Nuo akordeonisto iki provincijolopuod
Tėvo Jono Puodžiūno, OFM 25-rių kunigystės metų proga

ALGIMANTAS GEČYS

Prieš 25 metus, 1987 m. birželio 7 d., Philadelphia lietuviai gausiai rin­kosi į Šv. Andriejaus lietuvių parapijoje aukojamas naujai įšventinto ku­nigo pranciškono Jono Puodžiūno pa­dėkos šv. Mišias.

Nebuvo tai, ką mes vadintume primicijomis. Primicijas t. Jonas šventė savaite anksčiau Burbank, IL amerikiečių parapijoje, kur beveik me­tus darbavosi diakonu Šv. Andrie­jaus parapijoje. Lietuvių kal­ba auko­tų Padėkos Mišių būta gal net iš­kilmingesnių: penki kunigai konceleb­ran­tai, gausus būrys amerikiečių pran­ciškonų kolegų, lietuvių parapijos gyvenime aktyviai dalyvaujanti ir talkinanti naujo kunigo šeima (tėvas Jonas, mama Angelė, broliai Alfredas ir Edmundas, sesuo Lilija, dvi kartu su šeima gyvenusios mo­čiu­tės ir teta Teresė, pasišventusiai namuose besirūpinusi šeima, kai šei­mos nariai pelnė pragyvenimą).

Veiklus jaunuolis brendo dvasiniam gyvenimui

Ga­u­si to meto vietinė lietuvių bendruo­me­nė užtvindė parapiją. Ir kaip ne­užtvindys – naujai įšventinto kunigo būta veiklaus lietuvio. Lan­kė jis lituanistinę mokyklą, spor­tavo, ilgus metus akordeonu akompa­navo tautinių šokių grupei „Aušri­nė”. Lie­tuvaites jis vedėsi šokti į sa­vąją gimnaziją, buvo subūręs populiarų jaunimo orkestrą.

Philadelphia mieste baigęs Tėvų pranciškonų administruojamą katalikišką gimnaziją, būsimasis kunigas Jonas pusantrų metų studijavo mate­matiką New York. Vėliau studijas tę­sė Marquette University (Milwau­kee, WI) ir jas apvainikavo bakalauro laipsniu. Northwestern University School of Management įgijo verslo vadybos magistro laipsnį.

Tačiau vis labiau brendo pašau­ki­mas dvasiniam gyvenimui. Teolo­gi­nių žinių nutarė semtis Catholic Teological Union (Chicago), kur gavo teologijos magistro laipsnį. Čia bestu­dijuodamas įstojo į pranciškonų vie­nuoliją, pasirinkdamas Wisconsin valstijoje veikiančią Švč. Mergelės Ma­rijos Ėmimo į Dangų provinciją. Pa­sirinkimą nulėmė artima pažintis su šios provincijos pranciškonais, Jonui gimnazijos metais dėsčiusiais Phila­delphia mieste.

Panoro būti ,,kvailu pranciškonu”

2007 m. sausio pradžioje t. Jo­nas internetinio dienraščio Bernardinai.lt paklaustas, kuo jo mokytojų pavyzdys jį patraukė ir kaip galėtų apibūdinti pranciš­konų charizmą, kuo jie skiriasi nuo kitų vienuolių ordinų, atsakė: „Aš ga­lėjau būti jėzuitas – mano mama sakė: kodėl nori būti ‘kvailas pranciško­nas’, reikia būti ‘protingu jėzui­tu’. Atsakiau jai tada, kad mane traukia pranciškonų džiaugsmas. Jie labai moka su visais bendrauti: su vaikais, su benamiais, su verslinin­kais, su visais moka šnekėti, būti, dirb­ti. Mačiau, kaip jie pakviečia ki­tus žmo­nes, nepriklausančius brolijai, dirbti ir leidžia jiems būti vado­vais. (…) Tai man patiko. Svarbiausia – jie daug ką daro su džiaugsmu, linksmai daro, ne­įsitempę, ir jie stengiasi žiūrėti ne savęs, o visų, būti dėl kitų. Kaip darė Šv. Pranciškus bei Šv. Klara.”

