Ar ne per griežtas PLB
nusistatymas dėl pilietybės įstatymo projekto?
ALGIMANTAS S. GEČYS
,,Draugo” š.m. balandžio 8 d. laidoje greta ilgo PLB
valdybos pirmininkės Reginos Narušienės straipsnio ,,Pilietybė
ir naujas pilietybės įstatymo projektas” buvo
išspausdintas kovo 30 d. data pažymėtas PLB pareiškimas
,,PLB pozicija dėl Prezidento pilietybės įstatymo projekto”. Po
geros savaitės, ,,Draugo” balandžio 22 d. laidoje, straipsniu
,,Pilietybės įstatymui į Seimą sugrįžus” pasisakė ir buvęs PLB
valdybos pirmininkas Bronius Nainys. Daugelį metų kritiškai
vertinęs buvusios JAV LB Krašto valdybos pirmininkės, vėliau JAV
LB Tarybos prezidiumo pirmininkės ir pastarųjų metų PLB valdybos
pirmininkės veiklą, visų nuostabai Nainys šimtu procentų pritarė
PLB valdybos užimtai pozicijai ir Narušienės straipsnyje bei PLB
pareiškime išdėstytiems ,,užsienyje gyvenančių lietuvių
teisėtiems ir pagrįstiems reikalavimams”. Straipsnio pabaigoje
Nainys entuziastingai pareiškė: ,,žinau, kad kartu su manim
jungiasi visos užsienyje gyvenančių Lietuvių Bendruomenės,
kraštų LB vadovybės, jų padaliniai bei visi kiti
lietuviai”.
Nainio teiginys ,,visi kiti lietuviai” išprovokavo mane
pasinaudoti ,,Draugo” skiltimis ir pareikšti savąją, jokiu
būdu niekam neprivalomą nuomonę. Atstovauju pažiūrai, kad kiekviena
suvereni valstybė turi nevaržomą teisę riboti bei kontroliuoti
valstybinės pilietybės suteikimo, įteisinimo įstatymu ir jos atėmimo
procesus. PLB pareiškime esantis reikalavimas, kad ,,prigimtinė
teisė (...) įgyjama gimstant”, būtų užtikrinimas Lietuvos
pilietybei gauti, neatsižvelgiant į Lietuvos padėtį ir jos
tarptautinius įsipareigojimus. Žinotina, kad dokumentas, liudijantis
pilietybę, ar juo remiantis išduotas Lietuvos pasas nėra kažkas
panašaus į Lietuvos Bajorų sąjungos suteiktą kilmingumo
paliudijimą, kurį galime įrėminti ir pakabinti ant sienos. Lietuvos
pilietybė jos savininkui uždeda specifinius įpareigojimus, vienas
iš kurių yra darbuotis lietuvybės išlaikymo ir Lietuvos
valstybingumo siekiams. Kai Lietuvos Seimo rinkimuose balsuoja vos apie
11,000 iš beveik pusmilijonio užsienyje gyvenančių Lietuvos
piliečių, gyvenimo realijomis nesivadovauja PLB valdybos reikalavimas
Lietuvos vadovams ,,prigimtinę teisę
į Lietuvos pilietybę, įgyjamą gimstant (...) išsaugoti ir
užtikrinti visiems lietuvių kilmės piliečiams visomis aplinkybėmis, net
ir įgijus kitos valstybės pilietybę” (pabraukta mano – A. G.).
Prieš beveik dvidešimt metų Lietuvos valstybei stojantis
nepriklausomam gyvenimui, užsienyje gyvenančių lietuvių anksčiau įgyta
Lietuvos pilietybė nebuvo automatiškai atkurta. LB kraštų
bendruomenių vadovybės pirmosiomis nepriklausomybės atkūrimo dienomis
turėjo teisę išduoti dokumentą, liudijantį asmens buvimą
lietuviu, tačiau valstybei įsitvirtinant ta teise nustota naudotis.
Niekiniais buvo laikomi ir Lietuvos okupacijos metais Lietuvos
pasiuntinybių išduoti pasai. Kiekvienas užsienyje gyvenąs
lietuvis, kuris save laikė Lietuvos piliečiu, privalėjo Lietuvos
pilietybę atkurti. Lietuvos Migracijos departamentas reikalavo asmenį
užpildyti atitinkamą anketą, pristatyti gimimo metrikus, turėtus pasus,
dokumentu paliudyti pasitraukimą iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio
karo metu, gyvenimą užsienyje ir t.t. Migracijos departamentas į
pilietybės atkūrimą žiūrėjo rimtai. Svetimomis kalbomis dokumentai
privalėjo būti išversti į lietuvių kalbą ir notarizuoti. Mane
tėvams 1944 metų vasarą iš Lietuvos išsivežus
nepilnamečiu, Migracijos departamento pageidaujamo dokumento,
įrodančio, jog gyvenau Vokietijoje, neturėjau. Mano laimei, Migracijos
departamentą patenkino DP stovykloje gyvenant Tarptautinės Pabėgėlių
organizacijos (IRO) man išduotas paskiepijimo paliudymas.
