PORT

Į Lietuvą – prisiliesti prie savo šaknų

ALGIS VAŠKEVIČIUS

„Drauge” neseniai rašyta apie praėjusiais metais JAV sostinėje įkur­tą ,,Saulėgrąžos projektą” (,,The Sunflower Project: A Jewish Lithua­nian Heritage Project”), kuriuo bus siekiama – lietuvių ir žydų santykius keisti per kultūrą ir švietimą, skatinti Lietuvos žydus ir jų palikuonis diasporoje iš naujo atrasti ryšį su sa­vo lietuviškomis šaknimis. Šioje srityje reikalingos politikų, diplomatų pastangos, tačiau ir įvairios priva­čios iniciatyvos gali labai daug.

Šiemet birželio antroje pusėje Lietuvoje vėl viešės nemaža grupė žydų iš Amerikos, kuri į savo protė­vių žemę keliaus pasinaudojusi Lie­tuvos-Latvijos žydų Amerikoje fondo rengiamomis kelionėmis. Tokia ke­lio­nė šiemet bus surengta jau 19 me­tus iš eilės. Fondui vadovauja ir šias keliones rengia Atlanta, Georgia vals­tijoje, gyvenantis buvęs verslo admi­nistratorius, o dabar pensininkas Ho­ward Margol.

„Pirmą kartą aplankyti Lietuvą, kur gimė mano tėvai, susiruošiau 1993 metais. Mano tėvo gimtinė – Pu­šalotas, esanti netoli Panevėžio, ma­ma yra gimusi Linkuvoje. Mano tėvai susitiko ir susituokė Amerikoje. Kai su savo šeimos nariais ruošiausi į Lie­tuvą, atsirado daugiau žmonių, kurie norėjo važiuoti, ir mūsų iš viso susidarė 13 keliautojų.

Tas apsilankymas paliko didelį įspūdį. Sutikome nemažai senų žydų, kuriems reikėjo paramos. Tad grįžę su žmona įsteigėme labdaros fondą ir per tuos beveik du dešimtmečius su­rinkome šimtus tūkstančių dolerių įvairioms žydų bendruomenėms Lie­tuvoje remti, taip pat žydų ligoninei Latvijos sostinėje Rygoje’’, – pasakojo „Draugui’’ fondo steigėjas.

Po metų vėl atsirado nemažai žmo­nių, kurie norėjo keliauti į Lie­tuvą. Taip prasidėjo žydų paveldo ke­lionės į Lietuvą, kurios tęsiasi iki šiol. Keliolika metų kiekvienoje grupėje būdavo iki 40 žmonių, dabar jų skai­čius ribojamas iki 25, nors norinčių keliauti būna gerokai daugiau. Šie­met jau sausio 15 d. vasaros kelionei nebeliko vietų, tad norintiems buvo pasiūlyta registruotis 2013 metų va­sa­rai. Per tuos beveik du dešimtmečius šiose kelionėse į Lietuvą iš viso dalyvavo apie 600 žmonių.

„Daugumos keliautojų amžius – nuo 40 iki 89 metų, nors grupėse visada būna ir jaunimo. Buvo nemažai atvejų, kad apsilankiusieji su mumis Lietuvoje po kelerių metų vėl grįžta į ją, pasiimdami kartu ir savo vaikus. Aš pats, praėjus keleriems metams po pirmos kelionės, kartu su žmona pa­siėmiau keturis savo vaikus į šią ke­lionę. Anksčiau Lietuva jie visiškai nesidomėjo, bet po šios kelionės jie pajuto glaudų ryšį su Lietuva. 2004 metais į Lietuvą grįžome jau su septyniais iš mūsų devynių vaikaičių. Šiemet pirmi metai, kai aš vasarą pats nevažiuoju su grupe – mane pa­vaduos Peggy Freedman, kurios šei­ma kilusi iš Jonavos. Peggy keliavo į Lietuvą jau septynis kartus, aš ją ge­rai paruošiau šioms kelionėms ir esu tikras, kad viskas bus gerai. Šiemet mūsų grupėje bus vienas asmuo iš Izraelio, du – iš Didžiosios Britanijos, likusieji – iš Amerikos. Praeityje mū­sų grupėje ne kartą į Lietuvą keliavo Izraelio, Australijos, Pietų Afrikos, Kanados piliečiai, žinoma, daugiausia buvo amerikiečių, ir ne visi buvo žydų kilmės’’, – sakė Margol.

Paklaustas, kaip keliautojai sužino apie šias keliones, jų organizatorius sakė, kad daugiausia naudos duo­da tų, kurie jau apsilankė Lietu­voje, pasakojimai ir įspūdžiai. Be to, padeda internetas, tad surinkti grupes nėra sunku, tik tam reikia nema­žai laiko. Lietuvoje bendradarbiaujama su kelionių agentūromis, rengian­tis išvykoms palaikomi glaudūs santykiai su Lietuvos žydų bendruome­nės vadovais, žydų bendruomenių Panevėžyje, Šiauliuose, Plungėje, ki­tuose miestuose atstovais.

Kelionių organizatoriai visada įtraukia ir apsilankymą į Lietuvos archyvus, nes keliautojai nori surasti daugiau dokumentų ir istorinių įra­šų apie savo protėvius. Ir su Lietuvos istorijos archyvo, ir su Kauno regio­no archyvo darbuotojais užmegzti ryšiai leidžia gauti daug reikalingos informacijos.

