conf

Cambridge Energy Research Associates konferencijoje Houston, Texas dalyvavo apie 2,500 įvairių energetika besidominčių pasaulio bendrovių aukštų pareigūnų.

Ar benzino kaina kils?

DR. DONATAS TIJŪNĖLIS, PE

Paskutiniu laiku Amerikoje pajutome benzino arba dizelinio kuro kainos pakilimą – daugiau nei 4 dol. užgas galoną. Lietuvoje benzino kaina yra apie 4,5 litų už litrą, tai būtų beveik 17 litų už galoną. JAV dolerio santykiui esant maždaug 2,5 lito, benzino galonas Lietuvoje kainuoja palyginti daug – apie 7 dol. Kai pažįstami ir giminės siūlosi mus pavėžinti po Lietuvą, prisiminkime, kiek tai jiems kainuoja. Ar benzino kainos svyravimai yra techninės kilmės, o gal tik grynos spekuliacijos ar globalinės politikos pasekmė?

Perkant benziną Amerikos degalinėse, beveik 70 proc. kainos priklauso nuo naftos sąnaudų. Tarp 15 ir 20 proc. yra federaliniai ir vietiniai mokesčiai. Likutis, sudarantis benzino kainą, susideda iš naftos perdirbimo, platinimo ir rinkotyros (marketing) išlaidų. Pastarosios priklauso nuo vietinių sąlygų, įmonių sudėties ir užsimojimų. Žinoma, galutinė benzino kaina laisvoje rinkoje priklauso ne tik nuo sąnaudų, bet ir nuo uždarbio, kurio tiekėjai reikalauja, o pirkėjai sutinka mokėti. Pasiturintys, kurių susisiekimo į darbą išlaidos sudaro mažą dalį jų išlaidų, nejunta to taip, kaip tie, kuriems benzinas, kaip ir maistas, yra būtinas pragyvenimui. Šiomis dienomis eilinis miesto darbininkas, negalintis tinkamai pasinaudoti viešuoju transportu, yra tapęs automobilio vergu. Jis pirks benziną, nepaisant, ar jo kaina būtų žema ar aukšta. Kito pasirinkimo negreitai turės. Benzino tiekėjai gerai žino, kad benzinas bus perkamas, nors ir reikėtų ilgose eilėse laukti, nors ir kaina bus aukšta. Benzino degalinių mažėja. Kam tiekėjams reikia tų išlaidų, kam rūpintis jų aptarnavimu, juk pirkėjų vis vien bus. Čia susiduriame su ekonomikos reiškiniu, kai nelanksti paklausa nepriklauso ir nesilaiko dėl kainos kilimo. Su laiku taupesni automobiliai ir energetikos tiekimo infrastruktūra gal susidariusią padėtį kiek ir pakeis, bet to teks palaukti daugiau nei keletą metų. Iki tol rinka kainos nekontroliuos, leis jai kilti.

Nafta yra ribotas žemės turtas. Nauji žalios naftos šaltiniai bus rečiau atrandami, vis sunkesnėmis sąlygomis. Tarp naftos tiekėjų vyksta ginčai, kada – pereito šimtmečio viduryje ar dabar – buvo pasiekta taip vadinama naftos viršūnė („peak oil”), tai yra laikas, kada naftos, kaip neatnaujinamo žemės turto, randami ištekliai atsilieka nuo to, kiek jos sunaudojama. Optimistai sako, kad su nauja, tobulesne technologija naftos bus galima rasti daugiau. Tačiau jos ieškoti reikės giliau jūrose ar iškasti ir perdirbti iš smėlynų, kurie slepia tirštą mazuto tipo ir skalūnų alyvą, ar chemijos procesais gaminti sintetinį benziną iš anglies ar biomasės, pavyzdžiui, iš cukraus nendrių ar kukurūzų. Visa tai yra įmanoma, bet atlikti bus sunkiau: tai terš gamtą, veiks klimatą ir kainuos daugiau. Naftos ištekliai bus branginami.

Iš ekonominės perspektyvos žiūrint, turime pasirinkti, kas yra vertingiau – naftą deginti transportui ar naudoti kaip žaliavą produktams gaminti. Tik apie 20 proc. naftos yra perdirbama į benziną, kita dalis perdirbama į tepalus, plastmasę, sintetinius drabužius, gumą, medikamentus, dažus ir t. t. Ilgalaikė strategija gali krypti į gamybos pusę. Amerikoje naujų gamyklų, kurios naftą perdirba į benziną („refinerijų”), jau daugiau nei 30 metų nebuvo statoma. Tačiau tai sparčiai vyksta Azijoje, kur benzino paklausa ypač kyla.

