Išmokti atpažinti šių dienų patriotizmą
DALIA CIDZIKAITÈ
Praėjusį savaitgalį Jaunimo centro Čiurlionio galerijoje įvykusio,
„Draugo” 100-mečiui skirto simpoziumo metu išgirdau
keletą pamąstymų apie lietuvių patriotizmą praeityje ir dabar.
Nostalgiškai nuskambėjo vieno
iš simpoziumo pranešėjų dr. Stasio Goštauto
mintis, jog ankstesnė, iš aktyvios lietuviškos veiklos
jau pasitraukusi arba besitraukianti banga buvo patriotiška,
išsilavinusi, kultūringa, ne tik skaičiusi lietuvišką
spaudą, bet ir aktyviai joje dalyvavusi. Nors pranešėjas
nevartojo lyginamojo laipsnio būdvardžių, t.y. nesakė, jog ankstesnioji
banga buvo patriotiškesnė, kultūringesnė už dabartinę, nesunku
buvo tokį jo norą įžvelgti.
Goštauto išsakytoms mintims po simpoziumo pritarė ir
viena „Draugo” skaitytoja, sakydama, jog šie laikai
stokoja patriotinio užsidegimo. Vadinasi, padariau išvadą, į
mano bangą (trečiąją, nors dėl eilės ginčijamasi) žiūrima kaip į
nepatriotišką, nekultūringą, neišsilavinusią. O kaip
pavadinti šeštadienines lituanistines mokyklėles, kurios
jau nesugeba sutalpinti visų norinčiųjų? Kaip vertinti naujų JAV
Lietuvių Bendruomenių apylinkių įsisteigimą ankstesnei lietuvių bangai
negirdėtose Amerikos vietose, kurių paskutinioji, mano žiniomis, buvo
įsteigta Orlando mieste, Florida valstijoje?
Kodėl jauni žmonės keliasi pirmą, antrą valandą nakties ir važiuoja į
Lietuvos Respublikos gen. konsulatą Čikagos miesto centre arba į
Pasaulio lietuvių centrą, Lemont, rašyti nacionalinio diktanto?
– nerimo mano užgauta savigarba. Pagaliau, kas suburia jaunus
– šiuo atveju daugiausia trečiabangius – į teatro
sambūrius ,,Žaltvykslė” (Čikaga), ,,Langas” (Detroit),
,,Just Millin’ Around” (Los Angeles), ,,Žalios
lankos” (Toronto), šokių grupę ,,Suktinis”...? Ar ne
noras būti tarp savųjų, ar ne troškimas parodyti, jog esu
lietuvis/lietuvė, ar ne didžiavimasis savo kilme, savo šaknimis,
lietuviškos kultūros vertinimas ir dalijimasis ja su kitais?
Kitaip tariant, ar tai ne tas kai kurių mūsų jau spėtas apraudoti ir
palaidoti patriotizmas?
Pats naujausias jaunųjų lietuvaičių patriotizmo įrodymas –
gegužės 2 d., šeštadienį, įvykęs neseniai susikūrusios
Lietuvių studentų asociacijos (LSA) University of Illinois at Chicago
renginys, skirtas Lietuvos vardo 1000–mečiui paminėti. Studentai
užsibrėžė apie Lietuvai ir lietuviams brangų jubiliejų papasakoti savo
alma mater – University of Illinois at Chicago. Per trumpą laiką
negausus jų būrys sugebėjo ne tik sudaryti programą, pakviesti dalyvius
(šokių grupes ,,Suktinis” ir ,,Lietuvos Vyčiai”,
liaudies muzikos ansamblį ,,Gabiją”, šokių ansamblį
,,DanceDuo”, dainininkę Genovaitę Bigenytę, baleriną Mantę
Baliutavičiūtę), pristatyti dvi parodas – Mariaus Jovaišos
nuotraukas ,,Neregėta Lietuva” ir Antaninos Didžgalvienės
tradicines lietuviškas juostas), bet ir pasirūpinti maistu
(prekiavo ,,Kunigaikščių užeigos” patiekalais) ir net
rėmėjais.
Ir nors, kaip žinia, pirmas blynas visuomet lieka pirmu blynu –
ne be apdegimų ir kitų nepatyrimo žymių (mano nuomone, trūko
režisieriaus/ režisierės rankos, renginys per ilgai užsitęsė, kliuvo
techniniai dalykai), jį mielai ragavo man dar iki šiol jokiuose
kituose lietuviškuose renginiuose nematyti Čikagos ir jos
apylinkių lietuviai. Ir ne tik lietuviai, bet ir marga kitataučių, taip
pat amerikiečių publika.
Nesakau, jog atstovauju vien tik šventųjų bangai. Anaiptol.
Turbūt kaip jokia kita banga esame nevienalytė, skirtingoms socialinėms
ir profesinėms grupėms priklausantys žmonės. Suprantu ir matau, kad
tarp mūsų yra ir tokių, kurių žodžiais ir poelgiais nesižaviu, nebandau
jų pateisinti ir kartais teisiu. Tačiau yra ir tokių, kaip ką tik
susibūrę draugėn studentai, kurie atvažiavo į Ameriką būdami
paaugliais, čia ėjo į amerikiečių mokyklas, turbūt namuose su seserimis
ir broliais kalbėjo angliškai, bandė pritapti prie savo
bendraamžių, bet vis tiek išsaugojo meilę Lietuvai ir
lietuviškumui.
Tai tik vienas iš daugelio mūsų lietuviškos patriotinės
veiklos pavyzdžių Amerikoje. Jų yra ir daugiau. Tereikia juos
išmokti atpažinti ir įvertinti.