JAV kareiviai Kinijoje per ,,Boksininkų sukilimą“.

Lietuvos kareivėliai kovose Kinijoje ir Filipinuose

DONATAS JANUTA

Šiandien Lietuvos kareiviai tarnauja tarptautinėse gretose Afganistane. Amerikos kariuomenėje 1898– 1899 m. lietuviai kovėsi Filipinuose. O 1899–1901 m. Kinijoje. Vieni – kaip Amerikos kariuomenės savanoriai, kiti – kaip Rusijos caro priverstiniai kareiviai. Tie ,,maskoliški” ir ,,amerikietiški” lietuviai Kinijoje vienas kitą susitikdavo lyg seniai nesimatę broliai.

Po 1894 m. japonų-kinų karo Kinijoje apsigyveno ne tik japonai, bet ir rusai, amerikiečiai, anglai, vokiečiai ir prancūzai. Daugiausia dėl prekybos, bet atvyko ir katalikų, ir protestantų misionierių savo žodį skleisti. Tie visi svetimšaliai sukėlė didelį Kinijos valstiečių nepasitenkinimą. Tada plačiai po visą kraštą susibūrė kinų slaptos draugijos, kurios veikė prieš europiečių kultūrą ir krikščionybę. Tos slaptos draugijos susijungė į tada vadinamo ,,didžiojo kumščio” arba ,,boksininko” sąjūdį ir pradėjo terorizuoti svetimtaučius.

Tada rusai, amerikiečiai ir kiti atsiuntė savo kariuomenes tuos ,,boksininkus” malšinti. ,,Boksininkų sukilimo” (angliškai ,,Boxer Rebellion”) karas tęsėsi dvejus metus. Iš lietuvių kareivių laiškų aiškiai matosi tų laikų lietuvių gyvenimo ir kultūros bruožai ir kariški jų vargai. Laiškus cituojant, kalba palikta originali.

Kelionės ir ,,velniūkszcziai”

Lietuviai, tarnavę JAV kariuomenėje, buvo siunčiami į Kiniją per Filipinus, kur tada dar vyko JAV-ispanų karas. Ispanus nugalėjus, amerikiečiams teko dar kovoti prieš pačius filipiniečius. Juozas Vosylius, kilęs iš Vilkaviškio apskrities, šitaip rašo apie savo kelią iš Lietuvos į tolimus kraštus: ,,Iszkeliavęs isz Lietuvos nuvykau į Liverpoolį (Anglija), kur pagyvenęs pusantrų metų 1888 m. keliavau Amerikon į Shenandoah, Pa. Isz Sjenandoah nuvykau į Mass. valstiją, paskiaus į Illinois, kur 5 metus dirbau drato pabrike Waukegan, ir gerai uždirbdavau, bet budamas tarp ,,gerų draugų” veik viską pragerdavau. Mat prie kokių pristoji, tai tokiu pastoji.”

Toliau Vosylius rašo, kad darbams sumažėjus, įstojo į JAV kariuomenę ir per San Francisco uostą išplaukė į Filipinus: ,,Artinantės prie Pilipinų salų priplaukėm kalną, isz kurio vertėsi augsztyn ugnis Pagal pasakas isz Lietuvos, būk pekla esanti viduryje žemės, todėl akis isztempęs žiūrėjau ar nepamatysiu kokį velniūksztį su kabanėku (ar tai nebus velnio trišakė šakė? – D. J.), į ką įtikėjau skaitydamas gyvenimus szventūjų, bet nei vieno nemacziau.”

Tų laikų lietuviai Lietuvos kunigų pamokslais turbūt tikėjo pažodžiui, nes kitas lietuvis Juozas Jakas velnius irgi panašiai įsivaizdavo, ir kai su kariais išlipo Filipinuose, pastebėjo: ,,Gyvenanti czia kiniecziai tepgi yra katalikai, ir sienas apkarstę su visokiais szventųjų paveikslais, o kartu ir prakeiktųjų velnių. Nors tokius nedorėlius neverta namuose laikyti, kurie su kabanėku stovi pas mirsztantį žmogų ir laukia jo dųszelės, o pekloje su smala aptepę kepina dar.”

