Tada lietuviams Sibiras, dabar – knyga pasauliui

,,Between Shades of Gray”, Rūta Šepetys (Šepetytė) (,,Philomel Books”, NY, 2011).

sepetysRūtos Šepetytės romanas yra apie 1941 m. birželio 14–15 d. lietuvių trėmimą į Sibirą. Pagrindinė veikėja – 15 metų Kauno gimnazistė Lina Vilkas (Vilkaitė), kuri aprašo savo ir savo šeimos likimą. Knyga parašyta jauniesiems skaitytojams (youth audience, over 12), knygą planuojama išleisti 25 šalyse (Rusija nėra viena iš jų), kur 17-koje iš tų 25 šalių ji bus skirta ne paaugliams, bet suaugusiems. Lietuvoje knyga verčiama į lietuvių kalbą. Nuo pat pasirodymo knyga pateko į ,,The New York Times” populiariausių knygų sąrašą jaunųjų skaitytojų grupėje.

Dalyviai, pasidaliję mintimis apie šį romaną, gimė Lietuvoje, augo pokarinėje Vokietijoje ir JAV, mokslus išėjo JAV ir, kaip dauguma lietuvių, turi giminių ar šeimos narių, kurie buvo ištremti į Sibirą.

Donatas Januta: Pirma truputis istorijos. Šepetytė yra anūkė Lietuvos kariuomenės pulkininko Jono Šepečio, buvusio Aukštosios karo mokyklos Kaune paskaitininko, kuris 1941 metais išvyko į Vokietiją, 1944 metų pavasarį grįžo į Lietuvą ir tarnavo generolo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje, paskui emigravo į JAV, bendradarbiavo spaudoje Lietuvoje ir JAV, mirė Detroit 1988 m. Šepetytė gimė JAV, yra pulkininko sūnaus, dypuko dukra, bet lietuviškai nekalba – tėvas vedė amerikietę.

Ina Stadalninkaitė Petokienė: Dėl to, kad tema man seniai žinoma, neskubėjau knygos įsigyti. Knyga lengvai perskaitoma ir gerai parašyta. Romane gerai pristatoma tikra 1941 metų lietuvių trėmimo į Sibirą istorija. Tačiau knyga nėra tokia žiauri nei tokia tikroviška, kaip tikrų Sibiro tremtinių ar kalinių atsiminimai.

DJ: Aš irgi esu šia tema skaitęs daugiau, negu man reikia, todėl žadėjau šios knygos net neskaityti. Tačiau pažiūrėjus Šepetytės video filmuką internete, ji mane tiesiog sužavėjo, taip atsirado noras sužinoti, ką ji parašė. Siūlau visiems pažiūrėti jos video: http://www.amazon.com/ gp/mpd/permalink/m12K67SZC0YEBM/ref=ent_fb_link Ypač gaila, kad Šepetytė nekalba lietuviškai, nes tame video, o asmeniškai susitikus tai dar aiškiau matyti, ji labai žavinga, energinga, iškalbi ir jaunatviška, norisi sakyti ,,mergina”, nors jai jau per 40 metų.

Violeta Mitkutė Gedgaudienė: Knyga patiko net labiau, negu maniau. Romanas aiškiai yra taikytas jauniesiems skaitytojams, kalba labai lengva, skyriai trumpi. Mums jau žinoma istorija vis tiek sujaudina. Pasakojimas gana dramatiškas, vaizdingas, tiesiog prašosi būti panaudotas filmui.

DJ: Šepetytės knygoje žodžių taupumas ir kalbos paprastumas man labai priminė Solženycin romaną ,,Viena Ivano Denisovičiaus diena”. Abi knygos apie Stalino terorą, abejose pagrindiniai veikėjai yra panašūs – Solženycin Ivanas yra paprastas kaimo darbininkas, visiškai nepolitinis, Šepetytės Lina – irgi nepolitinė, vos tik į paauglystę įžengusi jauna gimnazistė. Rašytojų pasirinkti veikėjai ir padeda abiem pasakoti jų istoriją, neapkrovus literatūriniais pagražinimais, be pamokslų ir be polemikos. Pasilieka tiktai paprasti, ,,liesi” ir ryškūs žmogaus kančių faktai ir vaizdai. Nors kai paklausiau Šepetytės, kodėl kaip pagrindinę veikėją pasirinko 15-metę, ji nurodė kitą priežastį: visi išlikę ir dar gyvi buvę Sibiro tremtiniai, su kuriais jai teko kalbėti, kai buvo tremiami į Sibirą, buvo vaikai arba paaugliai. Tad romanas yra tų išlikusiųjų, kartu ir Šepetytės giminių, istorija.