* * *

Tarptautinė konkurencija pasižymi keturiomis persvaros savybėmis: (1) tiekėjo pajėgumu – kaip Rusijos ir Vidurio Rytų naftos ištekliai, kurie kartu sudaro beveik 70 proc. viskų išteklių, esančių pasaulyje; (2) pirkėjo pajėgumu – kaip Kinijos ir Indijos rinkos su 2,5 milijardų pirkėjų ir ateities perspektyvomis; (3) valstybine strategija – kaip lengvatos, mokesčių apribojimai ir (4) technologijos išvystymu – infrastruktūros pritaikymas alternatyviai sistemai. Amerika ilgai turėjo persvarą, ypač prieš pereito šimtmečio vidurį. Ji turėjo ir tebeturi tam rinką, turėjo ir dar turi laisvos rinkos strategiją ir pažangiausią technologiją, bet jau neturi tiekėjo pajėgumo. Laikai keičiasi. Amerika importuoja jau daugiau nei 60 proc. naftos ir pradeda neinvestuoti į technologiją taip, kaip tai daro Azija, kuri mažai varžo pramonę išorinėmis sąnaudomis.

Tos išorinės sąnaudos yra „korta”, su kuria pasaulis siekia kompromiso. Šiomis dienomis egzistuoja dilema: ar tik pažangios šalys, kurios per pereitus porą šimtmečių pasiekė aukštą gyvenimo lygį, nekreipdamos dėmesio į gamtos taršą per taip vadinamą „pramonės revoliuciją”, turi apmokėti Kinijos ir kitų šalių pramonės plėtrą? Kas yra tie išoriniai mokesčiai? Išorinės sąnaudos (external costs) susideda iš to, kuo civilizuotas pasaulis riboja gamybos poveikį aplinkai. Pagal tai kapitalo panaudojimas ne tik daro įtaką pelnui, bet ir padaro visuomenei žalos, pvz., veikia gamtą, klimatą. Tą daromą žalą privaloma priskaičiuoti prie gamybos sąnaudų ir sumokėti visuomenei per mokesčius. Tai didina tiekėjo išlaidas ir taip tampa aukštesne kaina pirkėjui. Taigi Kinija ir kiti dabartiniai didieji teršėjai turėtų atsiskaityti už daromą taršą – patys turėtų padengti išlaidas, reikalingas stabdant gamtos taršą. Tai yra pagrindinis nesutarimas tarp tų, kurie bando įgyvendinti Kyoto sutarimą, atleidžiantį Kiniją nuo atsakomybės gamtotyrai, ir tų, (būtent Amerika), kurie reikalauja lygybės.

Naftos biržoje neatnaujinamo žemės turto tiekėjai gali rinktis – kas svarbiau – pinigas rankoje ar riboti ištekliai, kurį galima taupyti ar parduoti vėliau už brangesnę kainą. Tai priklauso nuo pinigų vertės, valiutos įvertinimo, palūkanų normos dydžio („discount rate”). Ar pinigai už dabar sunaudotą naftą turi daugiau naudos, negu tie, kuriuos būtų galima gauti ateityje, parduodant vėliau nesunaudotą naftą? Esant didelei infliacijai, pinigo vertė krinta, o žemės turto vertė kyla. Taigi, jei infliacija augs, ir benzino kaina gali augti ne tik su infliacija, bet ir kaip spekuliavimo vartotojo sąnaudomis pasekmė.

* * *

Illinois Institute of Technology dėstau kursą „The Carbon Economy”. Šių metų kovo mėnesį dalyvavau Cambridge Energy Research Associates (CERA) konferencijoje Houston, Texas. Konferencijoje „Leading The Way, Energy Strategies for a World of Change” dalyvavo apie 2,500 įvairių energetika, besidominčių pasaulio bendrovių aukštų pareigūnų, sutikusių vien tik už registraciją mokėti per 7,000 dol. mokestį. Apie 200 paskaitininkų ir plenarinių sesijų vedėjų buvo tokie kaip generaliniai direktoriai Alekperov iš ,,Lukoil”, Dudley iš ,,BP”, Rowe iš ,,Exelon”, McDonald iš ,,Chevron”, de Margrie iš ,,Total”, Akbar iš ,,Kuwait Oil”; OPEC atstovai; Afrikos, Kinijos energetikos ministrai; Ballmer iš ,,Microsoft” ir Tanaka iš IEA. Gal pirmą kartą JAV prezidentai George W. Bush ir Bill Clinton kartu ant to pačio podiumo kalbėjo tik energetikos vadovams, be spaudos atstovų. Henry Kissinger dalijosi savo mintimis apie sąsajas tarp geopolitikos ir energetikos. Jis teigė, kad Amerika nesupranta Kinijos: amerikiečiai žiūri į uždavinius, turinčius pradžią ir pabaigą, o kinai pabaigos neieško. Jis sakė: „China is an opportunity partner and a threat.”

