DR. PETRĄ KISIELIŲ PRISIMENANT
Petras Kisielius bendruomenėje
BRONIUS NAINYS
Daugialypė buvo prieš metus iš šios žemės
iškeliavusio dr. Petro Kisieliaus veikla, ir jai aptarti
prireiktų net kelių storų knygų. Ten, kur veikla sukosi apie lietuvybę,
lietuvių tautą, jos valstybę ir katalikybę, kartu sukosi ir Petras.
Šiuo rašiniu bandysiu paliesti jo veiklą srityje, kurią
geriausiai pažįstu aš pats, ir kurioje, mano pastebėjimu, jis
buvo irgi kaip namie. Tai – Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB).
Čia jis nuo pačių pirmųjų jos dienų. Ir kažin, ar be jo ji būtų ėjusi
tokiu keliu, kokiu ėjo, ir ar būtų buvusi tokia, kokia yra
šiandien?
Atsigabenome ją mes, Antrajam pasaulinam karui baigiantis raudonojo
okupanto iš Tėvynės išvyti lietuviai, sukūrę, gyvendami
Europoje, laikinam mūsų aprūpinimui įsteigtose stovyklose. Ji turėjo
jungti visus po laisvąjį pasaulį išblaškytus lietuvius ir
siekti dviejų pagrindinių tikslų: tarp užsienyje nuolat ar laikinai
gyvenančių lietuvių išlaikyti tautinę gyvybę ir dirbti Lietuvos
išlaisvinimui. Lietuvių Bendruomenė nebuvo kuriama kaip dar
viena organizacija tarp organizacijų, bet ji telkė visus užsienyje
gyvenančius lietuvius po vienu stogu į organizacinius rėmus,
panašiai, kaip valstybė jungia visus tėvynėje gyvenančius
žmones. Lietuvių Bendruomenė – tai lyg už tėvynės ribų
gyvenančios lietuvių tautos dalies valstybė.
Amerikoje jau gyvenę prieškariniai ateiviai, pasiskirstę į kelis
šimtus įvairiausių organizacijų, šio naujųjų ateivių
darinio priimti nenorėjo. Stipriai priešinosi politinės grupės,
ypač keturios pagrindinės, susijungusios į Amerikos Lietuvių Tarybą
(ALT). O mes stengėmės Lietuvių Bendruomenės idėją įgyvendinti. Tačiau
darbas pasirodė sunkokas. Ypač stigo priemonių, nes pagrindinės
iš jų – spauda ir radijas, buvo prieš Bendruomenę
nusiteikusiųjų rankose. Ir čia į talką atėjo jaunas medicinos
gydytojas, ką tik savo profesija verstis pradėjęs dr. Petras Kisielius.
Didžiausią ir įtakingiausią JAV lietuvių dienraštį leido
vienuoliai marijonai. Du jauni vienuolijos nariai, nauji atvykėliai
kunigai Pranas Garšva ir Viktoras Rimšelis įsitvirtino
šio dienraščio redakcijos viršūnėje. Jie abu buvo
Petro klasės draugai. Todėl ir nesunku buvo Petrui juos įtikinti
Bendruomenę remti. Tuo labiau, kad ir jie ptys jos nesipurtė. Ir
šiame dienraštyje apie Bendruomenę pasipylė
rašiniai, pranešimai, skelbimai, kita medžiaga, kurios
jau nebegalėjo sulaikyti ir tuo laiku dar buvęs vyriausias redaktorius,
ALT’os pirmininkas Leonardas Šimutis. Ar be dr. Kisieliaus
pagalbos mes tai būtume pasiekę? Vargiai. Labai uoliai į Bendruomenės
veiklą įsijungęs Petras į ją atvedė ir abu šiuos savo draugus.
Kun. Garšva buvo išrinktas net JAV Lietuvių Bendruomenės
(LB) tarybos nariu.
Savo bendruomeninę veiklą dr. Kisielius pradėjo iš apačios, JAV
LB Cicero apylinkėje, nes čia buvo jo gydytojo kabinetas ir gyvenvietė.
