Cambridge
Energy Research Associates konferencijoje Houston, Texas dalyvavo apie
2,500 įvairių energetika besidominčių pasaulio bendrovių aukštų
pareigūnų.
Ar benzino kaina kils?
DR. DONATAS TIJŪNĖLIS, PE
Paskutiniu laiku Amerikoje pajutome benzino arba dizelinio kuro kainos pakilimą – daugiau nei 4 dol. už
galoną. Lietuvoje benzino kaina yra apie 4,5 litų už litrą, tai būtų
beveik 17 litų už galoną. JAV dolerio santykiui esant maždaug 2,5 lito,
benzino galonas Lietuvoje kainuoja palyginti daug – apie 7 dol.
Kai pažįstami ir giminės siūlosi mus pavėžinti po Lietuvą,
prisiminkime, kiek tai jiems kainuoja. Ar benzino kainos svyravimai yra
techninės kilmės, o gal tik grynos spekuliacijos ar globalinės
politikos pasekmė?
Perkant benziną Amerikos degalinėse, beveik 70 proc. kainos priklauso
nuo naftos sąnaudų. Tarp 15 ir 20 proc. yra federaliniai ir vietiniai
mokesčiai. Likutis, sudarantis benzino kainą, susideda iš naftos
perdirbimo, platinimo ir rinkotyros (marketing) išlaidų.
Pastarosios priklauso nuo vietinių sąlygų, įmonių sudėties ir
užsimojimų. Žinoma, galutinė benzino kaina laisvoje rinkoje priklauso
ne tik nuo sąnaudų, bet ir nuo uždarbio, kurio tiekėjai reikalauja, o
pirkėjai sutinka mokėti. Pasiturintys, kurių susisiekimo į darbą
išlaidos sudaro mažą dalį jų išlaidų, nejunta to taip,
kaip tie, kuriems benzinas, kaip ir maistas, yra būtinas pragyvenimui.
Šiomis dienomis eilinis miesto darbininkas, negalintis tinkamai
pasinaudoti viešuoju transportu, yra tapęs automobilio vergu.
Jis pirks benziną, nepaisant, ar jo kaina būtų žema ar aukšta.
Kito pasirinkimo negreitai turės. Benzino tiekėjai gerai žino, kad
benzinas bus perkamas, nors ir reikėtų ilgose eilėse laukti, nors ir
kaina bus aukšta. Benzino degalinių mažėja. Kam tiekėjams reikia
tų išlaidų, kam rūpintis jų aptarnavimu, juk pirkėjų vis vien
bus. Čia susiduriame su ekonomikos reiškiniu, kai nelanksti
paklausa nepriklauso ir nesilaiko dėl kainos kilimo. Su laiku taupesni
automobiliai ir energetikos tiekimo infrastruktūra gal susidariusią
padėtį kiek ir pakeis, bet to teks palaukti daugiau nei keletą metų.
Iki tol rinka kainos nekontroliuos, leis jai kilti.
Nafta yra ribotas žemės turtas. Nauji žalios naftos šaltiniai
bus rečiau atrandami, vis sunkesnėmis sąlygomis. Tarp naftos tiekėjų
vyksta ginčai, kada – pereito šimtmečio viduryje ar dabar
– buvo pasiekta taip vadinama naftos viršūnė („peak
oil”), tai yra laikas, kada naftos, kaip neatnaujinamo žemės
turto, randami ištekliai atsilieka nuo to, kiek jos sunaudojama.
Optimistai sako, kad su nauja, tobulesne technologija naftos bus galima
rasti daugiau. Tačiau jos ieškoti reikės giliau jūrose ar
iškasti ir perdirbti iš smėlynų, kurie slepia
tirštą mazuto tipo ir skalūnų alyvą, ar chemijos procesais
gaminti sintetinį benziną iš anglies ar biomasės, pavyzdžiui,
iš cukraus nendrių ar kukurūzų. Visa tai yra įmanoma, bet
atlikti bus sunkiau: tai terš gamtą, veiks klimatą ir kainuos
daugiau. Naftos ištekliai bus branginami.
Iš ekonominės perspektyvos žiūrint, turime pasirinkti, kas yra
vertingiau – naftą deginti transportui ar naudoti kaip žaliavą
produktams gaminti. Tik apie 20 proc. naftos yra perdirbama į benziną,
kita dalis perdirbama į tepalus, plastmasę, sintetinius drabužius,
gumą, medikamentus, dažus ir t. t. Ilgalaikė strategija gali krypti į
gamybos pusę. Amerikoje naujų gamyklų, kurios naftą perdirba į benziną
(„refinerijų”), jau daugiau nei 30 metų nebuvo statoma.
Tačiau tai sparčiai vyksta Azijoje, kur benzino paklausa ypač kyla.
