DR. PETRĄ KISIELIŲ PRISIMENANT

Petras Kisielius bendruomenėje

BRONIUS NAINYS
 
Daugialypė buvo prieš metus iš šios žemės iškeliavusio dr. Petro Kisieliaus veikla, ir jai aptarti prireiktų net kelių storų knygų. Ten, kur veikla sukosi apie lietuvybę, lietuvių tautą, jos valstybę ir katalikybę, kartu sukosi ir Petras. Šiuo rašiniu bandysiu paliesti jo veiklą srityje, kurią geriausiai pažįstu aš pats, ir kurioje, mano pastebėjimu, jis buvo irgi kaip namie. Tai – Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB). Čia jis nuo pačių pirmųjų jos dienų. Ir kažin, ar be jo ji būtų ėjusi tokiu keliu, kokiu ėjo, ir ar būtų buvusi tokia, kokia yra šiandien?

Atsigabenome ją mes, Antrajam pasaulinam karui baigiantis raudonojo okupanto iš Tėvynės išvyti lietuviai, sukūrę, gyvendami Europoje, laikinam mūsų aprūpinimui įsteigtose stovyklose. Ji turėjo jungti visus po laisvąjį pasaulį išblaškytus lietuvius ir siekti dviejų pagrindinių tikslų: tarp užsienyje nuolat ar laikinai gyvenančių lietuvių išlaikyti tautinę gyvybę ir dirbti Lietuvos išlaisvinimui. Lietuvių Bendruomenė nebuvo kuriama kaip dar viena organizacija tarp organizacijų, bet ji telkė visus užsienyje gyvenančius lietuvius po vienu stogu į organizacinius rėmus, panašiai, kaip valstybė jungia visus tėvynėje gyvenančius žmones. Lietuvių Bendruomenė – tai lyg už tėvynės ribų gyvenančios lietuvių tautos dalies valstybė.

Amerikoje jau gyvenę prieškariniai ateiviai, pasiskirstę į kelis šimtus įvairiausių organizacijų, šio naujųjų ateivių darinio priimti nenorėjo. Stipriai priešinosi politinės grupės, ypač keturios pagrindinės, susijungusios į Amerikos Lietuvių Tarybą (ALT). O mes stengėmės Lietuvių Bendruomenės idėją įgyvendinti. Tačiau darbas pasirodė sunkokas. Ypač stigo priemonių, nes pagrindinės iš jų – spauda ir radijas, buvo prieš Bendruomenę nusiteikusiųjų rankose. Ir čia į talką atėjo jaunas medicinos gydytojas, ką tik savo profesija verstis pradėjęs dr. Petras Kisielius.

Didžiausią ir įtakingiausią JAV lietuvių dienraštį leido vienuoliai marijonai. Du jauni vienuolijos nariai, nauji atvykėliai kunigai Pranas Garšva ir Viktoras Rimšelis įsitvirtino šio dienraščio redakcijos viršūnėje. Jie abu buvo Petro klasės draugai. Todėl ir nesunku buvo Petrui juos įtikinti Bendruomenę remti. Tuo labiau, kad ir jie ptys jos nesipurtė. Ir šiame dienraštyje apie Bendruomenę pasipylė rašiniai, pranešimai, skelbimai, kita medžiaga, kurios jau nebegalėjo sulaikyti ir tuo laiku dar buvęs vyriausias redaktorius, ALT’os pirmininkas Leonardas Šimutis. Ar be dr. Kisieliaus pagalbos mes tai būtume pasiekę? Vargiai. Labai uoliai į Bendruomenės veiklą įsijungęs Petras į ją atvedė ir abu šiuos savo draugus. Kun. Garšva buvo išrinktas net JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) tarybos nariu.