Visuomet dalyvaudavo apylinkės susirinkimuose, renginiuose, aukodavo
pinigų. Per šią apylinkę kandidatuodavo į JAV LB tarybas, PLB
seimus. Kaip Cicero apylinkės atstovas būdavo renkamas ir dalyvaudavo
JAV LB Vidurio vakarų (Čikagos) apygardos suvažiavimuose. Ir buvo labai
uolus, nors į valdžias nesiverždavo. Tikrai nėra praleidęs nė vieno
apylinkės susirinkimo, apygardos suvažiavimo, JAV LB tarybos sesijos ar
PLB seimo. Ir juose sėdėdavo ne kaip posėdininkas šio
,,amato” mėgėjų niekada nestigdavo, bet turėdavo ir ką nors
prasmingo pasakyti. Dažnai jo mintys virsdavo rezoliucijomis ar
vykdomais nutarimais. Dėl savo būdo savybių – visada
draugiškas, malonus, kalbus, gerai nusiteikęs – žmonių
buvo mėgiamas ir rinkimuose visada gaudavo daugiausia balsų. Mokėdavo
rinkimus organizuoti ir kitų naudai, o veiklai – telkti
lėšas. Čia Petras buvo nepakeičiamas. Jis taip pat buvo stiprus
bei įtakingas bendruomeninių idėjų puoselėtojas.
PLB gimė itin būdingose aplinkybėse. Pagal vieno iš žymiausių
Lietuvos politikų prel. Mykolo Krupavičiaus iškeltą idėją ir jai
vystyti nustatytus principus į gyvenimą ją išvedė Vyriausias
Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), tvirtai
,,prisaikdindamas” nesikišti į politinį darbą, nors jis
būtų siejamas ir su Lietuvos laisvinimu, tuo labiau – su
vadovavimu jam. Iš Seimo laikais Lietuvoje veikusių partijų
likučių susidaręs šis politikų telkinys tai laikė savo
privilegijuotu uždaviniu, ir niekas kitas ,,neturėjo” teisės į
šį lauką veržtis. Bendruomenė – lietuvybės
išlaikymui kultūrinėmis priemonėmis. Savaime aišku,
Bendruomenė šios ,,priesaikos” niekada nepriėmė, teigdama,
kad Lietuvos laisvinimas yra kiekvieno lietuvio ne tik teisė, bet ir
pareiga, net pati aukščiausia. Tuo keliu ji ir suko, nors
pirmuosius keliolika metų, savo organizvimosi bei tvirtėjimo
laikotarpiu vengdama priešpriešos su VLIK’u,
šios srities viešai neryškino. Tačiau 1969 metais
JAV LB Krašto valdyba, kuriai man teko pareiga vadovauti,
prieš Lietuvos nepriklausomybės šventės – Vasario
16osios minėjimą sausio 26tos bendraraščiu Bendruomenės
padaliniams pranešė apie savo pasiryžimą imtis Lietuvos
laisvinimo darbo, paskelbė jo vykdymo programą ir kvietė padalinius
prie jo prisidėti. VLIK, o kartu su juo ir ALT bei šiuos
veiksnius remiančios partijos sukilo. Tuo laiku Čikagoje
sušauktos JAV LB tarybos sesijoje pareikalavo bendraraštį
atšaukti arba Krašto valdybai atsistatydinti. ,,Ne”
– prisimenu tvirtą žodį iš dr. Kisieliaus lūpų.
Bendruomenė Lietuvos laisvinimo darbą dirbs. Jo įtaka ir kitų
bendraminčių parama Krašto valdybą išlaikė. Toks dr.
Kisieliaus viešai ir tvirtai pareikštas nusiteikimas
šiam darbui buvo didelė atrama.
Kitas, dar didesnis Bendruomenės sukrėtimas, jau PLB mastu, įvyko 1973
metais. Vašingtone sušauktame PLB seime pasirodė
VLIK’o užmačios Bendruomenės vadovybę perimti į savo rankas.
Kandidatavo visi jo vadai. Dr. Kisielių pakvietėme vadovauti
bendruomenininkų grupei. Tai buvo mūšis, vėliau sakė Petras.
Didelis mūšis, pridedu, ir didelė jo baigtis. VLIK čia
visiškai pralaimėjo, nes nė vienas nei jo valdybos narys, nei
partijos kandidatas į PLB valdybą išrinktas nebuvo. Bendruomenės
posūkis į Lietuvos laisvinimo kelią baigtas ir, kaip vėliau pasirodė,
buvo labai naudingas. Didžiausi nuopelnai čia – dr. Kisieliui.
