APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Violeta Riaubiškytė (viduryje) su baltimoriečiu Vytautu Brasausku (k.) ir vyru Viliumi Tarasovu (d.). Eugenijos Misevičienės nuotr.

Meilė ir neapykanta

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

Amerikiečiai turi posakį „Love – hate relationship”, lietuviškai turbūt būtų meilės-neapykantos jausmas. Prisipažinsiu, kad tokiais jausmais dažnai gyvenu ir aš. O gal ir ne aš vienas. Bepigu tiems, kurie visas bėdas suverčia ant Lietuvos valdžios, nesvarbu, kokia ji bebūtų. Tad ir pilame paklodės didumo straipsnius apie Lietuvėlės valdžias. Juk ir saugiau, ir geriau įtikti skaitytojams, kai kaltini valdžią, užuot pirštu rodžius į tris su puse milijono tautiečių. Negi kaltinsi juos, nors jie tas valdžias patys išsirenka? Keisčiausia, kad gyvename krašte, kurio Kongreso nariai ir senatoriai savo nedorybėmis tikrai pralenkia Lietuvos seimūnus. Net ir kadenciją bebaigiančiam Lietuvos prezidentui prikišame, kad jis juo tapo negyvendamas Lietuvoje pagal Konstituciją nustatytą laiko tarpą. Bet dabartinis JAV prezidentas iki šiol nepateikė savo gimimo metrikų, tvirtinančių, kad jis tikrai gimė Amerikoje.

Baltimore miesto apylinkėse yra kelios rusų/žydų parduotuvės, kuriose galima nusipirkti lietuviškų maisto produktų. Paskutiniu laiku jų ženkliai sumažėjo ir vyrauja jau tik rusiški produktai. Bet visada džiaugiuosi, nes randu „Vičiūnų” bendrovės silkių. Perku jas jausdamasis, kad padedu bendrovei ir joje dirbantiesiems, ypač šiais sunkiais Lietuvai laikais. Deja, džiaugsmas tampa ne tik nusivylimu, bet ir pykčiu. Pirmadienį, pirmą dieną po Velykų, norėdama išpildyti gautus užsakymus, moderni ,,Vičiūnų” įmonė Plungėje paskelbė darbo dieną su dvigubu atlyginimu. Ir ką gi, darbininkai atsisakė dirbti. Jie priklauso profesinei sąjungai (unijai) ir net du trečdaliai jų nubalsavo nedirbsią. Jau esu rašęs, jog atvykę į Ameriką džiaugdavomės, kad nepasirodžius juodaodžiui į savo pamainą fabrike, turėjome progą likti antrajai pamainai ir gauti viršvalandžius, nes žinojome, kad nuo uždarbio didės ne tik pajamos, bet ir pensija senatvei atėjus. O aš, daugelį metų vadovavęs gamybai Amerikoje, užjaučiu „Vičiūnų” bendrovės vadybininkus, nes esu patyręs, ką reiškia neišpildyti užsakymų. Ši bendrovė jau svarsto galimybę kurti skyrių Kaliningrado srityje. Tikrai nesigailėčiau tų darbininkų ir nekaltinčiau bendrovės, jei tai įvyktų.

Savo laiku „Lietuvos ryte” pasirodė anonimo laiškas iš Baltimore, JAV, kad vietinei LB apylinkės valdybai pirmininkaujantis pats nedirba ir savo vietos neužleidžia kitiems. Iš tikro naujai atvykusieji visada buvo kviečiami ir tik po prašymų prieš keletą metų naujieji įsijungė ir šiuo metu valdyboje sudaro daugumą. O Baltimore Lietuvių namuose jau keliolika metų, kai tų namų „menedžeriais”, tvarkytojais, baro aptarnautojais dirba naujai atvykusieji. Džiaugėmės visi, kad namų vidus buvo taisomas, puošiamas, bet... Ir vėl tas „bet”. Per vienerius metus Lietuvių namai buvo apiplėšti tris kartus. Pirmuosius kartus įsibrovėliai nieko nerado, bet trečią kartą surado ir pagrobė apie 5,000 dol., kurie buvo surinkti po renginio. Policija nustatė, kad visus kartus tai buvo „inside job”, t. y., vagys ar vagis puikiai žinojo, kaip apeiti signalizaciją, kurią sieną griauti, kad prieitų prie pinigų. Vagys neišaiškinti, apdrauda nuostolius padengė, bet juk draudimo kaina bus pakelta ir net yra pavojus, kad ji vėliau gali būti nutraukta ir sunkiai gaunama. 1921 metais senųjų emigrantų statytuose Lietuvių namuose per visą laiką tokių dalykų nėra buvę. Alkoholizmas ir jo sukeltos pasekmės – didžiausia visos Lietuvos rykštė. Atsekė ji ir į Baltimore atvykusius. Per tai vienas jau buvo deportuotas į Lietuvą, kitas – dabar suimtas ir greičiausiai susilauks to paties likimo.

