Tada lietuviams Sibiras, dabar – knyga pasauliui
,,Between Shades of Gray”, Rūta Šepetys (Šepetytė) (,,Philomel Books”, NY, 2011).
Rūtos
Šepetytės romanas yra apie 1941 m. birželio 14–15 d.
lietuvių trėmimą į Sibirą. Pagrindinė veikėja – 15 metų Kauno
gimnazistė Lina Vilkas (Vilkaitė), kuri aprašo savo ir savo
šeimos likimą. Knyga parašyta jauniesiems skaitytojams
(youth audience, over 12), knygą planuojama išleisti 25
šalyse (Rusija nėra viena iš jų), kur 17-koje iš
tų 25 šalių ji bus skirta ne paaugliams, bet suaugusiems.
Lietuvoje knyga verčiama į lietuvių kalbą. Nuo pat pasirodymo knyga
pateko į ,,The New York Times” populiariausių knygų sąrašą
jaunųjų skaitytojų grupėje.
Dalyviai, pasidaliję mintimis apie šį romaną, gimė Lietuvoje,
augo pokarinėje Vokietijoje ir JAV, mokslus išėjo JAV ir,
kaip dauguma lietuvių, turi giminių ar šeimos narių, kurie buvo
ištremti į Sibirą.
Donatas Januta: Pirma truputis
istorijos. Šepetytė yra anūkė Lietuvos kariuomenės pulkininko
Jono Šepečio, buvusio Aukštosios karo mokyklos Kaune
paskaitininko, kuris 1941 metais išvyko į Vokietiją, 1944 metų
pavasarį grįžo į Lietuvą ir tarnavo generolo Plechavičiaus Vietinėje
rinktinėje, paskui emigravo į JAV, bendradarbiavo spaudoje Lietuvoje ir
JAV, mirė Detroit 1988 m. Šepetytė gimė JAV, yra pulkininko
sūnaus, dypuko dukra, bet lietuviškai nekalba – tėvas vedė
amerikietę.
Ina Stadalninkaitė Petokienė:
Dėl to, kad tema man seniai žinoma, neskubėjau knygos įsigyti. Knyga
lengvai perskaitoma ir gerai parašyta. Romane gerai pristatoma
tikra 1941 metų lietuvių trėmimo į Sibirą istorija. Tačiau knyga nėra
tokia žiauri nei tokia tikroviška, kaip tikrų Sibiro tremtinių
ar kalinių atsiminimai.
DJ: Aš irgi esu
šia tema skaitęs daugiau, negu man reikia, todėl žadėjau
šios knygos net neskaityti. Tačiau pažiūrėjus Šepetytės
video filmuką internete, ji mane tiesiog sužavėjo, taip atsirado noras
sužinoti, ką ji parašė. Siūlau visiems pažiūrėti jos video:
http://www.amazon.com/ gp/mpd/permalink/m12K67SZC0YEBM/ref=ent_fb_link
Ypač gaila, kad Šepetytė nekalba lietuviškai, nes tame
video, o asmeniškai susitikus tai dar aiškiau matyti, ji
labai žavinga, energinga, iškalbi ir jaunatviška, norisi
sakyti ,,mergina”, nors jai jau per 40 metų.
Violeta Mitkutė Gedgaudienė:
Knyga patiko net labiau, negu maniau. Romanas aiškiai yra
taikytas jauniesiems skaitytojams, kalba labai lengva, skyriai trumpi.
Mums jau žinoma istorija vis tiek sujaudina. Pasakojimas gana
dramatiškas, vaizdingas, tiesiog prašosi būti panaudotas
filmui.
DJ: Šepetytės knygoje
žodžių taupumas ir kalbos paprastumas man labai priminė Solženycin
romaną ,,Viena Ivano Denisovičiaus diena”. Abi knygos apie
Stalino terorą, abejose pagrindiniai veikėjai yra panašūs
– Solženycin Ivanas yra paprastas kaimo darbininkas,
visiškai nepolitinis, Šepetytės Lina – irgi
nepolitinė, vos tik į paauglystę įžengusi jauna gimnazistė.
Rašytojų pasirinkti veikėjai ir padeda abiem pasakoti jų
istoriją, neapkrovus literatūriniais pagražinimais, be pamokslų ir be
polemikos. Pasilieka tiktai paprasti, ,,liesi” ir ryškūs
žmogaus kančių faktai ir vaizdai. Nors kai paklausiau Šepetytės,
kodėl kaip pagrindinę veikėją pasirinko 15-metę, ji nurodė kitą
priežastį: visi išlikę ir dar gyvi buvę Sibiro tremtiniai, su
kuriais jai teko kalbėti, kai buvo tremiami į Sibirą, buvo vaikai arba
paaugliai. Tad romanas yra tų išlikusiųjų, kartu ir
Šepetytės giminių, istorija.
Danguolė Masionytė Navickienė:
Romanas man paliko labai gerą įspūdį, kaip ir Dalios Grinkevičiūtės
1989 metais parašytas ,,Amžino įšalo žemėje”.
