Ar realu tikėti, kad popiežiui Benediktui XVI gali būti iškelta byla?

ALEKSAS VITKUS

Kaltinimų apie vaikais piktnaudžiavusius kunigus banga, prasidėjusi prieš maždaug dešimt metų Bostono vyskupijoje, pagaliau sukrėtė visą Katalikų Bažnyčią. Be Bostono buvo įveltos ir kitos JAV vyskupijos, o dar vėliau skandalas persimetė ir į Europą. Nuneigti, kad kunigų vykusi (ir gal dar ir dabar vykstanti) pedofilija buvo labai retas įvykis, jau nebebuvo galima.

Ar tikrai tiek katalikų kunigų buvo įsivėlę į vaikų piktnaudžiavimą? Ar sensacijas mėgstanti spauda nepersistengė? Ar ir kai kurie patys tų vaikų tėvai ir jų advokatai kartais nepasidavė pagundai praturtėti?

Kai kur vyskupai, vengdami viešo skandalo, įtariamus ar net ir apkaltintus kunigus perkeldavo iš vienos parapijos į kitą. Tai ypatingai išryškėjo Bostono vyskupijoje, kur parapijiečiai patys pirmieji dėl to sukėlė triukšmą. Pradžioje Bostono arkivyskupas kardinolas Bernard Law pasisiūlė atsistatydinti, bet popiežius Jonas Paulius II tuomet nesutiko jo atsistatydinimo priimti.

2002 m. Dallas mieste susirinkę Amerikos vyskupai sutarė, kad prieš vaikus nusikaltę kunigai turėtų būti ne tik neprileidžiami toliau dalyvauti vaikų religiniame auklėjime, bet ir, reikalui esant, jie galėtų būti negrąžinamai pašalinti iš kunigystės luomo. Sutartos taisyklės, deja, buvo tik labiau administracinio pobūdžio, o kaip Bažnyčia turėtų tokiais atžvilgiais elgtis, nebuvo iki galo nuspręsta.

Romoje tai buvo tiksliau apibrėžta ir prieita prie išvados, kad norint dvasiškiui atimti kunigystę reikėtų specialaus Bažnyčios tribunolo sprendimo. Amerikos vyskupai, susirinkę Washington, DC, sutarė sutikti su kai kuriais Vatikano reikalavimais. Naujasis dokumentas davė vilties, kad ateityje nusikaltusių kunigų kilnojimo iš vienos parapijos į kitą problema bus išspręsta ryžtingai, nors kai kurie vyskupai abejojo, ar ruošiami tribunolai ne per daug pristabys ir užvilkins teismo eigą.

Tad dėl kardinolo Law Bažnyčios autoritetas buvo kritęs. Tai suprasdamas, popiežius Jonas Paulius II pagaliau ir su „su dideliu apgailestavimu”, priėmė 18 metų Bostono arkivyskupiją valdžiusio 71ių metų amžiaus kardinolo Law atsistatydinimą. Pats kardinolas 2002 m. pareiškė norįs pasitraukti gyventi į vienuolyną už arkivyskupijos ribų. Tuomet kardinolas Francis George viltingai pareiškė: „Dabar Bostono vyskupijoje prasidės toks reikalingas žaizdų gydymas, susitaikymas ir vienybė.” O tuo tarpu kardinolas Law visai nelauktai atsirado Romoje.

Tuo pasipiktinęs žurnalistas Christopher Hitchens, knygos „God Is Not Great” autorius, kartais parašantis į „Newsweek” žurnalą, spėliojo: „Law negalėjo pasprukti į Romą be tuometinio popiežiaus ir jo ištikimo padėjėjo kardinolo Ratzinger pagalbos. Juk Law ten dalyvavo rinkimuose, kuriuose nauju popiežiumi buvo išrinktas Ratzinger, pasirinkęs Benedikto  XVI vardą. Law gavo valdyti gražiąją Romos Santa Maria Maggiore bažnyčią ir net tapo kelių Vatikano komisijų nariu.”

Vargšas Benediktas, popiežiumi išrinktas 2005 m., jau kitais metais lankydamasis savo gimtoje Bavarijos žemėje, skaitė paskaitą, kurioje pavartojęs citatą „Mahometas atnešė (...) tik blogį ir nežmoniškumą”, sulaukė iš islamo pasaulio triukšmo, prasidėjusio reikalavimais atsiprašyti ir pasibaigusio grasinimais. Po ketverių metų, lankydamasis Maltoje, popiežius su ašaromis akyse ir vėl atsiprašinėja, žadėdamas imtis žygių prieš kunigų ištvirkavimą.

„Popiežiui Benediktui XVI turėtų būti įteiktas šaukimas į teismą, – tęsia Hitchens. – Jei ne, tai reikštų, kad jis yra aukščiau vietinių ir tarptautinių įstatymų, turintis imunitetą nuo bet kokios asmeniškos atsakomybės dėl nusikaltėliams teikiamo prieglobsčio.”

Hitchens sakosi tada klausęs Massachusetts prokuroro Thomas Reilly, kodėl kardinolas Law nebuvo apklaustas valstijos teisingumo organų. „Kodėl Bažnyčiai buvo leista spręsti dėl kunigų kaltės ir daryti savo privačius sprendimus, dažniausiai ‘atleidžiant’ jų nusikaltimus? Tokios mintys turbūt ir skraidė Law galvoje, nes vos tik kelios valandos anksčiau negu jam pagaliau turėjo būti įteiktas šaukimas į teismą, jis atsirado Romoje.”

Popiežiaus advokatai galėtų sakyti, kad Benediktas XVI yra Vatikano valstybės vadovas, turįs „suvereno imunitetą”. Kiti teisės žinovai primena, kad  Vatikanas, kuris iš Šventojo Sosto pavirto valstybe tik pagal Katalikų Bažnyčios ir Italijos diktatoriaus Benito Mussolini 1929 metų sutartį, Jungtinių Tautų asamblėjoje nėra pripažinta kaip valstybė ir ten dalyvauja tik kaip „stebėtoja”.

Žmogaus teisių advokatas Geoffrey Robertson popiežių perspėja: „Jei popiežius bandytų palikti savo Vatikano valstybę (o jis planuoja šį rudenį kelionę į Londoną), jis neturėtų jaustis saugus, nes jį galėtų pasiekti tarptautiniai teismai, tokie kaip Europos žmogaus teisių teismas arba Tarptautinis kriminalinis teismas, panašiai, kaip atsitiko buvusiam Čilės diktatoriui gen. Augusto Pinochet, policijos suimtam Londone 1998 m.”

Ir kokia tai būtų ironija! Popiežius suimamas Londone, apkaltinamas ir teisiamas krikščioniškų Vakarų teisme, visam islamo pasauliui iš jo besišaipant. Vatikanas šių metų kovo mėnesį sutiko perduoti visus nusikaltusius kunigus pasaulietiniams teisės organams. Todėl galima tikėtis, kad Katalikų Bažnyčia ir toliau imsis ryžtingų pokyčių, nepasitenkindama tik atsiprašymais. Pedofilija nėra staiga atsiradusi problema. Ji galėjo rūgti gal jau daug metų, bet tik palyginti neseniai iškilo į viešumą. Norėtųsi tikėti, kad katalikų Bažnyčia su savo ilga 2000 metų istorija ir patirtimi sprendžiant įvairias praeities krizes išgyvens ir šią negarbę ir taps dar stipresne religine bendruomene negu buvo.