VDU jaunų idealistų kalvė

KUN. ARVYDAS ŽYGAS

Iš visos širdies dėkoju Jums už kvietimą dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 20 metų jubiliejuje. Taip pat nuoširdžiai dėkoju už „Universitas Vytauti Magni” žurnalą ir kitą VDU informaciją. Visa tai atrandu pašto dėžutėje kaip laišką iš brangiausių draugų.

Prieš 21erius metus Dievo malonės dėka išsipildė mūsų jaunystės sapnas ir buvo padovanota galimybė atvykti į Motiną Tėvynę ne tik penkioms dienoms per „Inturistą”, bet visam gyvenimui. Tai buvo šventkelionė su obalsiu: „Palaiminti esame, kad galime sugrįžti vardan tų, kurie šioje žemės kelionėje nebegalėjo sugrįžti.” Mums, išeivijoje gimusiems vaikams, buvo dovanota šventa malonė sudalyvauti džiaugsmingoje tautos prisikėlimo šventėje kartu su savo broliais ir sesėmis, kurie iškentėjo ilgą ir tamsią sovietmečio naktį. Biblinės teologijos požiūriu tiktų palyginimas, kad kol tauta keliavo kryžiaus ir Golgotos keliu, patirdama baisiausias kančias, žaizdų ir erškėčių vainiko skausmus, mes stengėmės budėti Alyvų darželyje, kartu su Veronika nušluostyti krauju aptaškytą veidą ir, kaip Simonas Kirenietis, bent truputį padėti nešti kryžių. Pagaliau džiaugsmingai susitikome šventojo Priskėlimo priešaušryje prieš dvidešimt metų.

Nors bendrai priimtina šį epizodą mūsų tautos istorijoje vadinti „Atgimimu”, visuomet jutau, kad ši sąvoka netiko tikrovei apibendrinti. Tam, kad žmogus, bendruomenė, kultūra arba tauta „atgimtų’’, reikalingas ankstesnis laikotarpis, kuriame vyksta apmirimas, užmarštis, kultūros psichologijos amnezija arba tragiškas mankurtizmas. Tačiau dėkojame Dievui, kad mūsų tautos žmonės niekuomet nebuvo šitokioje padėtyje, t. y., niekuomet nebuvo visiškai užmiršta tautos kultūra, lietuviškoji tapatybė arba meilė Motinai Lietuvai, pasitelkus poetės Janinos Degutytės žodžiais, mažytė Lietuva, kuri „telpa Čiurlionio Karalių delnuose” ir maloningai priima galimybę būti riekele ,,duonos kasdieninės ant pasaulio vaišių pilno stalo”. Buvome priverstinai vedami kultūrinio genocido ir istorinės užmaršties ašarų keliais. Vis dėlto neapykantos ideologijos puoselėtojai nesugebėjo sunaikinti to, kas glūdi begalinėje meilės ir amžinųjų vertybių didybėje. „Nenugalimieji” ir „šlovingieji” blogio imperijos aparatai ir melagingos idėjos žlugo kaip smėlio pilaitės, plaunamos tyrumo bangų. Todėl tiksliau būtų sakyti, kad išgyvenome ne „Atgimimo bangą”, bet „Teisybės pergalės” laikotarpį.

Dalinuosi šia mintimi, nes šventai tikiu, kad Vytauto Didžiojo universiteto suteiktas jaunimo ugdymas prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl tautiniai ir dvasiniai idealai tapo galingiausiais Lietuvos prisikėlimo vilties akstinais per visą okupacijos laikotarpį. Lietuvos universitetas išugdė šviesiausias XX amžiaus tautos asmenybes, kurios perėmė dieviškos meilės estafetę iš Aušrininkų ir toliau puoselėjo Nepriklausomos Lietuvos kultūrinį ir dvasinį sužydėjimą. VDU pirmųjų laidų abiturientai ir jų auklėtiniai sudarė galingiausią jėgą, kuri triumfavo prieš vykdomą tautinį ir dvasinį genocidą, o taip sukūrė išeivijos lietuvių auksinį amžių Vakarų pasaulio diasporoje per penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius. Argi ne tiesa, kad šiandienė universiteto akademinė misija tebėra neatsiejama nuo tokios pačios humanistinės, dorovinės ir dvasinės kultūros puoselėjimo misijos, kaip ir XX amžiaus pradžioje?