Bendruomenėje Petras ėjo ir vykdomąsias pareigas. Keletą kartų vadovavo
lėšų telkimui didiesiems jos renginiams, Pasaulio lietuvių
jaunimo kongresams, PLB seimo organizaciniam komitetui (1983 m.
Čikagoje), Bendruomenės 50 m. sukakties minėjimo komitetui, keletui
mažesnius renginius ruošiusiems komitetams, buvo kelių kitų
komitetų narys. Stambiausias jo darbas – vadovavimas 1992 metais
Čikagoje įvykusios Devintosios tautinių šokių šventės
komitetui. Šventėje dalyvavo 53 grupės su 2,200 šokėjų
iš JAV, Kanados, Vokietijos, Argentinos, Brazilijos, Lietuvos,
stebėjo apie 8,000 žiūrovų. Vieną kadenciją dr. Kisielius pirmininkavo
PLB Garbės teismui.
Jo darbai visur buvo sėkmingi, tačiau bent kartą teko patirti ir
skaudulį. Po daugelio metų jo darbo JAV LB ir PLB žemesnėse pakopose,
artimesni jo bendradarbiai arba jo paslaugomis naudojęsi buvę
Bendruomenės vadovai jutome reikalą kilstelti Petrą į pačią
aukščiausią pakopą. Prikalbėjome jį 1988 metais Toronte
vykusiame PLB seime kandidatuoti į PLB valdybą pirmininko pareigoms. Ir
čia iš kažkur kažkokie vėjai atpūtė didelį nesusipratimą.
Kažkokia nešvari politika. Fronto bičiulių, tarp kurių jis
tikrai buvo nr. 1, pastangomis pirmininku išrinkome
Bendruomenėje ne tik neveiklų, bet net mažai žinomą dr. Vytautą
Bieliauską, o ne daugiausiai jai davusį, dėl to joje populiariausią dr.
Kisielių. Net ir jaunimas, kuriam savo nuopelnais dr. Kisieliaus niekas
negali pralenkti, buvo įtikintas balsuoti prieš jį. Va, tau ir
atlygis. Keturiolika seimo narių frontininkų už mane nebalsavo, vėliau
dažnai primindavo mums Petras. Aišku, skaudoka. Ir
visiškai nesuprantama.
Paskiausias mano bendruomeninis sąlytis su dr. Kisielium buvo PLB
valdyboje 1992–1997 metais. O čia jau ir asmeniškai
pajutau jo taurumą, žmogišką didybę ir drąsą grumtis su melu.
Turbūt dar daug kas atsimena sukeltą, tiesiog absurdišką
triukšmą, smerkiantį PLB valdybą, o ypač mane, už pirmąjį
,,Lietuvos kovų ir kančių istorijos” tomą, kai Jonas Dainauskas
,,Drauge”, vyr. red. Danutei Bindokienei pritariant,
begėdiškai apšmeižė jį kaip klastotę, kai ir tada jau
buvo aišku, kad Dainausko teiginiai – nieko daugiau, tik
grynas melas. Bet visuomenė, juo patikėjusi, mane visaip niokojo.
Petras drąsiai ir viešai mane gynė. Net kai jam buvo stipriai
grasinama: ,,Atsiribok nuo Nainio, nes tau net draugai rankos
nebeduos.” Ko jie nori, Petras net naktį šoko iš
lovos, perskaitęs vieną tokį ,,klastotą” dokumentą, kuriame
aprašoma, kaip Sibiro lageriusoe iš šalčio ir bado
tinsta tremtiniai, kaip į buvusius gyvulių tvartus sugrūsti
miršta jų vaikai. Kaip tokį dr. Kisieliaus taurumą, manęs
užstojimą tokiu laiku, kai visi kiti tik kilpą ant kaklo nėrė, galėčiau
užmiršti?
Kalendorius skelbia metus nuo Tavo mirties, mielas Petrai. Bet…
ne man. Man tu gyvas, toks, koks buvai prieš metus, dvejus,
penkerius. Ir čia minėtas Tavo žmogiškas taurumas visada
šalia manęs. Visada. Jo niekada neprarasiu.