asmenims įsijungti į SODRĄ, be mokesčio pervesti į Lietuvą užsienyje uždirbtus pinigus, sutrumpinti laiką (tarkim, vienerius metus) atkūrimui netektos Lietuvos pilietybės. Nei Lietuvos prezidento, nei Seimo narių, nei Vyriausybės, pagaliau ir KT teisėjų, nedarykime užsienio lietuvių priešais.

Turėjau galimybę vartyti 2008 m. liepos 15 d. data pažymėtą ir iki 2010 m. sausio 1 d. galiojantį LR Pilietybės įstatymo dokumentą. Nustebino nebuvimas įstatyme bet kokio, net ir mažiausio, užsiminimo apie 1941 m. į Vokietiją iš sovietų okupuotos Lietuvos nacių Vokietijon išvykusius – repatrijavusius lietuvius. Pirminis pilietybės įstatymas, priimtas tuo metu, kai Nainys vadovavo PLB valdybai, Lietuvos pilietybės atkūrimo teisės nesuteikė repatrijavusiems į Vokietiją lietuviams. Dabartiniame pilietybės įstatyme apie repatrijavusius neužsimenama. Taigi, laikui bėgant, be didelės reklamos, vadovaujantis kantrybe ir tylia diplomatija, skriauda iš Lietuvos repatrijavusiems buvo atitaisyta.

Mano rankose – prieš daug metų man išduotas JAV pasas. Straipsnio skaitytojų pasvarstymui keletas (laisvo vertimo) citatų iš amerikietiško paso. Pilietybės netekimas. Specifinėmis aplinkybėmis JAV pilietybės galite netekti įvykdydami tokius veiksmus: (1) priimdami svetimos valstybės pilietybę; (2) prisiekdami ar pasižadėdami svetimai valstybei; (3) tarnaudami svetimos valstybės kariuomenėje; (4) priimdami svetimos valstybės valdinę tarnybą; (5) formaliai atsisakydami JAV pilietybės dalyvaujant JAV konsulato valdininkui. (...) Dviguba pilietybė. Ji gali remtis gimimu, vedybomis, tėvyste ar formaliu jos įgijimu (naturalization). Dvigubą pilietybę turinčiam asmeniui gali būti taikomi visi to krašto įstatymai, kai jo lankomasi tos valstybės jurisdikcijoje. Įdomu, kad jei ankstyvesnėse JAV paso laidose dvigubos pilietybės savininkams turint problemų buvo patariama kreiptis į lankomam krašte veikiančius JAV ambasadą ar konsulatą, naujoje JAV paso redakcijoje ši galimybė nutylima.

Noriu tikėti, kad liepos mėnesį Vilniuje įvyksiančiame XIII PLB seime Lietuvos Respublikos pilietybės klausimu bus leista pasisakyti. Tikėkimės, kad svarstymai nesirems vien patriotinėmis ir šovinistinėmis emocijomis. Europos Sąjungos valstybėse gyvenantiems užsienio lietuviams pilietybės klausimas neturėtų būti toks jautrus, kaip Pietų Amerikoje, Kanadoje, JAV, Australijoje, postsovietinėse valstybėse įsikūrusiems gyvenantiems tautiečiams. Tarpvalstybinėmis sutartimis įteisinta dviguba pilietybė galėtų būti tinkamiausias sprendimas pilietybės problemą sprendžiant. Būtina kalbėtis, nepilant žibalo ant liepsnojančio laužo. Nainio straipsnyje teigimai apie užsienio lietuvių nupilietinimą, KT jiems panaikintas valstybines teises (šiurkščiai pažeidžiant ir tautines), tyčinį KT apsimetimą siekiant naikinti lietuvių tautą ne tik, kad nesuteikia progos rasti priimtinus atsakymus, bet tik didina prarają tarp lietuvių Lietuvoje ir užsienyje. Kai prieš dvidešimt metų užsienyje gyvenantys lietuviai drauge su Sąjūdžiu buvo už nepriklausomą Lietuvą, neklausėme tada, ar mūsų svajonių laisva Lietuva suteiks mums pilietybę, ar gražins turėtas nuosavybes, ar... Okupacijos metais išmokome Lietuvą mylėti iš tolo, dar labiau ją mylėkime esant nepriklausomą.