Palaiminguose Lietuvos prisikėlimo epizoduose Teisybės šaltinis suteikė mums galimybę būti daugybės tautinių kultūrinių, politinių, socioekonominių ir dvasinių institucijų atkūrimo architektais. Laisvos Lietuvos prisikėlimo aušroje džiaugsmingai išvydome, kad brangiausieji tautos turtai, nekintamieji idealai niekuomet nebuvo sunaikinti, tačiau dabar turėjo būti atgaivinti naujame kultūros laikmetyje. Visuomenės struktūrų atkūrimas vyko istorinio tęstinumo, nekintamo teisingumo ir aukščiausių vertybių dvasia. Tokia palaiminga nuotaika lydėjo mus nuostabiomis Lietuvos pavasario dienomis, kuomet brangiame Kaune buvo paskelbtas Vytauto Didžiojo universiteto Atkūrimo aktas. Širdyse su neapsakomu džiaugsmu žinojome, kad tai buvo dar vienas žingsnis, artinęs mus prie nesustabdomos dienos ateityje, kurios sulaukėmė po vienuolikos mėnesių, t.y., Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Kovo 11 d. Kokie palaiminti esame, kad buvome pašaukti gyventi ir kurti laike, kuris išreiškiamas 126 psalmės žodžiais: ,,Kai iš nelaisvės Viešpats mus ve  dė, atrodė mums sapnas. Netvėrė  džiaugsmu mūsų lūpos, mūsų širdys – linksmybe! Tada buvo kalbama tautose: ‘Jiems Viešpats stebuklą padarė!’”

Šiandien, žvelgdami atgal į „Teisybės pergalės” laikotarpį, mes prisimename labai daug džiaugsmo akimirkų, kurios galėtų būti kelrodžiai ir auksiniai principai ateities misijos išryškinimui.

Atsimename, koks džiaugsmingas idealizmas užtvindė mūsų širdis, kuomet dar neturėjome jokio užtikrinimo, kad Lietuva taps laisva. Tačiau vis tiek kūrybingai planavome, mąstėmė ir darbavomės su nenuilstama energija ir nesustabdoma viltimi, kad visa tai, kas daroma tiesos dvasia, yra neįkainojamai vertinga ir gera. Giliai tikėdami gėrio ir tiesos pergale, buvome pasiryžę besąlygiškai aukotis vardan gražiausių idealų. Nepraraskime šitokio idealizmo, nes tai yra gražiausios dabarties ir ateities varomoji jėga. Tikiu, mums itin svarbu giliai įsisąmoninti prielaidą, kad už idealizmą nereikia atsiprašyti, ypač kai sutinkame ciniškas nuotaikas, esą idealistai nešioja rožinius akinius ir negyvena tikrovėje. Neretai teko stebėtis, kaip realizmo darbai ir idealizmo vertybės buvo vertinami kaip supriešinimai. Beveik visuomet tai buvo daroma nemąstant, kad idealistinis realizmas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas siekiant tobulumo kultūrinėje ir akademinėje veikloje. Vytauto Didžiojo universiteto pirmojo semestro durų atidarymas, vos praėjus keturiems mėnesiems po atkuriamosios konferencijos, yra empirinis įrodymas, kad idealizmas gimdo gražiausius reiškinius žmogaus socialinėje tikrovėje.

Kaip būtina, kad šiandien toliau puoselėtume šitokią dvasią ir nuolatos gaivintume visuomenę, o ypač šitokiu užsidegimu uždegtume studentiją, t.y., ateities Lietuvą.

Mintimis sugrįždami į tą džiaugsmingą Lietuvos pavasarį, randame daugybę kitų vertybių, kurias galime išsaugoti kaip brangiausias pamokas ir kilnaus darbo vaisius, žengiant į trečiajį dešimtmetį. Dirbome vieningai, nors buvome iš labai skirtingų akademinių sričių, kultūrinių patirčių ir pasaulėžiūros pasaulių. Todėl dera neužmiršti, kaip svarbu gerbti vieni kitus sąžinės laisvės pagrindu, kultūringai dalintis mintimis ir pagarbiai bendradarbiauti.

Dirbome siekdami kilnių tikslų, ir tai buvo esminis mūsų vienybės pagrindas. Patyrėmė neapsakomą džiaugsmą, planuodami ir vykdydami Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimą, o tokia nuotaika mus lydėjo todėl, kad pati idėja buvo objektyviai kilni. Jos pagrindą sudarė meilė tautos jaunuomenei, Lietuvos istorijai, tėvynės šviesiai ateičiai. Derėtų neprarasti džiaugsmo nuotaikos, kad mums suteikta malonė nuolatos kurti gražesnį pasaulį.

Ir vėl – kaip būtina, kad šiandien universitetas toliau puoselėtų idealizmo dvasią, nuolatos gaivintų visuomenę, o ypač uždegtų studentiją – ateities Lietuvą, kilniu nusiteikimu. Ar ne tiesa, kad tik dvasinėje plotmėje, ypač krikščioniškoje kultūroje, galės nuolatos bręsti kilnios (t. y., ne tik akademiškai „išmintingos”) asmenybės?