Perskaičiusi Grinkevičiūtės knygą daug naktų negalėjau miegoti,
sukrėsta ir traumuota žmogaus žvėriškumo kitam žmogui.
Šepetytės knyga taikoma jaunimui, todėl ji šiek tiek
švelnesnė mūsų sieloms.
DJ: Pirmasis knygos variantas
nebuvo toks švelnus. Autorės redaktorius/leidėjas sakė, kad
knyga per tamsi (,,too dark”), ir pareikalavo autorės
sušvelninti. Pati autorė sako, kad pirmame variante beveik visi
knygos veikėjai pabaigoje buvo arba numarinti badu, arba nužudyti.
Perrašant jai teko kelis jų prikelti iš numirusiųjų ir
sugalvoti jiems kitą likimą.
DMN: Užsiminta ir apie Lietuvos
vietą Antrojo pasaulinio karo istorijoje. Galima tik džiaugtis, kad
atsirado jauna lietuvaitė, kuriai pavyko šiuo mūsų tautos
istorijos laikotarpiu pasidalinti ne tik su tais, kurie Lietuvą
pažįsta, myli ir užjaučia, bet ir plačiau.
DJ: Autorė su savo leidėju yra
įsteigusi programą, kurios tikslas – kiek galima daugiau
šios knygos egzempliorių pristatyti viešosioms
bibliotekoms ir gimnazijoms. Ji norėjo, kad knyga būtų prieinama
paaugliams, nes, jos manymu, tokio amžiaus žmogui istorijos faktai,
gerai pristatyti, padaro didžiausią įspūdį, kuris visam gyvenimui
paveikia jo pasaulėžiūrą.
DMN: Knygoje veikėjai
užjaučiami. Skaitydami dialogus labiau susipažįstame su kankinamaisiais
ir kankintojais. Išplėtoti veikėjų charakteriai skaitytojui
perduoda tuos pilkuosius atspalvius, apie kuriuos užsimena knygos
pavadinimas. Ne visi buvo vien tik blogi, ne visi buvo vien tik geri.
DJ: Nors man atrodė, kad Linos
motinos gerumas yra kiek perdėtas – iki neįtikinamumo. Taip pat
Linos pyktis, kylantis iš paaugliško nekantrumo ir
nesupratimo, knygos pabaigoje man atrodo neįtikinamas, nes tampa
nesuderinamas su ankstesniu jos supratimu dėl Andriaus ir jo motinos
likimo ir elgesio.
Milda Grigaravičiūtė Mikėnienė:
Šį birželį artėja trėmimų į Sibirą 70-ties metų sukaktuvės.
Šepetytės knygos pasirodymas yra neįkainojama dovana visoms
buvusioms sovietų pavergtoms tautoms. Žaviuosi autorės sugebėjimu taip
paveikiai skaitytojui pateikti nekaltų žmonių žiaurius likimus ir
išgyvenimus. Jos stiliaus paprastume įtikinančiai atsispindi
pavergtų žmonių jausmų giluma ir pavergėjų nežmogiškumas.
DJ: Autorė vaizdingai pateikia
pasauliui Lietuvai svarbius faktus – kad sovietai ir vokiečiai
pasidalijo tą mūsų dalį Europos ir kad Stalinas vykdė mūsų tautos
genocidą. Vokiečių nusikaltimai per Antrąjį pasaulinį karą yra
išryškinti visame pasaulyje, o apie Stalino genocidą daug
mažiau kas žino. Iš dalies taip yra dėl to, kad žydų genocidas
– holokaustas tiek išryškintas, jog Yale istorikas
Tymothy Snyder sako, jog pabrėžti Stalino nusikaltimus taip pat, kaip
genocidą, yra tabu. Bet gal ši Šepetytės ir kitos knygos,
kurios atkreipia dėmesį į sovietų terorą, leis pasauliui suprasti, kad
žmonės buvo Stalino nemažiau kankinami ir žudomi.
Birutė Penkiūnaitė Tautvydienė:
Knyga savo paprastu stiliumi skaitytoją lengvai įtraukia ir dėmesį
laiko iki paskutinio lapo. Man net liūdna buvo, kai pasibaigė. Norėjosi
sužinoti, kaip Lina ir Andrius vėl surado vienas kitą, sužinoti apie jų
sugrįžimą į Lietuvą ir gyvenimą sovietinėje Lietuvoje. Tokios antros
dalies parašymas yra naujas uždavinys autorei. Knygoje trėmimo
ir Sibiro gyvenimo realybė derinama su Lietuvos prisiminimais. Knygos
tema tragiška, vaizdai ir kančios lieka vaizduotėje ir ilgai
veikia skaitytoją. Ši knyga turėtų būti skaitoma mokyklose sykiu
su ,,Diary of Anne Frank” – viena apie nacių žiaurumus,
kita – apie komunistų. Abi kalba apie tiesą pasaulyje, dvasios
stiprumą, meilę artimui ir nepasidavimą tironams.
Paruošė Donatas Januta