„Argi čia gyvenimas?” 

Vitalius Zaikauskas

Prisimenu, kai dar neatkūrus Lietuvos nepriklausomybės, visi taip nekantravome – kokia gi čia bus mūsų ateitis. Vienas kitas politologas, vienas kitas vos apsiplunksnavęs naujasis politikas ėmė pranašauti: pamatysite, kad už 25–30 metų mes būsime Europos Sąjungos bendrijoje. Kitas šį įvykį atidėjo dar tolimesniems laikams. Rodės, nepasiekiama svajonė, daug kas sakė: aš jau nebesulauksiu…

Tačiau Dievas klausė šitų aimanų ir šelmiškai kikeno į kumštuką… Viskas įvyko dvigubai greičiau – reikėjo lukterėti devynerius metus. Ir štai jau dešimtmetis mes esame pilnateisiai Europos bendrijos nariai. Visos „pranašystės” nuėjo šuniui ant uodegos.

O kiek buvo rietenų prieš referendumą, kuriame reikėto tarti ,,taip” arba ,,ne” įstojimui į ES. Kiek buvo purkštavimų, jog Lietuvos, jeigu įstos, laukia ne gyvenimas, o tikra pekla – pirmiausiai neteksime savo identiteto, lietuvių kalbos, savo šimtmečių senumo pačių gražiausių papročių, būsime priversti laužyti liežuvį visokiomis, mūsų liežuviams nepritaikytomis šnekomis, Briuselio valdininkai čiulps mūsų valstietišką kraują iki paties paskutinio lašo. Žodžiu, visur – bet tik ne į šitą Europą. Vos išsiplėšėme iš vienos sąjungos, dabar patys sau neriamės kilpą ant savo liauno kaklo ir veržte veržiamės į kitą – dar žiauresnę, kurioje su mumis, mažuliais, tikrai niekas nesiskaitys, ištirpsime „tautų katile”, o vietoje mūsų tautinio kostiumo būsime priversti dėvėti škotų kiltą, švedišką kepuraitę ir t. t.

Visgi referendume tauta buvo išmintingesnė už tuos ,,,mokslinčius” – tarė „taip” įsiliejimui į Europą, sugrįžimui į civilizuoto pasaulio istoriją.

Kvailų kalbų pasigirsta ir dabar. Praėjusią žiemą troleibuse mačiau tokį vaizdelį: sėdi gerai įmitusi pagyvenusi moteriškė, įsisupusi į prabangius kailinius, įsikniaubusi į apšalusį langą. Ant jos kiekvieno riebaus piršto po storą, sunkų auksinį žiedą. „Tikriausiai sovietinių laikų pardavėja, nuo kurios nuotaikos priklausė, ar parduos ji geresnės dešros ar ne, jeigu nesi jos geras pažįstamas”, – pamaniau. Kaip tik tada prie jos prisėda, kaip tuojau pat paaiškėjo – jos pažįstama, kita moterėlė ir užveda kalbą: „Tai kaip gyvenimas?” Toji oriai pasuka galvą ir tingiai atsako, nenuleisdama akių nuo savo žieduotų pirštų: „Argi čia gyvenimas?”

Ir šita poniutė ramia širdimi važiuoja gatvėmis, išasfaltuotomis už Europos bendrijos lėšas, vaikštinėja parkais, sutvarkytais už europietiškus milijonus, jos vaikai be jokių vizų nevaržomai važinėja iš vienos šalies į kitą, jos anūkai studijuoja nemokamuose pačiuose geriausiuose Europos universitetuose, ūkininkaujantys kaime jos giminaičiai kasmet gauna nemenkas išmokas už dirbamą žemę...

Ir viso to maža?

Žinoma, už tai, kad gauni, reikia ir duoti. Kartais labai knieti paburnoti prieš duodančią ranką, norisi įkasti jai. Žinoma, nesmagu matyti Europos nuolankų keliaklupsčiavimą prieš Rusiją ir nestojant tvirtai ginti Ukrainos, nesmagiai nuteikia Prancūzijos muziejuose paveikslo „Kristaus kančia” pavadinimo pakeitimas į „Kenčiančio vyro portretą”. Mat, tai galėtų nepatikti musulmonui...

Bet baisu prisiminti patamsyje vakarais skendinčias miestų gatves, bespalvius miestus ir miestelius, uostyti rusiškų žiguliukų uždūmytą orą, skristi lėktuvu iš Vilniaus viena vienintele kryptimi – tik į Maskvą, nesijausti savo gatvėse šeimininku, ir nesibaiminti, kad, užėjus į kokią įstaigą ir pasisveikinus lietuviškai, nebus atrėžta: „so mnoj govorite na normalnom jazyjke” (kalbėkite su manim normalia kalba)...   

Su Dešimtmečiu!