* * *
Tarptautinė konkurencija pasižymi keturiomis persvaros savybėmis: (1)
tiekėjo pajėgumu – kaip Rusijos ir Vidurio Rytų naftos
ištekliai, kurie kartu sudaro beveik 70 proc. viskų
išteklių, esančių pasaulyje; (2) pirkėjo pajėgumu – kaip
Kinijos ir Indijos rinkos su 2,5 milijardų pirkėjų ir ateities
perspektyvomis; (3) valstybine strategija – kaip lengvatos,
mokesčių apribojimai ir (4) technologijos išvystymu –
infrastruktūros pritaikymas alternatyviai sistemai. Amerika ilgai
turėjo persvarą, ypač prieš pereito šimtmečio vidurį. Ji
turėjo ir tebeturi tam rinką, turėjo ir dar turi laisvos rinkos
strategiją ir pažangiausią technologiją, bet jau neturi tiekėjo
pajėgumo. Laikai keičiasi. Amerika importuoja jau daugiau nei 60 proc.
naftos ir pradeda neinvestuoti į technologiją taip, kaip tai daro
Azija, kuri mažai varžo pramonę išorinėmis sąnaudomis.
Tos išorinės sąnaudos yra „korta”, su kuria pasaulis
siekia kompromiso. Šiomis dienomis egzistuoja dilema: ar tik
pažangios šalys, kurios per pereitus porą šimtmečių
pasiekė aukštą gyvenimo lygį, nekreipdamos dėmesio į gamtos
taršą per taip vadinamą „pramonės revoliuciją”, turi
apmokėti Kinijos ir kitų šalių pramonės plėtrą? Kas yra tie
išoriniai mokesčiai? Išorinės sąnaudos (external costs)
susideda iš to, kuo civilizuotas pasaulis riboja gamybos poveikį
aplinkai. Pagal tai kapitalo panaudojimas ne tik daro įtaką pelnui, bet
ir padaro visuomenei žalos, pvz., veikia gamtą, klimatą. Tą daromą žalą
privaloma priskaičiuoti prie gamybos sąnaudų ir sumokėti visuomenei per
mokesčius. Tai didina tiekėjo išlaidas ir taip tampa
aukštesne kaina pirkėjui. Taigi Kinija ir kiti dabartiniai
didieji teršėjai turėtų atsiskaityti už daromą taršą
– patys turėtų padengti išlaidas, reikalingas stabdant
gamtos taršą. Tai yra pagrindinis nesutarimas tarp tų, kurie
bando įgyvendinti Kyoto sutarimą, atleidžiantį Kiniją nuo atsakomybės
gamtotyrai, ir tų, (būtent Amerika), kurie reikalauja lygybės.
Naftos biržoje neatnaujinamo žemės turto tiekėjai gali rinktis –
kas svarbiau – pinigas rankoje ar riboti ištekliai, kurį
galima taupyti ar parduoti vėliau už brangesnę kainą. Tai priklauso nuo
pinigų vertės, valiutos įvertinimo, palūkanų normos dydžio
(„discount rate”). Ar pinigai už dabar sunaudotą naftą turi
daugiau naudos, negu tie, kuriuos būtų galima gauti ateityje,
parduodant vėliau nesunaudotą naftą? Esant didelei infliacijai, pinigo
vertė krinta, o žemės turto vertė kyla. Taigi, jei infliacija augs, ir
benzino kaina gali augti ne tik su infliacija, bet ir kaip spekuliavimo
vartotojo sąnaudomis pasekmė.
* * *
Illinois Institute of Technology dėstau kursą „The Carbon
Economy”. Šių metų kovo mėnesį dalyvavau Cambridge Energy
Research Associates (CERA) konferencijoje Houston, Texas.
Konferencijoje „Leading The Way, Energy Strategies for a World of
Change” dalyvavo apie 2,500 įvairių energetika, besidominčių
pasaulio bendrovių aukštų pareigūnų, sutikusių vien tik už
registraciją mokėti per 7,000 dol. mokestį. Apie 200 paskaitininkų ir
plenarinių sesijų vedėjų buvo tokie kaip generaliniai direktoriai
Alekperov iš ,,Lukoil”, Dudley iš ,,BP”, Rowe
iš ,,Exelon”, McDonald iš ,,Chevron”, de
Margrie iš ,,Total”, Akbar iš ,,Kuwait Oil”;
OPEC atstovai; Afrikos, Kinijos energetikos ministrai; Ballmer
iš ,,Microsoft” ir Tanaka iš IEA. Gal pirmą kartą
JAV prezidentai George W. Bush ir Bill Clinton kartu ant to pačio
podiumo kalbėjo tik energetikos vadovams, be spaudos atstovų. Henry
Kissinger dalijosi savo mintimis apie sąsajas tarp geopolitikos ir
energetikos. Jis teigė, kad Amerika nesupranta Kinijos: amerikiečiai
žiūri į uždavinius, turinčius pradžią ir pabaigą, o kinai pabaigos
neieško. Jis sakė: „China is an opportunity partner and a
threat.”