Kovos ir kiti malonumai Filipinuose

,,Musztynių su pilipiniecziais turėjome daugelį, bet didžiause buvo kalnuose tarp San Pable ir Santa Kruz. Kiek mūsų amerikonų tapo užmušzti isz tikrųjų negalėjau patirti, bet pats macziau 38 užmusztus ir 100 sužeistų. Apie Manilą mūsziai yra labai tankųs. Pilipiniecziai buvo pataisę minas, tai kaip užėjo du batalijonai Californijos savanorių, juos isznesziojo po orą kaip muses.”

,,Karė su pilipiniecziais, kaip rodosi, negreitai pasibaigs, nes su jeis karą vesti yra visai kitoniszka, negu su Ispanija buvo. Amerikonai juos vejasi į nežinomas vietas ir apsižiųri kad tie jau puola ant jų užpakalio.”

,,Net miesteliuose, kur stovi Amerikos kariauna, reikia buti labai atsargiais; negali iszeiti su mažiaus kaip 50 kareivių, o ir tai pasitaiko kad užmusza arba sužeidžia keletą mųsų amerikieczų.”

,,O tų visokių vabalų! lekiojanczių ir rėpliojanczių. Užmigus jie tuojaus taisosi prie vakarienės. Isz ryto reikia kiszenius iszkraustyti, nes pilni prilenda vabalų. Karsztis vidurdienyje toks didelis, kad negirdėti jokio pauksztelio nei varlės kurkiant, bet vakar ir naktyje kelia jie veseilę, kad reikia ausis užsikiszti.”

,,Maniloje yra vienas žydas isz Prienų, turi karcziamą ir prostitucijos namą, kuriame lieka visos amerikonų algos. Kaip mudu su tuomi žydu kalbam lietuviškai, tai niekas nesupranta. Maniloje suėjau 3 lietuvius: Jona Janaucką isz Naumiszczio, Juozą Vasikaucką isz Vilkaviszkio, ir Antaną Szukį isz Raseinių.”

,,Mažuose miesteliuose czionais neesant karcziamų, nėra kur pragerti piningus ir kareiviai turėtų ką susiczėdyti: bet ne, gavę iszmokestį tol loszia isz kauliukų ir kazirų, kol viską praloszia. Doro žmogaus mus pulke sunku rasti, sugabenti visi girtuoklei, tinginiai ir visztininkai.”

Pasiekus Kiniją

Didesnis lietuvių skaičius Kinijoje atsirado XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Vieni atvyko iš Sibiro tremties, kiti prie geležinkelių dirbti, kiti atsirado klaidžiodami Pirmojo pasaulinio karo metu. San Francisco apylinkėje ir šiandien gyvena lietuvaitė, gimusi Kinijoje, Sibiran tremtų lietuvių šeimoje, kurios pase užrašyta, kad ji kinė. Keliuose miestuose, kaip Charbine ir Shanghai, net buvo įsikūrusios mažos lietuvių kolonijos.

,,Boksininkų sukilimui” malšinti Rusijos kareivių atsiųsta daugiau negu Amerikos, toje rusų kariuomenėje lietuvių buvo daugiau negu amerikiečių kariuomenėje. Toliau pateikiamuose laiškuose rašo tas pats Vosylius ir kiti lietuviai, perkelti Kinijon iš Filipinų karo.

