Prezidentui Obama – pirmasis šimtadienis
ALEKSAS VITKUS
Gal ir nėra tikslu taip skubiai spręsti apie naujo prezidento veiks
mingumą perėmus vadovavimą valstybei, bet tokia jau susidarė tradicija,
kad praėjus šimtui dienų po inauguracijos jo pirmieji valdymo
žingsniai žurnalistų ir politologų yra kruopščiai peržiūrimi ir
palyginami su jo pirmtakais. Ji prasidėjo nuo prezidento Franklin D.
Roosevelt (FDR) laikų, t. y. nuo 1933 metų, kai tų metų kovo 15 d. jis
perėmė valdžią iš prezidento Herbert Hoover, palikusio
krašto ekonomiką gilioje krizėje, iš dalies
panašioje į tą, iš kurios savo rinkiminėje kampanijoje
kandidatas Barack Obama mus žadėjo išgelbėti. Ar atsimenate jo
šūkius: „Change” ir „Yes, we can”?
FDR, turėdamas savo pusėje vieningą demokratų Kongresą, tuojau stvėrėsi
darbo ir netrukus įgyvendino keletą įstatymų, kurie ženkliai pakreipė
Amerikos ekonominį įvaizdį. Tuojau buvo stabilizuota bankų sistema,
įvesta bedarbystės pašalpa, duoti palengvinimai ūkininkams,
sureguliuota birža, panaikinta prohibicija ir pradėta didžioji
Tennessee ir kaimyninių valstijų elektrifikacija. Visa tai prezidentas
pavadino „The New Deal”, kurio buvo laikomasi per jo visas
keturias kadencijas. Dėl tų žingsnių Amerika gerokai pakrypo į
socializmą, o federalinės valdžios galia išaugo iki Amerikos
istorijoje dar niekada nematyto lygio.
Jei pažiūrėsime į po FDR sekusių prezidentų pasiekimus per jų
pirmuosius šimtadienius, pamatysime, kad iš jų darbų per
pirmąsias šimtą dienų spręsti apie prezidento veiksmingumą per
visą keturių metų kadenciją nėra labai tikslu. Pavyzdžiui, prez. Bill
Clinton 1993 m. pradėjo savo programą labai chaotiškai, visai
nepanašiai į jo aštuonių metų valdymą. Prez. George Bush
2001 m. pradėta programa atrodė labai daug žadanti, nors ilgainiui tapo
visiškai neveiksminga ir nepopuliari. Abiejų prezidentų dvigubos
kadencijos pasibaigė visiškai kitaip, negu buvo manyta po jų
pirmų trijų mėnesių administravimo.
Bet sugrįžkime prie dabartinio prezidento Obama, meskime žvilgsnį į jo
pirmą šimtadienį ir palyginkime jį su FDR, ypač kad Obama labai
mėgsta save lyginti su FDR. Obama pirmiausia (sausio 22 d. – dvi
dienos po inauguracijos) liepė uždaryti Guantanamo (Kuba) kalėjimą; po
to (sausio 29 d.) pasirašė įsaką, palengvinantį kelti bylas dėl
moterų diskriminacijos darbovietėse; patvirtino (vasario 17 d.) 787
mlrd. dolerių postūmio (stimulus) planą, pagal kurį būtų skatinamas
ekonomikos atkutimas skirstant pinigus visoje Amerikoje; pažadėjo
(vasario 27 d.) iki 2010 metų rugpjūčio pasitraukti iš Irako;
panaikino (kovo 9 d.) buvusius apribojimus dėl kamieninių ląstelių
tyrinėjimo; parodė (balandžio 13 d.) bent dalinį norą gerinti santykius
su Kuba; paliko (balandžio 17 d.) Kongresui rūpintis pasaulio klimato
kaitos reikalais; pristatė (balandžio 20 d.), nors ir su didžiuliu
deficitu 3,5 mlrd. dolerių biudžetą.