Per penkias konferencijos dienas susidariau nuomonę ir priėjau prie keleto pastabų apie benzino kainą, ir apie Lietuvos padėtį.
Pirma – beveik visuose pranešimuose buvo pabrėžiamas
energijos trūkumas ateityje ir rezultatiniai kainos kilimai. Tai
nenustebino. Tačiau laukė du netikėtumai. Abu buvę prezidentai Bush ir
Clinton pripažino, kad reikia skubiai ieškoti naujų energijos
išteklių, toliau išnaudoti jūrų gilumų galimybes,
įskaitant Meksikos įlanką, kad reikia pasiruošti remti
alternatyvios energetikos paiešką, kuri neterštų gamtos,
nedarytų įtakos klimatui. Tai, pabrėžė jie, yra sudėtingas uždavinys,
be galimybės kainoms mažėti.
Antra – tarp augančios rinkos paklausos energijai šalių
tokių kaip Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija (vadinama besivystančia
BRIC grupe), Kinija ir Rusija sulaukė didžiausio dėmesio. Rusų atstovai
kaip Alekperov iš ,,Lukoil” Rusijos vaidmenį pabrėžė,
dalindamas anglų kalba tik ką išspausdintą savo storą knygą
„Russian Oil”, kurioje pažymimas Lenin įnašas, bet
Lietuva, jos blokada ir ,,Mažeikių naftos” likimas neturi daug
reikšmės. ,,Gazprom” generalinis direktorius Alexander
Medvedev turėjo sakyti vieną iš pagrindinių kalbų, deja, jis
konferencijoje nekalbėjo. Tačiau gavau jo paruoštos paskaitos
kopiją, kurioje jis kritikuoja Europos Sąjungą, jog ši trukdo
tiekti dujas į Vakarus. Tuo pačiu jis skatino plėtoti tyrimus, kaip
labiau pritaikyti sunkvežimių ir automobilių variklius suspaustų dujų
naudojimui. Ypač daug dėmesio sulaukė Kinijos atstovai, pristatę gana
smulkiai išvardytus užsimojimus drastiškai tobulinti
krašto elektrifikacijos infrastruktūrą. Kinijos valstybinio
elektros tinklo, neva pasaulyje didžiausio su 1,500.000 darbininkais,
generalinis direktorius Zeng pabrėžė, kad jau investavo arti 100 mlrd.
dol. elektros tiekimo tinklui tobulinti. Kiti minėjo, jog Kinija statys
per 50 branduolinių jėgainių, bet dabar stato anglimi kūrenamas
jėgaines, naudojančias seną technologiją. Kita vertus, Kinija buvo
susidomėję kapitalo investuotojai, ypač dėl jos pasiryžimo ir
pasiruošimo būti saulės ir vėjo energijos gamybos centru. Kinija
tam turi ir mineralinių išteklių, kurių pasaulyje gali greit
pristigti.
Trečia – taip, kaip Kinijos pažanga, taip ir atnaujinta gamtos ir
naftos dujų perspektyva buvo visur minima. Visų dėmesį atkreipė vėl
atsiradęs dėmesys skalūnų ir senų anglies kasyklų dujoms Amerikoje, tai
susilaukė ketinimų ieškoti dujų po visą pasaulį, įskaitant po
ledynais. Pavyzdžiui, Alžyro energijos ministras Yousef Yousfi
pranešė, kad jie žino, jog jie turi milžiniškas neįprastų
dujų (unconventional gas) išteklių galimybes, bet reikės daug
investicijų, siekiant jas išgauti ir perdirbti į suskystintas
dujas (SNG ar LNG). Tą jie apsiims daryti, tik jei Europos Sąjunga
sutiks pasirašyti ilgalaikių pastovių kainų sutartį. Tokią
galimybę turi Lietuvos kaimynai lenkai, gal ir Baltijos jūros
pietiniame pakraštyje. Tačiau Lenkijos atstovas sakė, jog jie
neskubės, truks bent dešimt metų. Greičiausiai lenkai turi
palaikyti savo anglies kasyklų pramonę, kurioje dirba apie 3,000
darbuotojų.
* * *
Energetikos pramonėje konkurencijai tarp dujų, anglies ir naftos trukdo
finansinė spekuliacija. Tačiau kaip ten nebūtų, visos dabartinės
energetikos alternatyvos terš gamtą ir ilgainiui paveiks
klimatą. Dujos, bent artimoje ateityje, pakeisiančios anglį, kaip
pagrindinį elektrifikacijos kurą, turi geriausias perspektyvas.