Lietuviškos provincijos šaknys

Jaunuolio Jono pasirinkta Pran­ciškonų provincija turėjo ir lietuviš­kas šaknis. Jos pradininku buvo brolis Augustine Zeytz (1828–1916), save kildinęs iš LenkijosLietuvos unijos laikotarpio. Jis gerai mokėjo tiek lietuvių, tiek lenkų kalbas. Tapęs pran­ciškonu Zeytz pabėgo nuo cari­nės valdžios persekiojimų į JAV ir buvo Pennsylvania valstijoje įsikū­ru­sių lietuvių ir lenkų angliakasių dva­sinės savimonės žadintojas. 1886 m. norvegas žemių supirkėjas pa­kvietė Zeytz atvykti į Wisconsin valstiją ir šalia Green Bay miesto įkurti žem­dirbių koloniją.

Dvasinį patarnavimą teikiantiems tėvams pranciškonams norvegas atseikėjo 120 akrų žemės vienuoliškų pastatų statybai. Prasi­dėjusi kaip mažas pranciškoniškas telkinys, per 75 metus provincija išaugo į daugiau kaip 500 pranciškonų buriančią ląstelę, kurios pirminiu uždaviniu buvo apaštalavimas lenkų emigrantams.

Tačiau, keičiantis laikams, keičiasi ir dva­siniai uždaviniai bei paskirtys. Po Va­tikano II suvažiavimo priimtų re­formų pranciškonų provincija buvo priversta dvasinį patarnavimą plėsti už lenkiškos bendruomenės ribų. Dabartiniu metu pranciškonai JAV aptarnauja vos vieną lenkų parapiją – Cleveland, OH. Net ir čia pamoks­lams lenkų kalba sakyti teko pa­si­kviesti pranciškoną iš Lenkijos.

Pasikeista nedaug, tačiau įgy­ta daugiau gyvenimo patirties

Žaibiškai praskriejo ketvirtis šimtmečio. Š. m. gegužės 27 d. Phila­delphia Šv. Andriejaus parapijoje 10:30 val. r. lietuviškų šv. Mišių metu t. Jonas Puodžiūnas konceleb­ruos Mišias, Dievui dėkodamas už teiktas malones ir ryžtą tarnauti Dievui. Gaila, kad Padėkos Mišiose nematy­sime Anapilin prieš dvejus metus išėjusio jo tėvo, senokai mirusių mo­čiu­čių, meilę Lietuvai ir lietuvių kal­bai jam įdiegusios tetos Teresės. Jų vietas bažnyčioje užims brolių ir sesers šeimų atžalos.

Kunigu prieš ketvirtį šimtmečio įšventintas tada 27 metų jaunuolis, šiandien – 52 metų subrendęs vy­ras. Pasikeista nedaug, tačiau įgy­ta daugiau gyvenimo patirties, pasi­tikėjimo savimi, artimiau pažintos pa­saulį už­gulančios bėdos, geriau suprasti ku­nigo įsipareigojimai ir uždaviniai. Pra­bėgę metai nepakeitė Jono veide dažnai matomos, kiekvieną nuginkluojančios šypsenos.

Vienuolio kunigo gyvenimas ve­dė t. Joną įvairiomis kryptimis: vikaras parapijose, jauniausias klebonas Philadelphia arkivyskupijoje, vienuolyno ekonomas, pranciškonų vizitatorius, vienuolyno viceprovinci­jolas, o nuo 2011 iki 2017 metų – provincijolas 150 pranciškonų turin­čioje provincijoje. Visa tai liudija tėvo Jono pasišventimą žmogui ir Bažnyčiai, įgytą pasitikėjimą, šeše­riems metams jam patikint pranciškonų provincijos vadovo pareigas.

Savo lietuviškos tapatybės pažinimas

Nors t. Jonui teko su šeimos nariais anksčiau lankytis Lietuvoje, jo gyvenime tikrasis sąlytis su Lietu­va įvyko 2006 metais. Pranciškonų ge­nerolas Jose Rodriguez Carballo pa­skyrė t. Joną būti generaliniu vi­zi­tatoriumi Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijai ir jos padali­niams Kennebunkport (Maine) ir Toronto (Kanadoje). Generalinio vi­zi­tatoriaus užduotis yra būti pranciškonų generolo atstovu provincijai, ruošiantis ateities veiklai ir vadovybės rinkimams. Pirmą kartą Lietuvos pranciškonų ordino istorijoje vizitatoriumi buvo paskirtas asmuo, mo­kan­tis lietuvių kalbą. Visi ankstesni vizitatoriai naudojosi vertėjų paslaugoms. „Manau, kad jiems, ne visais, tačiau daugeliu atvejų, tai buvo palaima”, – samprotauja t. Jonas. Jo teigimu, Lietuvos pranciškonų išgyvenimai okupacijos metais jam asmeniškai daug kur atvėrė akis, leido geriau suprasti ka­talikiškus uždavinius. Pasakoji­mai apie pogrin­džio pranciškonų veiklą, jiems talkinusių pasauliečių pasiaukojimą, vai­kus mokant katekizmo, kunigų ir pasauliečių drąsą ne­paklusti val­džios uždėtiems tikėjimo suvaržymams leido t. Jonui su­prasti, kaip gera gyventi JAV, kur užtikrinta tikėjimo laisvė.

