Prezidentui Obama – pirmasis šimtadienis

ALEKSAS VITKUS

Gal ir nėra tikslu taip skubiai spręsti apie naujo prezidento veiks mingumą perėmus vadovavimą valstybei, bet tokia jau susidarė tradicija, kad praėjus šimtui dienų po inauguracijos jo pirmieji valdymo žingsniai žurnalistų ir politologų yra kruopščiai peržiūrimi ir palyginami su jo pirmtakais. Ji prasidėjo nuo prezidento Franklin D. Roosevelt (FDR) laikų, t. y. nuo 1933 metų, kai tų metų kovo 15 d. jis perėmė valdžią iš prezidento Herbert Hoover, palikusio krašto ekonomiką gilioje krizėje, iš dalies panašioje į tą, iš kurios savo rinkiminėje kampanijoje kandidatas Barack Obama mus žadėjo išgelbėti.  Ar atsimenate jo šūkius: „Change” ir „Yes, we can”?

FDR, turėdamas savo pusėje vieningą demokratų Kongresą, tuojau stvėrėsi darbo ir netrukus įgyvendino keletą įstatymų, kurie ženkliai pakreipė Amerikos ekonominį įvaizdį. Tuojau buvo stabilizuota bankų sistema, įvesta bedarbystės pašalpa, duoti palengvinimai ūkininkams, sureguliuota birža, panaikinta prohibicija ir pradėta didžioji Tennessee ir kaimyninių valstijų elektrifikacija. Visa tai prezidentas pavadino „The New Deal”, kurio buvo laikomasi per jo visas keturias kadencijas. Dėl tų žingsnių Amerika gerokai pakrypo į socializmą, o federalinės valdžios galia išaugo iki Amerikos istorijoje dar niekada nematyto lygio.

Jei pažiūrėsime į po FDR sekusių prezidentų pasiekimus per jų pirmuosius šimtadienius, pamatysime, kad iš jų darbų per pirmąsias šimtą dienų spręsti apie prezidento veiksmingumą per visą keturių metų kadenciją nėra labai tikslu. Pavyzdžiui, prez. Bill Clinton 1993 m. pradėjo savo programą labai chaotiškai, visai nepanašiai į jo aštuonių metų valdymą. Prez. George Bush 2001 m. pradėta programa atrodė labai daug žadanti, nors ilgainiui tapo visiškai neveiksminga ir nepopuliari. Abiejų prezidentų dvigubos kadencijos pasibaigė visiškai kitaip, negu buvo manyta po jų pirmų trijų mėnesių administravimo.

Bet sugrįžkime prie dabartinio prezidento Obama, meskime žvilgsnį į jo pirmą šimtadienį ir palyginkime jį su FDR, ypač kad Obama labai mėgsta save lyginti su FDR. Obama pirmiausia (sausio 22 d. – dvi dienos po inauguracijos) liepė uždaryti Guantanamo (Kuba) kalėjimą; po to (sausio 29 d.) pasirašė įsaką, palengvinantį kelti bylas dėl moterų diskriminacijos darbovietėse; patvirtino (vasario 17 d.) 787 mlrd. dolerių postūmio (stimulus) planą, pagal kurį būtų skatinamas ekonomikos atkutimas skirstant pinigus visoje Amerikoje; pažadėjo (vasario 27 d.) iki 2010 metų rugpjūčio pasitraukti iš Irako; panaikino (kovo 9 d.) buvusius apribojimus dėl kamieninių ląstelių tyrinėjimo; parodė (balandžio 13 d.) bent dalinį norą gerinti santykius su Kuba; paliko (balandžio 17 d.) Kongresui rūpintis pasaulio klimato kaitos reikalais; pristatė (balandžio 20 d.), nors ir su didžiuliu deficitu 3,5 mlrd. dolerių biudžetą.

Obama kampanijos metu pareiškė tris pagrindinius savo siekius: visuotinis sveikatos aprūpinimas, mokslo ir auklėjimo pagerinimas ir energetikos nepriklausomybė nuo užsienio. Visa tai dabar turės palaukti, kol bus išbrista iš gilios dabartinės ekonomikos duobės. Nors planų ateičiai yra daug, bet kol kas tai tik planai. Kas neramina nemažą dalį amerikiečių, tai Obama ir jo liberalių (ar kairiųjų) patarėjų krypimas į socializmą.

Respublikonams pašaipų juoką sukėlė Obama beprasmis paraginimas visiems pagrindiniams penkiolikos departamentų vadovams savo biudžetus sumažinti 100 mln. dolerių, kai tuo tarpu viso krašto biudžetas siekia 3,5 trilijonų (1 trilijonas yra 1,000 mlrd.) dolerių. Juk toks taupymas sudarytų tik 0.0025 proc. biudžeto! Respublikonai, vos neprunkšdami iš juoko, nurodė, jog vien tik procentai už tą 787 mlrd. dol. postūmį kainuos 100 mln. dolerių per dieną.

Obama, nors ir susirūpinęs, kaip kuo greičiau atgaivinti Amerikos ekonomiką, rado pakankamai laiko lankytis įvairiuose užsienio kraštuose. Deja, jo pasisakymai sudirgino ne vieno amerikiečio nervus. Obama apkaltino amerikiečius arogancija ir pagarbos stoka islamo pasauliui. Venesuelos prezidentą, aršų Amerikos priešą jis pavadino „amigo”. Prieš Saudi  Arabijos karalių Obama nusilenkė taip žemai, kad apie tai pasaulio spauda šaipėsi net keletą dienų. Lankydamas Turkiją, Obama kalbėdamas apie reikalą pagerinti turkų ir armėnų santykius, nedrįso turkų 1915 m. vykdytų armėnų žudynių pavadinti genocidu.

Dalyvaudamas dvidešimties galingiausių pasaulio valstybių vadovų (G-20) suvažiavime, Obama su pasitenkinimu pareiškė, kad šiandien pasaulio finansus atgaivins tos 20 valstybių, priešingai aniems laikams, kai Amerikos FDR ir Anglijos Churchill, abu besimėgaudami „brandy” taurele, manydavo sutvarkysią visą pasaulį.

Ir ką už tokį nuolankumą ir Amerikos juodinimą Obama gavo? Paprašęs pagalbos Afganistano kare Obama išgirdo tik tylą. Ekonominis postūmis iš Europos? Nieko. Guantanamo kaliniai? Prancūzija sutiko priimti vieną! Austrijos atstovė net piktai atšovė: „Jei jie (kaliniai) nepavojingi, kodėl jų nepalikti Amerikoje?” Rusija atsisakė padėti Amerikos diplomatijai dėl Irano, o Kinija nesutiko bandyti drausminti Šiaurės Korėjos. Nors aš ir nebalsavau už Obama, man jo pagailo, kai net kai kurie Neįgalios olimpiados dalyviai juo pasipiktino, kai Obama kėglių žaidime surinkęs žemą 129 taškų sumą, visiškai nekaltai pareiškė: „Tai panašu į neįgalių žaidynes.” Kaip dabar įprasta, teko atsiprašinėti.

Obama yra apdovanotas oratorinio iškalbingumo ir kantraus derinimo dovana. Priešingai negu buvęs prezidentas Bush, kuris buvo pasakęs: „arba jūs su mumis, arba jūs su teroristais”, Obama jau parodė savo daug sukalbamesnį charakterį, su kuriuo Amerikai galbūt bus lengviau rasti draugų ir kaip nors pradėti taikesnį dialogą su jos priešais.