Deginant dujas gaminama pusę tiek anglies dvideginio nei deginant
anglį, ir tai mažiau veikia aplinką. Branduolinė energija gerokai
mažiau veikia klimatą, tačiau jos statyba smarkiai sulėtės dėl jau
dabar lėto progreso, tvarkantis su Fukushima atominės elektrinės
nelaimės padariniais.
,,Exelon” generalinis direktorius John Rowe valdo 17 branduolinių
ir keletą anglimi varomų jėgainių, kurias vieną po kitos žada keisti į
dujomis varomas. Nors jis mano, kad kurį laiką dujos turės geriausias
galimybes, jis taip pat skatina investuoti į vėjo ir saulės energijos
įrangą pagal tai, kiek galima motyvuoti, žiūrint į anglies dvideginio
kainą. Jis skatina diversifikaciją. Kiek skirtingai nei kiti pramonės
vadovai Amerikoje, jis remia anglies dvideginio mokesčių įvedimą
– „carbon tax”. Pasak jo, tai skatintų sukurti
protingą energetikos planą. Man jis siūlė paskaityti Douglas ir
Wildavski knygą „Risk and Culture”, kurioje įdomiai
svarstomas skirtumas tarp susirūpinimo dėl saugumo ir rizikos tarp
visuomenės, politikų ir pramonės vadovų. Tai ypač tinka dabartinei
padėčiai po Fukushima nelaimės Japonijoje. Branduolinę ir naftos
energiją lygina Robert Bryce knygoje „Power Hungry, the myths of
‘green’ energy and the real fuels of the future”, kur
skatinama atkreipti energetinės politikos dėmesį į dujas dabar ir į
branduolinę energetiką ateityje. Bryce tai vadina N2N strategija arba
„Natural Gas to Nuclear”.
Sunku pasakyti, ką visa tai reiškia Lietuvai. Lietuva tiekėjo
pajėgumų jei kada ir turėjo, dabar nebeturi. Lietuva maža ir varžytis
tarptautinėje rinkoje nepajėgs nei kaip pajėgus ar stambus pirkėjas.
Tačiau būdama maža, bet apsukri ir išradinga, ji turi galimybių
nepastebimai išnaudoti energetikos rinkos gamybos ir panaudojimo
spragas – diversifikuotis! Netolimoje ateityje suskystintų
gamtinių dujų (SGD ar angliškai LNG) plitimas pasaulyje turėtų
suteikti progų tiems, kurie sugeba diegti naujoves
(„innovate”). Tam reikėtų ugdyti sugebėjimą diversifikuotis
panaudojant energijos įrangą, o gal net ir rasti progų išvystyti
tokių įrangų ir įrankių gamybą ne tik sau, bet ir eksportui. Naftai
brangstant, viso to reikės visur. Taip pat gal laikas rimtai atkreipti
dėmesį į vėjo ir biomasės panaudojimą, tam yra galimybių panaudojant
apleistas erdves. Europos Sąjunga vertina anglies dvideginio mažinimą.
Veiksmingai naudojant biomasę kurui, galima rasti paramos. Nerimą kelia
tik tai, kad Lietuvos universitetai per mažai ruošia technologų
energijos planų įgyvendinimui Lietuvos sąlygomis.
* * *
Prieš konferenciją Houston susitikau ir gana išsamiai
pasikalbėjau su John Hofmeister, buvusiu ,,Shell Oil” generaliniu
direktoriumi. Jo nuomonė panaši į kitų konferencijoje
dalyvavusių energetikos vadovų. Jis parašė ir žiemą
išleido įdomią knygą „Why We Hate The Oil
Companies”. Reikia pastebėti, kad jis 2011 metų pradžioje
pranašavo, jog dar šiais metais benzino kaina Amerikoje
sieks 5 dol. už galoną.
Nėra abejonių, kad reikės taupyti benziną, bet ilgainiui jo kaina vis
tiek kils. Tai techninių, ekonominių ir geopolitinių veiksnių pasekmė.
Ir čia ypač didelę įtaką daro internete lengvai prieinama, bet
šališka informacija. Sudėtinga padėtis gudresniems gali
sukurti gerų progų. Tikiuosi, jog Lietuva tai matys ir išnaudos.
Malonu skaityti, kad LR ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis
pabrėžia, jog svarbiausias iššūkis Lietuvai yra
energetinė nepriklausomybė ir energetikos saugumas. Tai reiškia,
kad reikės šiai sričiai ir dėmesio, ir sumanumo, ir
išradingumo.
Donatas Tijunėlis –
inžinierius, daug metų JAV pramonėje vadovavo chemijos ir naftos
tiekimo projektams, dėtė verslo vadybą Lake Forest Graduate School of
Management, šiuo metu dėsto Illinois Institute of Technology.