Mano supratimu, PLB valdyba elgiasi arogantiškai ir
neatsakingai, reikalaudama, kad prigimtinė teisė į Lietuvos pilietybę,
įgyjama gimstant, būtų ,,išsaugota
ir užtikrinta visiems lietuvių kilmės piliečiams visomis aplinkybėmis,
net ir įgijus kitos valstybės pilietybę” (pabraukta mano
– A. G.). Ypač frazę ,,įgyjamą gimstant” taikant ne vien
tik užsienyje gimusiems vaikams, bet ir vaikaičiams, ir provaikaičiams.
Šis PLB valdybos populistinis reikalavimas neatsižvelgia į
Rusijos politikos iššūkius Baltijos valstybėms, ignoruoja
Lietuvos nepalankią geografinę padėtį, neatsižvelgia į faktą, kad
dalies savojo suvereniteto Lietuva yra atsisakiusi, įstodama į Europos
Sąjungą. Lietuva nėra tarp kalnynų įsprausta Šveicarija, saloje
įsikūrusi Airija ar pagaliau Liuksemburgo valstybė, glūdinti tarp
taikių valstybinių kaimynų. Ar pagalvojama, kokioje padėtyje atsidurtų
Lietuva, jei Rusija su Baltarusija Lietuvai pradėtų ,,perėti”
,,lietuvių kilmės” gegužiukus tokius kaip Antanas Sniečkus ar V.
Kapsukas-Mickevičius? Kaip pasijustume, jei tūkstančiai tokių naujai
,,surastų” lietuvių siektų balsuoti Lietuvos rinkimuose? Pagaliau
mes, gyvenantys Lietuvai draugiškoje JAV, ar
visapusiškai, ramia sąžine turime teisę Lietuvos pilietybės
reikalauti čia gimusiems vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, kai
milijonas ir daugiau tariamų lietuvių kilmės žmonių yra
visapusiškai abejingi JAV vykstančiam lietuviškam
gyvenimui? Ar tikrai norime, kad tokių ,,prigimtinę teisę” į
pilietybę turinčiųjų balsas spręstų opius Lietuvos reikalus bei mūsų
valstybės ir tautos ateitį?
Užsienio lietuvių žiniasklaidoje Lietuvos pilietybės klausimu
vykstančioje diskusijoje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
(KT) piešiamas su velnio ragais. Daugelį metų turėję progą
stebėti JAV Aukščiausiojo Teismo (AT) priimtus sprendimus,
privalėtume suprasti, kad AT teisėjai sprendimus priima gilindamiesi ne
vien tik į įstatyme įformintų teisinių nuostatų reikšmę, bet ir
propaguoja asmenines pažiūras socialiniais, visuomenininiais,
politiniais klausimais. Teisininkės Narušienės
priekaištus LR Konstituciniam Teismui dėl skirtingos pilietybės
,,atskirų atvejų” prasmės interpretacijos priimu be didesnės
kritikos ar kartėlio. Ji PLB valdybos pirmininkė, ir KT
aiškinimas jos atstovaujamiems užsienio lietuviams nėra
palankus. Neabejoju, kad būdama advokate Narušienė ne mažiau
įtikinančiai sugebėtų ginti ir KT aiškinimą.
Po Lietuvos prezidento Rolando Pakso turėtų problemų dėl Rusijos
piliečiui Jurijui Borisovui suteiktos Lietuvos pilietybės, neturėtų
stebinti, kad KT ir prezidentas Valdas Adamkus pilietybės suteikimo
klausimus siekė riboti bei apsunkinti. Nainio priekaištai
Lietuvos vadovams dėl užsienyje gyvenančių lietuvių
,,tautinėsvalstybinės savimonės” sujaukimo aiškiai per
stiprūs. Politiniai sprendimai negali būti priimami vien tik
vadovaujantis jausminiu patriotizmu. Lietuvos politinio gyvenimo
vadovai, viena akimi stebėdami tai, ką Rusija padarė Gruzijoje, bando
spręsti keblų pilietybės klausimą. Jie bando išvengti
aiškinimosi Europos Sąjungai Strasbūre, stebi, kiek šis
įstatymas galėtų paveikti dar vis nebaigtus spręsti karo metais
prarastos nuosavybės reikalus. Būdami politikais, tuo pačiu nenori
užsitraukti užsienyje gyvenančių lietuvių, ypač iš Lietuvos
užsienin išvykusių ekonominių emigrantų, rūstybės.