Savo bendruomeninę veiklą dr. Kisielius pradėjo iš apačios, JAV LB Cicero apylinkėje, nes čia buvo jo gydytojo kabinetas ir gyvenvietė. Visuomet dalyvaudavo apylinkės susirinkimuose, renginiuose, aukodavo pinigų. Per šią apylinkę kandidatuodavo į JAV LB tarybas, PLB seimus. Kaip Cicero apylinkės atstovas būdavo renkamas ir dalyvaudavo JAV LB Vidurio vakarų (Čikagos) apygardos suvažiavimuose. Ir buvo labai uolus, nors į valdžias nesiverždavo. Tikrai nėra praleidęs nė vieno apylinkės susirinkimo, apygardos suvažiavimo, JAV LB tarybos sesijos ar PLB seimo. Ir juose sėdėdavo ne kaip posėdininkas  šio ,,amato” mėgėjų niekada nestigdavo, bet turėdavo ir ką nors prasmingo pasakyti. Dažnai jo mintys virsdavo rezoliucijomis ar vykdomais nutarimais. Dėl savo būdo savybių – visada draugiškas, malonus, kalbus, gerai nusiteikęs – žmonių buvo mėgiamas ir rinkimuose visada gaudavo daugiausia balsų. Mokėdavo rinkimus organizuoti ir kitų naudai, o veiklai – telkti lėšas. Čia Petras buvo nepakeičiamas. Jis taip pat buvo stiprus bei įtakingas bendruomeninių idėjų puoselėtojas.

PLB gimė itin būdingose aplinkybėse. Pagal vieno iš žymiausių Lietuvos politikų prel. Mykolo Krupavičiaus iškeltą idėją ir jai vystyti nustatytus principus į gyvenimą ją išvedė Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), tvirtai ,,prisaikdindamas” nesikišti į politinį darbą, nors jis būtų siejamas ir su Lietuvos laisvinimu, tuo labiau – su vadovavimu jam. Iš Seimo laikais Lietuvoje veikusių partijų likučių susidaręs šis politikų telkinys tai laikė savo privilegijuotu uždaviniu, ir niekas kitas ,,neturėjo” teisės į šį lauką veržtis. Bendruomenė – lietuvybės išlaikymui kultūrinėmis priemonėmis. Savaime aišku, Bendruomenė šios ,,priesaikos” niekada nepriėmė, teigdama, kad Lietuvos laisvinimas yra kiekvieno lietuvio ne tik teisė, bet ir pareiga, net pati aukščiausia. Tuo keliu ji ir suko, nors pirmuosius keliolika metų, savo organizvimosi bei tvirtėjimo laikotarpiu vengdama priešpriešos su VLIK’u, šios srities viešai neryškino. Tačiau 1969 metais JAV LB Krašto valdyba, kuriai man teko pareiga vadovauti, prieš Lietuvos nepriklausomybės šventės – Vasario 16osios minėjimą sausio 26tos bendraraščiu Bendruomenės padaliniams pranešė apie savo pasiryžimą imtis Lietuvos laisvinimo darbo, paskelbė jo vykdymo programą ir kvietė padalinius prie jo prisidėti. VLIK, o kartu su juo ir ALT bei šiuos veiksnius remiančios partijos sukilo. Tuo laiku Čikagoje sušauktos JAV LB tarybos sesijoje pareikalavo bendraraštį atšaukti arba Krašto valdybai atsistatydinti. ,,Ne” – prisimenu tvirtą žodį iš dr. Kisieliaus lūpų. Bendruomenė Lietuvos laisvinimo darbą dirbs. Jo įtaka ir kitų bendraminčių parama Krašto valdybą išlaikė. Toks dr. Kisieliaus viešai ir tvirtai pareikštas nusiteikimas šiam darbui buvo didelė atrama.

Kitas, dar didesnis Bendruomenės sukrėtimas, jau PLB mastu, įvyko 1973 metais. Vašingtone sušauktame PLB seime pasirodė VLIK’o užmačios Bendruomenės vadovybę perimti į savo rankas. Kandidatavo visi jo vadai. Dr. Kisielių pakvietėme vadovauti bendruomenininkų grupei. Tai buvo mūšis, vėliau sakė Petras. Didelis mūšis, pridedu, ir didelė jo baigtis. VLIK čia visiškai pralaimėjo, nes nė vienas nei jo valdybos narys, nei partijos kandidatas į PLB valdybą išrinktas nebuvo. Bendruomenės posūkis į Lietuvos laisvinimo kelią baigtas ir, kaip vėliau pasirodė, buvo labai naudingas. Didžiausi nuopelnai čia – dr. Kisieliui.