Per penkias konferencijos dienas susidariau nuomonę ir priėjau prie keleto pastabų apie benzino kainą, ir apie Lietuvos padėtį.

Pirma – beveik visuose pranešimuose buvo pabrėžiamas energijos trūkumas ateityje ir rezultatiniai kainos kilimai. Tai nenustebino. Tačiau laukė du netikėtumai. Abu buvę prezidentai Bush ir Clinton pripažino, kad reikia skubiai ieškoti naujų energijos išteklių, toliau išnaudoti jūrų gilumų galimybes, įskaitant Meksikos įlanką, kad reikia pasiruošti remti alternatyvios energetikos paiešką, kuri neterštų gamtos, nedarytų įtakos klimatui. Tai, pabrėžė jie, yra sudėtingas uždavinys, be galimybės kainoms mažėti.

Antra – tarp augančios rinkos paklausos energijai šalių tokių kaip Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija (vadinama besivystančia BRIC grupe), Kinija ir Rusija sulaukė didžiausio dėmesio. Rusų atstovai kaip Alekperov iš ,,Lukoil” Rusijos vaidmenį pabrėžė, dalindamas anglų kalba tik ką išspausdintą savo storą knygą „Russian Oil”, kurioje pažymimas Lenin įnašas, bet Lietuva, jos blokada ir ,,Mažeikių naftos” likimas neturi daug reikšmės. ,,Gazprom” generalinis direktorius Alexander Medvedev turėjo sakyti vieną iš pagrindinių kalbų, deja, jis konferencijoje nekalbėjo. Tačiau gavau jo paruoštos paskaitos kopiją, kurioje jis kritikuoja Europos Sąjungą, jog ši trukdo tiekti dujas į Vakarus. Tuo pačiu jis skatino plėtoti tyrimus, kaip labiau pritaikyti sunkvežimių ir automobilių variklius suspaustų dujų naudojimui. Ypač daug dėmesio sulaukė Kinijos atstovai, pristatę gana smulkiai išvardytus užsimojimus drastiškai tobulinti krašto elektrifikacijos infrastruktūrą. Kinijos valstybinio elektros tinklo, neva pasaulyje didžiausio su 1,500.000 darbininkais, generalinis direktorius Zeng pabrėžė, kad jau investavo arti 100 mlrd. dol. elektros tiekimo tinklui tobulinti. Kiti minėjo, jog Kinija statys per 50 branduolinių jėgainių, bet dabar stato anglimi kūrenamas jėgaines, naudojančias seną technologiją. Kita vertus, Kinija buvo susidomėję kapitalo investuotojai, ypač dėl jos pasiryžimo ir pasiruošimo būti saulės ir vėjo energijos gamybos centru. Kinija tam turi ir mineralinių išteklių, kurių pasaulyje gali greit pristigti.

Trečia – taip, kaip Kinijos pažanga, taip ir atnaujinta gamtos ir naftos dujų perspektyva buvo visur minima. Visų dėmesį atkreipė vėl atsiradęs dėmesys skalūnų ir senų anglies kasyklų dujoms Amerikoje, tai susilaukė ketinimų ieškoti dujų po visą pasaulį, įskaitant po ledynais. Pavyzdžiui, Alžyro energijos ministras Yousef Yousfi pranešė, kad jie žino, jog jie turi milžiniškas neįprastų dujų (unconventional gas) išteklių galimybes, bet reikės daug investicijų, siekiant jas išgauti ir perdirbti į suskystintas dujas (SNG ar LNG). Tą jie apsiims daryti, tik jei Europos Sąjunga sutiks pasirašyti ilgalaikių pastovių kainų sutartį. Tokią galimybę turi Lietuvos kaimynai lenkai, gal ir Baltijos jūros pietiniame pakraštyje. Tačiau Lenkijos atstovas sakė, jog jie neskubės, truks bent dešimt metų. Greičiausiai lenkai turi palaikyti savo anglies kasyklų pramonę, kurioje dirba apie 3,000 darbuotojų.

* * *

Energetikos pramonėje konkurencijai tarp dujų, anglies ir naftos trukdo finansinė spekuliacija. Tačiau kaip ten nebūtų, visos dabartinės energetikos alternatyvos terš gamtą ir ilgainiui paveiks klimatą. Dujos, bent artimoje ateityje, pakeisiančios anglį, kaip pagrindinį elektrifikacijos kurą, turi geriausias perspektyvas. Deginant dujas gaminama pusę tiek anglies dvideginio nei deginant anglį, ir tai mažiau veikia aplinką. Branduolinė energija gerokai mažiau veikia klimatą, tačiau jos statyba smarkiai sulėtės dėl jau dabar lėto progreso, tvarkantis su Fukushima atominės elektrinės nelaimės padariniais.