Esame vieningi dar vienu pagrindu: visi esame dvidešimčia metų senesni. Jaučiame, kaip laiko ir erdvės vientisas laukas saisto mūsų žmogiškas galimybes fizinėje tikrovėje. Tačiau, nors ir praėjo du dešimtmečiai, ar ne tiesa, kad daugelis jaučiamės išsaugoje dvasinę jaunystę ir galime toliau darbuotis su tokiu entuziazmu ir idėjiniu tyrumu, kokius patyrėme 1989 metais? O ar tai nėra dar vienas idealizmo vertės empirinis įrodymas?

Paskutinis Laisvosios Lietuvos VDU rektorius prof. Stasys Šalkauskis puoselėjo „amžinos jaunystės” idealo išsaugojimą per visą žmogaus trumpą egzistenciją. Universiteto pasaulyje esame ypatingai palaiminti, nes nuolatos matome jaunystės dvasios grožį studentijoje. Todėl kaip brangiausią dovaną ir privilegiją priimkime galimybę būti jaunimo globėjais ir skatintojais idealizmo link.

Dalinuosi šiomis mintimis, šiandien būdamas kitoje Atlanto pusėje. Šalia teologijos studijų didelė dalis gyvenimo susieta su tautiečiais, kurie emigravo iš Lietuvos, daugiausia dėl ekonominių priežasčių. Dažnai tenka susimąstyti dėl emigrantų ir jų vaikų kultūrinės ir dvasinės ateities, todėl sielovados rūpesčius vertinu tiek kultūrinės, tiek krikščioniškos antropologijos požiūriu. Kunigystės misijoje ypatingai rūpi, kad tautiečiai gyventų ir galingai perteiktų savo vaikams esminius dvasinės ir humanistinės etikos pagrindus. Tokie idealai kaip tėvynės meilė, lietuvių kalbos ir kultūros dovanos branginimas, be abejo, taip pat artimai siejami su sielovadiniu rūpesčiu. Tačiau labai objektyviai privalome priimti tiesą, kad vienintelė Lietuva yra etnografinėje tautos žemėje. Išeivijos lietuvių pasaulis gali būti ir yra reikšminga lietuvių kultūros dalis, tačiau tik laikinai.

Štai dar viena ypatingai svarbi Lietuvos universiteto misija. Viena iš svarbiausių kultūros institucijų, kuri gali padėti išugdyti asmenybes, vertinančias savo kultūrinį identitetą, kalbą, istoriją, tradicijas ir kultūros šeimą, kaip brangiausią gyvenimo dovaną, yra mokykla, o ypatingai universitetas. Tokios dvasios studentai kurs šeimas, kuriose bus ugdomas taurus gyvenimas, toliau lemsiantis visuomenės dvasinę ekologiją. Pats žodis „universitas” liudija, kaip svarbu išugdyti pilnutinę asmenybę, kuri mylės ir tarnaus ne tik savo kultūrai, bet matys visus Žemės gyventojus kaip Žmonijos šeimos narius. Niekur kitur, kaip tik universitete, suteikiama tokia nuostabi galimybė padėti jauniems žmonėms savyje surasti gražiausius žmonijos idealus: asmeninės ir socialinės etikos principus, savo kultūrinės tapatybės vertybes, pagarbą kitoms kultūroms ir atsakomybę prieš visą Žmonijos šeimą.

Šiandieninės visuomenės mąstantis žmogus, žvelgdamas į pasaulį, kuris patiria ekonominę ir vertybinę krizę, negali paneigti, kad materializmo, savanaudiškumo ir reliatyvizmo diktatūra atvedė „aukštąsias kultūras” į klaidžius ir baugius labirintus. Tikime, kad idealistinis akademinis ir kultūrinis ugdymas universitete padės jaunuomenei atrasti nekintamos moralinės Tiesos ir džiaugsmingos prasmės principus. Gyvename viltimi, kad brangus Lietuvos universitetas, Dievo malonės dėka tiek daug mums dovanojęs, toliau padės mūsų tautos ateičiai atrasti, kad tikrąją žmogaus egzistencinę prasmę suteikia dvasinės vertybės, tautinės šeimos solidarumas, dvasinis humanizmas ir visa tai, ką išugdo paprastas žmogiškas gerumas. Tegul Vytauto Didžiojo universitetas būna kalvė, kurioje gimsta vis nauji visuomenės atnaujintojai. Tegul universitetas būna švyturys, parvesiantis daugybę emigrantų atgal į namus, kuriuose klestėtų teisingumas ir gėris. Šioje 20 metų jubiliejaus šventėje meldžiu Jums ir visiems VDU akademinės šeimos nariams palaimingos energijos, šventos išminties ir nuolatinio atsinaujinimo gražiausių amžinųjų dorybių dvasia visuose universiteto darbuose.