Bendruomenėje Petras ėjo ir vykdomąsias pareigas. Keletą kartų vadovavo lėšų telkimui didiesiems jos renginiams, Pasaulio lietuvių jaunimo kongresams, PLB seimo organizaciniam komitetui (1983 m. Čikagoje), Bendruomenės 50 m. sukakties minėjimo komitetui, keletui mažesnius renginius ruošiusiems komitetams, buvo kelių kitų komitetų narys. Stambiausias jo darbas – vadovavimas 1992 metais Čikagoje įvykusios Devintosios tautinių šokių šventės komitetui. Šventėje dalyvavo 53 grupės su 2,200 šokėjų iš JAV, Kanados, Vokietijos, Argentinos, Brazilijos, Lietuvos, stebėjo apie 8,000 žiūrovų. Vieną kadenciją dr. Kisielius pirmininkavo PLB Garbės teismui.

Jo darbai visur buvo sėkmingi, tačiau bent kartą teko patirti ir skaudulį. Po daugelio metų jo darbo JAV LB ir PLB žemesnėse pakopose, artimesni jo bendradarbiai arba jo paslaugomis naudojęsi buvę Bendruomenės vadovai jutome reikalą kilstelti Petrą į pačią aukščiausią pakopą. Prikalbėjome jį 1988 metais Toronte vykusiame PLB seime kandidatuoti į PLB valdybą pirmininko pareigoms. Ir čia iš kažkur kažkokie vėjai atpūtė didelį nesusipratimą. Kažkokia nešvari politika. Fronto bičiulių, tarp kurių jis tikrai buvo nr. 1, pastangomis pirmininku išrinkome Bendruomenėje ne tik neveiklų, bet net mažai žinomą dr. Vytautą Bieliauską, o ne daugiausiai jai davusį, dėl to joje populiariausią dr. Kisielių. Net ir jaunimas, kuriam savo nuopelnais dr. Kisieliaus niekas negali pralenkti, buvo įtikintas balsuoti prieš jį. Va, tau ir atlygis. Keturiolika seimo narių frontininkų už mane nebalsavo, vėliau dažnai primindavo mums Petras. Aišku, skaudoka. Ir visiškai nesuprantama.

Paskiausias mano bendruomeninis sąlytis su dr. Kisielium buvo PLB valdyboje 1992–1997 metais. O čia jau ir asmeniškai pajutau jo taurumą, žmogišką didybę ir drąsą grumtis su melu. Turbūt dar daug kas atsimena sukeltą, tiesiog absurdišką triukšmą, smerkiantį PLB valdybą, o ypač mane, už pirmąjį ,,Lietuvos kovų ir kančių istorijos” tomą, kai Jonas Dainauskas ,,Drauge”, vyr. red. Danutei Bindokienei pritariant, begėdiškai apšmeižė jį kaip klastotę, kai ir tada jau buvo aišku, kad Dainausko teiginiai – nieko daugiau, tik grynas melas. Bet visuomenė, juo patikėjusi, mane visaip niokojo. Petras drąsiai ir viešai mane gynė. Net kai jam buvo stipriai grasinama: ,,Atsiribok nuo Nainio, nes tau net draugai rankos nebeduos.” Ko jie nori, Petras net naktį šoko iš lovos, perskaitęs vieną tokį ,,klastotą” dokumentą, kuriame aprašoma, kaip Sibiro lageriusoe iš šalčio ir bado tinsta tremtiniai, kaip į buvusius gyvulių tvartus sugrūsti miršta jų vaikai. Kaip tokį dr. Kisieliaus taurumą, manęs užstojimą tokiu laiku, kai visi kiti tik kilpą ant kaklo nėrė, galėčiau užmiršti?

Kalendorius skelbia metus nuo Tavo mirties, mielas Petrai. Bet… ne man. Man tu gyvas, toks, koks buvai prieš metus, dvejus, penkerius. Ir čia minėtas Tavo žmogiškas taurumas visada šalia manęs. Visada. Jo niekada neprarasiu.