uic

Išmokti atpažinti šių dienų patriotizmą

DALIA CIDZIKAITÈ

Praėjusį savaitgalį Jaunimo centro Čiurlionio galerijoje įvykusio, „Draugo” 100-mečiui skirto simpoziumo metu išgirdau keletą pamąstymų apie lietuvių patriotizmą praeityje ir dabar. Nostalgiškai nuskambėjo vienouic iš simpoziumo pranešėjų dr. Stasio Goštauto mintis, jog ankstesnė, iš aktyvios lietuviškos veiklos jau pasitraukusi arba besitraukianti banga buvo patriotiška, išsilavinusi, kultūringa, ne tik skaičiusi lietuvišką spaudą, bet ir aktyviai joje dalyvavusi. Nors pranešėjas nevartojo lyginamojo laipsnio būdvardžių, t.y. nesakė, jog ankstesnioji banga buvo patriotiškesnė, kultūringesnė už dabartinę, nesunku buvo tokį jo norą įžvelgti.

Goštauto išsakytoms mintims po simpoziumo pritarė ir viena „Draugo” skaitytoja, sakydama, jog šie laikai stokoja patriotinio užsidegimo. Vadinasi, padariau išvadą, į mano bangą (trečiąją, nors dėl eilės ginčijamasi) žiūrima kaip į nepatriotišką, nekultūringą, neišsilavinusią. O kaip pavadinti šeštadienines lituanistines mokyklėles, kurios jau nesugeba sutalpinti visų norinčiųjų? Kaip vertinti naujų JAV Lietuvių Bendruomenių apylinkių įsisteigimą ankstesnei lietuvių bangai negirdėtose Amerikos vietose, kurių paskutinioji, mano žiniomis, buvo įsteigta Orlando mieste, Florida valstijoje?

Kodėl jauni žmonės keliasi pirmą, antrą valandą nakties ir važiuoja į Lietuvos Respublikos gen. konsulatą Čikagos miesto centre arba į Pasaulio lietuvių centrą, Lemont, rašyti nacionalinio diktanto? – nerimo mano užgauta savigarba. Pagaliau, kas suburia jaunus – šiuo atveju daugiausia trečiabangius – į teatro sambūrius ,,Žaltvykslė” (Čikaga), ,,Langas” (Detroit), ,,Just Millin’ Around” (Los Angeles), ,,Žalios lankos” (Toronto), šokių grupę ,,Suktinis”...? Ar ne noras būti tarp savųjų, ar ne troškimas parodyti, jog esu lietuvis/lietuvė, ar ne didžiavimasis savo kilme, savo šaknimis, lietuviškos kultūros vertinimas ir dalijimasis ja su kitais? Kitaip tariant, ar tai ne tas kai kurių mūsų jau spėtas apraudoti ir palaidoti patriotizmas?

Pats naujausias jaunųjų lietuvaičių patriotizmo įrodymas – gegužės 2 d., šeštadienį, įvykęs neseniai susikūrusios Lietuvių studentų asociacijos (LSA) University of Illinois at Chicago renginys, skirtas Lietuvos vardo 1000–mečiui paminėti. Studentai užsibrėžė apie Lietuvai ir lietuviams brangų jubiliejų papasakoti savo alma mater – University of Illinois at Chicago. Per trumpą laiką negausus jų būrys sugebėjo ne tik sudaryti programą, pakviesti dalyvius (šokių grupes ,,Suktinis” ir ,,Lietuvos Vyčiai”, liaudies muzikos ansamblį ,,Gabiją”, šokių ansamblį ,,DanceDuo”, dainininkę Genovaitę Bigenytę, baleriną Mantę Baliutavičiūtę), pristatyti dvi parodas – Mariaus Jovaišos nuotraukas ,,Neregėta Lietuva” ir Antaninos Didžgalvienės tradicines lietuviškas juostas), bet ir pasirūpinti maistu (prekiavo ,,Kunigaikščių užeigos” patiekalais) ir net rėmėjais.

Ir nors, kaip žinia, pirmas blynas visuomet lieka pirmu blynu – ne be apdegimų ir kitų nepatyrimo žymių (mano nuomone, trūko režisieriaus/ režisierės rankos, renginys per ilgai užsitęsė, kliuvo techniniai dalykai), jį mielai ragavo man dar iki šiol jokiuose kituose lietuviškuose renginiuose nematyti Čikagos ir jos apylinkių lietuviai. Ir ne tik lietuviai, bet ir marga kitataučių, taip pat amerikiečių publika.

Nesakau, jog atstovauju vien tik šventųjų bangai. Anaiptol. Turbūt kaip jokia kita banga esame nevienalytė, skirtingoms socialinėms ir profesinėms grupėms priklausantys žmonės. Suprantu ir matau, kad tarp mūsų yra ir tokių, kurių žodžiais ir poelgiais nesižaviu, nebandau jų pateisinti ir kartais teisiu. Tačiau yra ir tokių, kaip ką tik susibūrę draugėn studentai, kurie atvažiavo į Ameriką būdami paaugliais, čia ėjo į amerikiečių mokyklas, turbūt namuose su seserimis ir broliais kalbėjo angliškai, bandė pritapti prie savo bendraamžių, bet vis tiek išsaugojo meilę Lietuvai ir lietuviškumui.

Tai tik vienas iš daugelio mūsų lietuviškos patriotinės veiklos pavyzdžių Amerikoje. Jų yra ir daugiau. Tereikia juos išmokti atpažinti ir įvertinti.