,,Exelon” generalinis direktorius John Rowe valdo 17 branduolinių ir keletą anglimi varomų jėgainių, kurias vieną po kitos žada keisti į dujomis varomas. Nors jis mano, kad kurį laiką dujos turės geriausias galimybes, jis taip pat skatina investuoti į vėjo ir saulės energijos įrangą pagal tai, kiek galima motyvuoti, žiūrint į anglies dvideginio kainą. Jis skatina diversifikaciją. Kiek skirtingai nei kiti pramonės vadovai Amerikoje, jis remia anglies dvideginio mokesčių įvedimą – „carbon tax”. Pasak jo, tai skatintų sukurti protingą energetikos planą. Man jis siūlė paskaityti Douglas ir Wildavski knygą „Risk and Culture”, kurioje įdomiai svarstomas skirtumas tarp susirūpinimo dėl saugumo ir rizikos tarp visuomenės, politikų ir pramonės vadovų. Tai ypač tinka dabartinei padėčiai po Fukushima nelaimės Japonijoje. Branduolinę ir naftos energiją lygina Robert Bryce knygoje „Power Hungry, the myths of ‘green’ energy and the real fuels of the future”, kur skatinama atkreipti energetinės politikos dėmesį į dujas dabar ir į branduolinę energetiką ateityje. Bryce tai vadina N2N strategija arba „Natural Gas to Nuclear”.

Sunku pasakyti, ką visa tai reiškia Lietuvai. Lietuva tiekėjo pajėgumų jei kada ir turėjo, dabar nebeturi. Lietuva maža ir varžytis tarptautinėje rinkoje nepajėgs nei kaip pajėgus ar stambus pirkėjas. Tačiau būdama maža, bet apsukri ir išradinga, ji turi galimybių nepastebimai išnaudoti energetikos rinkos gamybos ir panaudojimo spragas – diversifikuotis! Netolimoje ateityje suskystintų gamtinių dujų (SGD ar angliškai LNG) plitimas pasaulyje turėtų suteikti progų tiems, kurie sugeba diegti naujoves („innovate”). Tam reikėtų ugdyti sugebėjimą diversifikuotis panaudojant energijos įrangą, o gal net ir rasti progų išvystyti tokių įrangų ir įrankių gamybą ne tik sau, bet ir eksportui. Naftai brangstant, viso to reikės visur. Taip pat gal laikas rimtai atkreipti dėmesį į vėjo ir biomasės panaudojimą, tam yra galimybių panaudojant apleistas erdves. Europos Sąjunga vertina anglies dvideginio mažinimą. Veiksmingai naudojant biomasę kurui, galima rasti paramos. Nerimą kelia tik tai, kad Lietuvos universitetai per mažai ruošia technologų energijos planų įgyvendinimui Lietuvos sąlygomis.

* * *
Prieš konferenciją Houston susitikau ir gana išsamiai pasikalbėjau su John Hofmeister, buvusiu ,,Shell Oil” generaliniu direktoriumi. Jo nuomonė panaši į kitų konferencijoje dalyvavusių energetikos vadovų. Jis parašė ir žiemą išleido įdomią knygą „Why We Hate The Oil Companies”. Reikia pastebėti, kad jis 2011 metų pradžioje pranašavo, jog dar šiais metais benzino kaina Amerikoje sieks 5 dol. už galoną.

Nėra abejonių, kad reikės taupyti benziną, bet ilgainiui jo kaina vis tiek kils. Tai techninių, ekonominių ir geopolitinių veiksnių pasekmė. Ir čia ypač didelę įtaką daro internete lengvai prieinama, bet šališka informacija. Sudėtinga padėtis gudresniems gali sukurti gerų progų. Tikiuosi, jog Lietuva tai matys ir išnaudos. Malonu skaityti, kad LR ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis pabrėžia, jog svarbiausias iššūkis Lietuvai yra energetinė nepriklausomybė ir energetikos saugumas. Tai reiškia, kad reikės šiai sričiai ir dėmesio, ir sumanumo, ir išradingumo.

Donatas Tijunėlis – inžinierius, daug metų JAV pramonėje vadovavo chemijos ir naftos tiekimo projektams, dėtė verslo vadybą Lake Forest Graduate School of Management, šiuo metu dėsto Illinois Institute of Technology.

conf