,,Rugsėjo 26 d. antru kart suėjom maskoliszką kariauną, o tarp tos ir su lietuviais. Pirmą kartą suėjus negalėjom gana iszsikalbėti dėl stokos laiko. Gražu o sykiu ir graudu, suėjus savo sanbrolius taip tolyman kraszte. Maskoliszkoj kariaunoj lietuviu yra apie 50; su visais negalėjom sueiti, nes jie visur iszsbarstyti. Suėjom tiktai szituos isz Kauno gubernijos: Antaną Avižonį, Vincą Pernavą, B. Pacziulį, Vladą Radzinską, Julių Grigaliuną, Joną Pasimėką, J. Bžeskį, J. Petkeviczių, A. Kalinį, ir Baguszį.”

Minimas Antanas Avižonis ilgai tarnavo rusų kariuomenėje ir per Pirmąjį pasaulinį karą buvo vokiečių paimtas nelaisvėn. Avižonio tėvas Ignas spaudos draudimo laiku buvo knygų platintojas, bendravo su Kipru Bieliniu. Pats A. Avižonis nuo spaudos draudimo laikų rašė į lietuvių spaudą, 2 metus praleido Amerikoje. Minimi rusų kariuomenės lietuviai apie savo patyrimą šitaip pasakojo:

,,Birželio 10 d. iszkeliavome isz Chabarovsko Sibire, ir 10-tą dieną jau buvome Taku įtakoje, Kinijoje. Ankszcziau nematę karės, toji mums iszveizdėjo be galo žiauri. Visi svetimtaučiai apsiginklavę nuo padų iki virszugalvio, ėjo nabagus kinieczius muszti, už tai kad tie jie negalėdami atsiginti nuo visokio tipo misionierių siulanczių iszganymą duszios, o atimanczių žemiszkus turtus, pradėjo juos galabinti negalėdami geruoju nuo jų nusikratyti.”

Toliau pasakoja, kaip užėmus Tientsin miestą įvyko ,,ekspliozija” ir kad tarp nukentėjusių ,,maskolių” buvo ir lietuvių: ,,Isz lietuvių tapo užmuszti Martynas Riklis isz Raseinių ir Jonas Petrauckas isz Panevėžio. Sužeisti: Viktoras Dapkus isz Raseinių ir Petras Bardauskas, latvys, isz Minsko gubernijos.”

Vienas kareivėlis pranašavo Kinijai gerą ateitį: ,,Kiniecziai bus greit civilizuoti, nes pirmas alaus bravoras Kinuose jau gatavas.”

Lietuviai kareivėliai ,,knygnešiai”

Antanas Sujeta rašo: ,,Tarp maskoliszkų kareivių teko (Kinijoje) ir su vienu lietuviu kapitonu susitikti. Jis sakėsi esąs isz Senapilės, bet, sakėsi lietuviszkai negalįs gerai kalbėti, taigi kalbėjome  lenkiszkai. Jis mane kvailiu iszvadino, kad asz esmi kariaunoje savanorius, ypacz szitokiame laike. Anot jo žodžių į kariauną nereikia eiti, jei titkai niekas neverczia. Asz turėdamas kelis numerius ‘Vienybės’ su savim, daviau jam skaityti. Jis sakė, kad taip kaip isz naujo ant svieto užgimęs, pirmu kartu pamatęs lietuviszką laikrasztį.”

Juozas Vosylius panašiai rašo: ,,Gavęs ‘Vienybę‘ asz siuncziu ją perskaitęs kitiems lietuviams: teip nuleidau keletą numerių į Mandžuriją, tiems broliams, kurie vargasta po maskoliaus jungu.”

Iš ,,maskoliškų” lietuvių atsiliepta šitaip apie Amerikos lietuvių spaudą: ,,Ne vien tik lietuviai nusistebėjo, jog galime sulaukti isz Amerikos lietuviszkų laiszkų ir laikraszcių, kada paczioj mūsų motinoj Lietuvoj labai retai sugriebti ką paskaityti savo kalboje. Net ir gudai apspito mus visokiais klausimais.”