Obama kampanijos metu pareiškė tris pagrindinius savo siekius:
visuotinis sveikatos aprūpinimas, mokslo ir auklėjimo pagerinimas ir
energetikos nepriklausomybė nuo užsienio. Visa tai dabar turės
palaukti, kol bus išbrista iš gilios dabartinės
ekonomikos duobės. Nors planų ateičiai yra daug, bet kol kas tai tik
planai. Kas neramina nemažą dalį amerikiečių, tai Obama ir jo liberalių
(ar kairiųjų) patarėjų krypimas į socializmą.
Respublikonams pašaipų juoką sukėlė Obama beprasmis paraginimas
visiems pagrindiniams penkiolikos departamentų vadovams savo biudžetus
sumažinti 100 mln. dolerių, kai tuo tarpu viso krašto biudžetas
siekia 3,5 trilijonų (1 trilijonas yra 1,000 mlrd.) dolerių. Juk toks
taupymas sudarytų tik 0.0025 proc. biudžeto! Respublikonai, vos
neprunkšdami iš juoko, nurodė, jog vien tik procentai už
tą 787 mlrd. dol. postūmį kainuos 100 mln. dolerių per dieną.
Obama, nors ir susirūpinęs, kaip kuo greičiau atgaivinti Amerikos
ekonomiką, rado pakankamai laiko lankytis įvairiuose užsienio
kraštuose. Deja, jo pasisakymai sudirgino ne vieno amerikiečio
nervus. Obama apkaltino amerikiečius arogancija ir pagarbos stoka
islamo pasauliui. Venesuelos prezidentą, aršų Amerikos
priešą jis pavadino „amigo”. Prieš Saudi
Arabijos karalių Obama nusilenkė taip žemai, kad apie tai pasaulio
spauda šaipėsi net keletą dienų. Lankydamas Turkiją, Obama
kalbėdamas apie reikalą pagerinti turkų ir armėnų santykius, nedrįso
turkų 1915 m. vykdytų armėnų žudynių pavadinti genocidu.
Dalyvaudamas dvidešimties galingiausių pasaulio valstybių vadovų
(G-20) suvažiavime, Obama su pasitenkinimu pareiškė, kad
šiandien pasaulio finansus atgaivins tos 20 valstybių,
priešingai aniems laikams, kai Amerikos FDR ir Anglijos
Churchill, abu besimėgaudami „brandy” taurele, manydavo
sutvarkysią visą pasaulį.
Ir ką už tokį nuolankumą ir Amerikos juodinimą Obama gavo?
Paprašęs pagalbos Afganistano kare Obama išgirdo tik
tylą. Ekonominis postūmis iš Europos? Nieko. Guantanamo
kaliniai? Prancūzija sutiko priimti vieną! Austrijos atstovė net piktai
atšovė: „Jei jie (kaliniai) nepavojingi, kodėl jų
nepalikti Amerikoje?” Rusija atsisakė padėti Amerikos
diplomatijai dėl Irano, o Kinija nesutiko bandyti drausminti
Šiaurės Korėjos. Nors aš ir nebalsavau už Obama, man jo
pagailo, kai net kai kurie Neįgalios olimpiados dalyviai juo
pasipiktino, kai Obama kėglių žaidime surinkęs žemą 129 taškų
sumą, visiškai nekaltai pareiškė: „Tai
panašu į neįgalių žaidynes.” Kaip dabar įprasta, teko
atsiprašinėti.
Obama yra apdovanotas oratorinio iškalbingumo ir kantraus
derinimo dovana. Priešingai negu buvęs prezidentas Bush, kuris
buvo pasakęs: „arba jūs su mumis, arba jūs su teroristais”,
Obama jau parodė savo daug sukalbamesnį charakterį, su kuriuo Amerikai
galbūt bus lengviau rasti draugų ir kaip nors pradėti taikesnį dialogą
su jos priešais.