„Bridges” žurnalo 2011 m. lie­posrugpjūčio laidoje išspausdinta­me straipsnyje t. Jonas mini, kad devynis mėnesius trukusi Lietuvos provincijos vizitacija leido jam pažinti savo tėvų kraštą. Per tą laikotarpį Lietuvoje jis lankėsi net tris kartus, kiekvieno apsilankymo metu praleisdamas apie 3 savaites. Paskuti­nio­ apsilankymo metu teko pirminin­kauti provincijos vadovybės rinkimams. Išrinkus vadovybę, vizitatorius dar pusę metų yra įpareigotas provincijai teikti patarimus vienuo­liško gyvenimo ir apaštalavimo klau­simais. „Ap­si­lankymai Lietuvoje man suteikė progą pažinti mano tėvų kraštą. Vaikš­čioti lauku, kur vaikystės me­tais mano tėvo buvo žaista, ar stovėti bažnyčioje, kur mano motinos šeima meldėsi. Visa tai man suteikė gilesnį mano lietuviškosios tapatybės pažinimą, įsišaknijusį Lietuvos že­mėje”.

Vienintelis pranašumas – amžius
 
Bernardi­nai.lt paprašytas palyginti Lietuvos pranciškonų padėtį su pranciškonų provincijos Amerikoje, t. Jonas teigė, kad nuotaikos, sun­kumai, džiaugs­mai, kuriais broliai gyvena, yra panašūs. „Mano provincijai Ameri­koje priklauso 152 broliai, provincijai Lietuvoje – 51. Mūsų pro­vincijos vi­du­tinis brolių amžius – maž­daug 70 metų, tad savo provincijoje aš esu vie­nas jauniausių, yra dar du jaunesni už mane. Lietuvos brolių provincijoje jau būčiau senas, nes vidutinis am­žius visos provincijos mastu (įskaitant lietuvių brolių na­mus JAV ir Kanadoje) yra 43 metai, o vien Lietu­voje gyvenančių brolių vidutinis am­žius – 35ri metai. Tai labai jauna provincija, o kadangi jauna, tai labai vertina Šv. Pran­ciškaus gyvenimą… ir įvertina, kaip ir mes. Tada pama­tai, kad ir viziją turi tokią pačią, kaip ir mes Ameri­koje. Tačiau pranašumas – jauni broliai, todėl jie labiau domisi naujovėmis, dairosi į kitas sritis.

Lankysis gimtajame Phila­delphia mieste

Nors paskendęs savos provincijos vadovavimo darbuose, įsitraukęs į įvairias tarptautines pranciškonų komisijas, t. Puodžiūnas su Lie­tuva ir lietuviais palaiko ypač arti­mus ryšius. Prieš mėnesį jis buvo nu­vykęs į Kretingą dalyvauti pranciškono Lino Vodopja­novo, OFM konsekracijoje. Vos 38 me­tų amžiaus vysk. Linas yra jauniausias vyskupas Romos Katalikų Baž­ny­čioje. Pra­ėjus savaitei, t. Joną matėme Mas­peth, New York, Lietuvos katalikų religinės šalpos 50-ties metų veiklos sukakties minėjime. Jis priklauso LKRŠ finansų komitetui, organizuojančiam finansinę paramą reli­giniams, kultūriniams ir švietimo poreikiams Lietuvoje. Gegužės antroje pusėje jis lankysis gimtajame Phila­delphia mieste. Šv. Andriejaus parapijos klebonas kun. Petras Burkaus­kas maloniai kviečia visus Philadel­phia ir jos apylinkių lietuvius gau­­siai dalyvauti parapijos sūnaus t. Jono Puodžiūno Padėkos Mišiose sekmadienį, gegužės 27 dieną.

 pix
Jonas Puodžiūnas 1980 metais Philadelphia tautinių šokių grupės ,,Aušrinė” akordeonistas. Dešinėje – grupės vadovas Eimutis Radžius.