Vėliau ir iš pačios Lietuvos gautas laiškas: ,,Amerikoje iszleidžiamas laikrasztis, Kinuose pateko į lietuvio rankas ir tuomi į Lietuvą per Kinus atėjo. Tik ir gerai jums, kad galite savo kalboje ką norite skaityti. Pas mus (Lietuvoje) lietuviszki raštai tai medus ir jį reik pasiekti per eiles maskoliszkų durtuvų ir kulkų.”

Bet ne visi ,,amerikietiški” lietuviai kareivėliai gerbė mokslą ir spaudą. Grįždamas iš Kinijos per Filipinus Vosylius skundėsi: „Pradėjau nerymaut ir iszsiilgti savo brolių lietuvių. Teisybė, szia Manilėje yra daug lietuvių ir mes gana tankiai, pasitaiko, sueiname. Ale, Dieve susimilk, gerų lietuvių yra mažai. Nekurie, kaip tik pėdę (algą) gauna, tuoj prageria. Nekurie, vėl lietuviszkos kalbos gėdisi, a angliszkai nemoka. Czia ateina pas mus keli lietuviszki laikraszcziai isz Amerikos, tai yra tokių lietuvių, kurie isz tų laikraszczių juokiasi, o angliszkai nemoka skatyti, tai ir nieko nežino.”

Tačiau Sujeta ir Vosylius ne tik gerbė, bet net ir karo lauke būdami rėmė lietuvių spaudą ir mokslą. Sujeta: ,,Kaip gausime algas tai prisiusime po kiek ir ant parodos lietuviszkų knygų Paryšiuje. Labai laukiu ‘Vienybės’”. Vosylius: ,,Prisiuncziu czion 50 ct. ant paminklo Dr. V. Kudirkai kuris dėl lietuvių gerovės daugiausia gero padarė. Teipgi 25 ct. aukauju paszalpai nukentėjusių brolių, už platinimą apszvietos.”

Kareivėlių pamokos

Kaip ir visi jauni kareivėliai – ir rusų caro priverstiniai, ir Amerikos savanoriai lietuvaičiai, Kinijoje ir Filipinuose gavo gyvenimo pamokų:

,,14 pulkas pateko į mūszį su pilipiniečiais o mano kompanija tai pasiliko veik iszmuszta. Daugelis jau kapuose o kiti dar ligonbucziuose, bet kapai ir jiems netolymi. Kaip nustos lytus, tai skerdynė bus nemenka.”

,,Gegužės 28 d. gavome 400 rekrutų dapildymui mūsų regimento vieton užmusztų ir sziaip mirusių nuo visokių ligų.”

,,Mūszyje 13 Liepos isz Amerikos kariaunos 68 tapo užmuszti, tarp tų pulkaunykas ir du apicieru, ir 42 tapo nelaisvėn. Mano draugas Stasys Karasiejus, paeinantis isz Vilniaus gubernijos laimingai liko gyvu.”

,,Taigi ne bereikalo sakau, jog mes nelaimingi, kurie carui tarnaujame kaipo koki vargininkai. Praėjusioj vasaroj, per Kinų maisztą, nemažai pražuvo lietuvių nežinia už ką, o negali žinot, kas ir su mumis atsitiks.”

,,Isz lietuviszkų laikraszczių matyti kad nemažai Amerikos lietuvių pasiduoda į kariuomenę. Vienog, nei vienas neranda czia linksmybių, tik randa vargą kokio nesitikėjo. Kariaunoje tarnauti yra nelengva ir asz nelinkiu nei vienam lietuviui to skurdo, kurį iszskurdau.”

Medžiaga šiam straipsniui paimta iš 1899–1901 m. JAV lietuvių laikraščių ,,Vienybė Lietuvininkų” ir ,,Žvaigždė” ir iš knygos ,,Amerikiečių Lietuvių kariškos aspiracijos” (Vytautas Steponaitis, Kaunas, 1927).

JAV kareiviai Filipinuose.