Rašydamas šias eilutes kompiuteriu iš tinklalapio „Muzika.draugauki.me” klausau „Muzikos senjorams”. Per „You Tube” groja ir dainuoja grupė „Rondo”. Klausydavau jų jaunų, kai jie susikūrė 1976 metais Šiluvoje, o dabar klausau jų senstelėjusių. Patinka jų atliekama daina „Žingsniai”: „Kur eini, kur eini? Jau nutilo žingsniai tolumoj. Gal diena, gal naktis, pasiklysti gali platumoj. Žingsniai tavo greit nutils, ką turėjau viską pasiliks...” Pasirodo, patinka ši daina ir kažkokiam Shahreyarf, kuris komentaruose, nors ne visai teisingai angliškai rašo: „Wow. I have been searching for this song for 3 years now. I have talk over the internet with a Lithuanian girl, and she sent me this song, which I liked. I’m Iranian can anybody tell me abit what he is singing about? Thanks.” Ir štai komentaruose atsiranda lietuvaitė Spanguolle, kuri išverčia jam dainos posmus. Smagu, kad net iš tokio tolimo krašto atsiranda susidomėjimas mūsų atlikėjais. Ieškau kitų dainų ir susirandu kitą savo mėgiamą dainą „Laisvė”. Dažniausiai ją klausydavau atliekamą Jurgos, bet čia dainuoja Violeta Riaubiškytė. Dainuoja žiemą, vakare, Katedros aikštėje įsisupus į kailinukus, miniai mosikuojant į taktą trispalvėmis. Vaizdas, bent man, nuostabus, o daina – tokia patriotiška. Nors Violeta, mano manymu, palyginti santūriai kraiposi dainuodama, bet tarp komentatorių atsiranda pasipiktinusių ir vienas rašo: „tokia daina, o Riaubiškytė vaiposi kaip apie kokias ramunėles dainuodama, fu”. Skaitydamas tai, aš net džiaugiuosi, kad atsiranda jautresnių už mane. Bet. Vėl ,,bet”. Užsidedu kitos grupės, pasivadinusios YVA vardu, dar negirdėtą dainą. Na, tokios nešvankybės dar nesu girdėjęs. Trys gražios merginos, tarp jų pagrindinė Natalija ZvonkėNatashenka, bet iš jų lūpų sklindantys žodžiai retai girdimi net pasigėrusių tarp vyrų.

Vieną lietingą dieną beieškodamas ,,IKEA” parduotuvėje spintelių virtuvei, susitikau jauną lietuvaitę. Prieš keletą metų ji kartais skaitydavo su manimi dienos skaitinius per lietuviškas Mišias. Tuo laiku gana gražus būrelis neseniai iš Lietuvos atvykusių merginų ir vaikinų sekmadienio rytais rinkdavosi į lietuviškas Mišias. Vaikinai buvo įsidarbinę mažose firmose, bekeičiančiose senus langus naujais plastikiniais, o merginos valydavo amerikiečių namus, butus. Manau, sekmadieniais į bažnyčią jie rinkdavosi ne tiek iš pamaldumo, kiek iš noro po sunkios savaitės sueiti kartu, pabendrauti, na, ir susiporuoti. Laikui bėgant kai kurie iš jų sukūrė šeimas, pradėjo dirbti privačiai, išsikėlė į miesto pakraščius. Retai dabar jie pasirodo mūsų Mišiose: ir per toli važinėti, ir per anksti, pusą devynių sekmadienio ryte atsirasti bažnyčioje. Mano sutiktoji taip pat sukūrusi šeimą su lietuviu Mindaugu. Dirbusi padavėja restorane, tapo menedžere, dabar net direktore. Uždirbanti labai gerai, bet darbo valandos nepaprastai ilgos, tenka dirbti ir sekmadieniais, ir net naktimis, vyras tebededąs langus, bet dirba „ant savęs”. Supažindina ji mane su ,,IKEA” pardavėju, kuri prabyla į mane lietuviškai. Nustembu. Lietuvis? Ne, jis tik šiek tiek pramokęs iš lietuvaitės, žaidusios krepšinį kolegijoje. Jam labai patinka lietuviai. Ilgiau negalime kalbėti, jis užsiėmęs. Atsisveikinu su juo, atsisveikinu su pažįstama lietuvaite.

Išsirinkęs spinteles leidžiuosi žemyn prie kasų. Vienas iš kasininkų prišoka prie manęs prabildamas lietuviškai: „Jūs lietuvis?” Žiūriu nustebęs, o jis: „Man iš viršaus skambino, kad yra du lietuviai.” Kalbam pusiau lietuviškai, pusiau angliškai. Jis buvęs Lietuvoje, čia tik dirbąs laikinai, vėl važiuosiąs į Lietuvą dėstyti anglų kalbą vidurinėje mokykloje. Girdžiu „beautiful country... I love Lithuanians ....can’t wait getting there again...” Mane tiesiog stebina šis jaunas besišypsantis vaikinas, taip pamėgęs Lietuvą. Būtų malonu daugiau pasikalbėti, bet negaliu jo dirbančio trukdyti ir palinkiu jam geros dienos, jis man lietuviškai – „Viso gero”.

Lauke lyja, niūru. O man širdy neišpasakytai gera, nors parduotuvėje atsisveikinau su keturiais tūkstančiais dolerių.

Lietuvių namai Baltimore mieste.