„Jūs įsivaizduokite, kai aš augau Jacksonville, Florida valstijoje, apie 1930uosius ten gyveno 30 žydų šei­mų, atvykusių iš Pušaloto. 1941-aisiais ten buvo nužudyti mano tėvo arti­mieji. Kai 1993 metais apsilankiau tame miestelyje, man pasirodė, kad čia tarsi ir nedaug kas pasikeitė nuo to laiko, kai mano tėvas 1906 metais paliko Pušalotą. 1897 metais miestelyje gyveno 1,200 žmonių, iš jų 920 – žy­dų. Tada, kai aš atvykau, gyventojų buvo 1,100 ir nė vieno žydo. Žinoma, vietoj šiaudinių stogų buvo skar­di­niai, vietoj žvakių miestelis turėjo elektros energiją, bet iki šiol Puša­lotas neturi kanalizacijos sistemos’’, – sakė Margol.

Jis pasakojo, kad šių paveldo ke­lionių į Lietuvą dalyviai parsiveža daugybę nepamirštamų įspūdžių. Ten­ka būti liudininkais neįtikėtinų susitikimų, būna ir nemažai ašarų. Daugelis keliautojų sugrįžęs sako, kad tai buvo pati įsimintiniausia gyvenimo kelionė. Labiausiai tai lie­čia Holokaustą Lietuvoje išgyvenusius asmenis. Vaikštant po buvusio Vilniaus geto teritoriją ne kartą koks nors grupės narys, kuris čia buvo ka­linamas, pasidalina savo prisiminimais apie gyvenimą 1941–1943 metais, ir tada viskas įgauna dar kitą prasmę. Vargu ar šie žmonės čia dar būtų kada grįžę vieni, bet kai atvyksta su žydų grupe, jiems lengviau prisimin­ti baisią praeitį.

„Negaliu nepapasakoti vieno at­si­tikimo, kuris įsiminė visam gyve­ni­mui. Su mumis keliavęs Leo Kahan iš Baltimore, MD buvo Šiaulių geto ka­linys, kuris amerikiečių buvo išva­duotas iš Dachau koncentracijos sto­vyklos. Aš niekada nesutikau Leo, bet pats buvau JAV armijos 42 pėstininkų divizijos karys, kuri 1945-ųjų balandžio 29 d. ir išvadavo Dachau kalinius. Leo žinojo, kad jo pusbrolis Issac Mandelsohn išgyveno Holo­kaus­tą, nes po karo jį trumpai buvo sutikęs, bet nežinojo, ar jis liko Lie­tuvoje, ar išvyko į Izraelį, ar apskritai yra gyvas. Kai atvyko į Vilnių, telefonų knygoje Leo rado keturias to­kias pavardes. Pirmieji trys Man­delsohn neturėjo jokių giminystės ryšių, o ketvirtuoju numeriu atsilie­pė Isaac sūnus ir pasakė, kad tėvas dar gyvas ir gyvena Žagarėje. Leo paskambino jam ir pasakė, kad atva­žiuoja į Žagarę. Pakeliui į Žagarę Leo planavo sustoti Šiauliuose, nes ten buvo kalinamas gete. Aš jam patariau aplankyti žydų bendruomenės centrą, nes jie turi 1942 metų geto kalinių sąrašo kopijas. Leo man papasakojo, kad dar keturi jo amžiaus 18–19 metų žydų jaunuoliai išliko gyvi Šiaulių gete ir vėliau Dachau, kadangi laikė­si kartu, vienas kitą gynė ir saugojo. Po karo jų ryšiai nutrūko.

Kai Leo Šiauliuose užėjo į žydų bendruomenės centrą, paaiškėjo, kad jį pasitikęs pirmininkas Leiba Lipsic buvo vienas iš tų keturių drau­gų. Ir tai buvo dar ne viskas. Kai su ašaro­mis akyse jie sėdėjo ir prisimi­nė vi­sus išgyvenimus, į centrą užsu­ko du svečiai, atvykę iš Izraelio. Sunku pa­tikėti, bet tai buvo dar du draugai iš tų keturių. Taip, be jokio susitarimo vienu metu vienoje vietoje po daugiau kaip 50 metų susitiko keturi iš penkių draugų. Per pastaruosius metus ir Leo, ir Leiba, ir Isaac mirė, bet jei ne mūsų grupės kelionė, jie niekada nebūtų susitikę. Štai dėl to­kių akimirkų ir verta dirbti bei džiaugtis tuo, ką darai’’, – sakė kelionių į Lietuvą organizatorius.

Margol teigė, kad savo kelionė­mis nesiekia pelno, o labiausiai nori, kad žydų kilmės asmenys prisiliestų prie savo šaknų, pamatytų atgimstančią, ir seną, ir naują Lietuvą, joje puoselėjamą žydų paveldą. Kelionės į Lietuvą nėra pigios – 11 dienų išvyka kainuoja apie 2,000 dolerių, dar pana­šią sumą reikia sumokėti už lėktuvo bilietus, kelis šimtus dolerių kainuoja ir individualios išvykos Lietuvoje į pageidaujamas vietas. Keliones re­mia minėtas fondas, jei po išvykos lieka kiek nors pelno, jis pervedamas labdarai į Vilnių seniems žydams remti.

port