PLB vaidmuo pilietybės klausime privalėtų būti derinantis, vedantis abi
puses prie konsensuso. Negalint susitarti dėl Lietuvos pilietybės
išsaugojimo svetimas pilietybes priėmusiems asmenims, PLB,
artimai bendradarbiaudama su Lietuvos Seimo atstovais, galėtų siekti
lengvatų iš užsienio Lietuvos sugrįžusiems buvusiems piliečiams:
palengvinimų vaikams įstoti į Lietuvos universitetus, asmenims
įsijungti į SODRĄ, be mokesčio pervesti į Lietuvą užsienyje uždirbtus
pinigus, sutrumpinti laiką (tarkim, vienerius metus) atkūrimui netektos
Lietuvos pilietybės. Nei Lietuvos prezidento, nei Seimo narių, nei
Vyriausybės, pagaliau ir KT teisėjų, nedarykime užsienio lietuvių
priešais.
Turėjau galimybę vartyti 2008 m. liepos 15 d. data pažymėtą ir iki 2010
m. sausio 1 d. galiojantį LR Pilietybės įstatymo dokumentą. Nustebino
nebuvimas įstatyme bet kokio, net ir mažiausio, užsiminimo apie 1941 m.
į Vokietiją iš sovietų okupuotos Lietuvos nacių Vokietijon
išvykusius – repatrijavusius lietuvius. Pirminis
pilietybės įstatymas, priimtas tuo metu, kai Nainys vadovavo PLB
valdybai, Lietuvos pilietybės atkūrimo teisės nesuteikė
repatrijavusiems į Vokietiją lietuviams. Dabartiniame pilietybės
įstatyme apie repatrijavusius neužsimenama. Taigi, laikui bėgant, be
didelės reklamos, vadovaujantis kantrybe ir tylia diplomatija, skriauda
iš Lietuvos repatrijavusiems buvo atitaisyta.
Mano rankose – prieš daug metų man išduotas JAV
pasas. Straipsnio skaitytojų pasvarstymui keletas (laisvo vertimo)
citatų iš amerikietiško paso. Pilietybės netekimas.
Specifinėmis aplinkybėmis JAV pilietybės galite netekti įvykdydami
tokius veiksmus: (1) priimdami svetimos valstybės pilietybę; (2)
prisiekdami ar pasižadėdami svetimai valstybei; (3) tarnaudami svetimos
valstybės kariuomenėje; (4) priimdami svetimos valstybės valdinę
tarnybą; (5) formaliai atsisakydami JAV pilietybės dalyvaujant JAV
konsulato valdininkui. (...) Dviguba pilietybė.
Ji gali remtis gimimu, vedybomis, tėvyste ar formaliu jos įgijimu
(naturalization). Dvigubą pilietybę turinčiam asmeniui gali būti
taikomi visi to krašto įstatymai, kai jo lankomasi tos valstybės
jurisdikcijoje. Įdomu, kad jei ankstyvesnėse JAV paso laidose dvigubos
pilietybės savininkams turint problemų buvo patariama kreiptis į
lankomam krašte veikiančius JAV ambasadą ar konsulatą, naujoje
JAV paso redakcijoje ši galimybė nutylima.
Noriu tikėti, kad liepos mėnesį Vilniuje įvyksiančiame XIII PLB seime
Lietuvos Respublikos pilietybės klausimu bus leista pasisakyti.
Tikėkimės, kad svarstymai nesirems vien patriotinėmis ir
šovinistinėmis emocijomis. Europos Sąjungos valstybėse
gyvenantiems užsienio lietuviams pilietybės klausimas neturėtų būti
toks jautrus, kaip Pietų Amerikoje, Kanadoje, JAV, Australijoje,
postsovietinėse valstybėse įsikūrusiems gyvenantiems tautiečiams.
Tarpvalstybinėmis sutartimis įteisinta dviguba pilietybė galėtų būti
tinkamiausias sprendimas pilietybės problemą sprendžiant. Būtina
kalbėtis, nepilant žibalo ant liepsnojančio laužo. Nainio straipsnyje
teigimai apie užsienio lietuvių nupilietinimą, KT jiems panaikintas
valstybines teises (šiurkščiai pažeidžiant ir tautines),
tyčinį KT apsimetimą siekiant naikinti lietuvių tautą ne tik, kad
nesuteikia progos rasti priimtinus atsakymus, bet tik didina prarają
tarp lietuvių Lietuvoje ir užsienyje. Kai prieš dvidešimt
metų užsienyje gyvenantys lietuviai drauge su Sąjūdžiu buvo už
nepriklausomą Lietuvą, neklausėme tada, ar mūsų svajonių laisva Lietuva
suteiks mums pilietybę, ar gražins turėtas nuosavybes, ar... Okupacijos
metais išmokome Lietuvą mylėti iš tolo, dar labiau ją
mylėkime esant nepriklausomą.