Danguolė Masionytė Navickienė: Romanas man paliko labai gerą įspūdį, kaip ir Dalios Grinkevičiūtės 1989 metais parašytas ,,Amžino įšalo žemėje”. Perskaičiusi Grinkevičiūtės knygą daug naktų negalėjau miegoti, sukrėsta ir traumuota žmogaus žvėriškumo kitam žmogui. Šepetytės knyga taikoma jaunimui, todėl ji šiek tiek švelnesnė mūsų sieloms.

DJ: Pirmasis knygos variantas nebuvo toks švelnus. Autorės redaktorius/leidėjas sakė, kad knyga per tamsi (,,too dark”), ir pareikalavo autorės sušvelninti. Pati autorė sako, kad pirmame variante beveik visi knygos veikėjai pabaigoje buvo arba numarinti badu, arba nužudyti. Perrašant jai teko kelis jų prikelti iš numirusiųjų ir sugalvoti jiems kitą likimą.

DMN: Užsiminta ir apie Lietuvos vietą Antrojo pasaulinio karo istorijoje. Galima tik džiaugtis, kad atsirado jauna lietuvaitė, kuriai pavyko šiuo mūsų tautos istorijos laikotarpiu pasidalinti ne tik su tais, kurie Lietuvą pažįsta, myli ir užjaučia, bet ir plačiau.

DJ: Autorė su savo leidėju yra įsteigusi programą, kurios tikslas – kiek galima daugiau šios knygos egzempliorių pristatyti viešosioms bibliotekoms ir gimnazijoms. Ji norėjo, kad knyga būtų prieinama paaugliams, nes, jos manymu, tokio amžiaus žmogui istorijos faktai, gerai pristatyti, padaro didžiausią įspūdį, kuris visam gyvenimui paveikia jo pasaulėžiūrą.

DMN: Knygoje veikėjai užjaučiami. Skaitydami dialogus labiau susipažįstame su kankinamaisiais ir kankintojais. Išplėtoti veikėjų charakteriai skaitytojui perduoda tuos pilkuosius atspalvius, apie kuriuos užsimena knygos pavadinimas. Ne visi buvo vien tik blogi, ne visi buvo vien tik geri.

DJ: Nors man atrodė, kad Linos motinos gerumas yra kiek perdėtas – iki neįtikinamumo. Taip pat Linos pyktis, kylantis iš paaugliško nekantrumo ir nesupratimo, knygos pabaigoje man atrodo neįtikinamas, nes tampa nesuderinamas su ankstesniu jos supratimu dėl Andriaus ir jo motinos likimo ir elgesio.

Milda Grigaravičiūtė Mikėnienė: Šį birželį artėja trėmimų į Sibirą 70-ties metų sukaktuvės. Šepetytės knygos pasirodymas yra neįkainojama dovana visoms buvusioms sovietų pavergtoms tautoms. Žaviuosi autorės sugebėjimu taip paveikiai skaitytojui pateikti nekaltų žmonių žiaurius likimus ir išgyvenimus. Jos stiliaus paprastume įtikinančiai atsispindi pavergtų žmonių jausmų giluma ir pavergėjų nežmogiškumas.

DJ: Autorė vaizdingai pateikia pasauliui Lietuvai svarbius faktus – kad sovietai ir vokiečiai pasidalijo tą mūsų dalį Europos ir kad Stalinas vykdė mūsų tautos genocidą. Vokiečių nusikaltimai per Antrąjį pasaulinį karą yra išryškinti visame pasaulyje, o apie Stalino genocidą daug mažiau kas žino. Iš dalies taip yra dėl to, kad žydų genocidas – holokaustas tiek išryškintas, jog Yale istorikas Tymothy Snyder sako, jog pabrėžti Stalino nusikaltimus taip pat, kaip genocidą, yra tabu. Bet gal ši Šepetytės ir kitos knygos, kurios atkreipia dėmesį į sovietų terorą, leis pasauliui suprasti, kad žmonės buvo Stalino nemažiau kankinami ir žudomi.

Birutė Penkiūnaitė Tautvydienė: Knyga savo paprastu stiliumi skaitytoją lengvai įtraukia ir dėmesį laiko iki paskutinio lapo. Man net liūdna buvo, kai pasibaigė. Norėjosi sužinoti, kaip Lina ir Andrius vėl surado vienas kitą, sužinoti apie jų sugrįžimą į Lietuvą ir gyvenimą sovietinėje Lietuvoje. Tokios antros dalies parašymas yra naujas uždavinys autorei. Knygoje trėmimo ir Sibiro gyvenimo realybė derinama su Lietuvos prisiminimais. Knygos tema tragiška, vaizdai ir kančios lieka vaizduotėje ir ilgai veikia skaitytoją. Ši knyga turėtų būti skaitoma mokyklose sykiu su ,,Diary of Anne Frank” – viena apie nacių žiaurumus, kita – apie komunistų. Abi kalba apie tiesą pasaulyje, dvasios stiprumą, meilę artimui ir nepasidavimą tironams.

Paruošė Donatas Januta