Pažintis su kryždirbystės istorija 

LAIMA APANAVIČIENÈ

Į Lietuvių dailės muziejų Pasaulio lietuvių centre, pabuvojusi Lietuvos Respublikos ambasadoje, Washington, DC ir Detroit, MI atkeliavo liaudies meno paroda ,,Kryždirbystė Lietuvoje”. Tai tikrai gražus ir didelis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir JAV LB Kultūros tarybos bendras projektas. Parodoje pateikiama kryždirbystės Lietuvoje istorija ir kultūra. Šiandien natūralioje aplinkoje galime džiaugtis tik šiuolaikinės kryždirbystės paminklais. Senųjų retai kur bepamatysi. Juos sunaikino žmogaus vandalizmas ir laikas. Tik nedaugelis jų, išgelbėtų muziejininkų ir kraštotyrininkų, saugiai jaučiasi Lietuvos muziejuose. Parodoje rodomos senųjų kryžių nuotraukos, ,,saulutės”, medžio skulptūrėlės ir t.t.

Atidarydama parodą JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Dalė Lukienė Lietuvių dailės muziejaus direktorei Daliai Šlenienei ir tėvui Antanui Saulaičiui, SJ perdavė gražią Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės dovaną – knygą ,,Tradicinė žemaičių skulptūra”, skirtą Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui.

2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašo punktų. Į šį sąrašą buvo įtraukta Kryždirbystė ir kryžių simbolika. Tad lietuviai Amerikoje turi puikią progą pamatyti mūsų liaudies meną savo galerijose.

Tradiciniai lietuvių kryžiai – tai unikalūs statiniai su architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais netgi primityviosios tapybos elementais. Kryžiai geležinėmis viršūnėmis, ornamentuoti kryžiai, ,,saulutės”, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu lietuvių liaudies meno palikimu.

Kryždirbystė ir ankstesniais laikais, ir dabar yra tik žodžiu ir gyvu pavyzdžiu perduodama liaudies meno tradicija. Šio amato niekada nebuvo mokoma mokyklose – paminklus kuria savamoksliai meistrai. Daugumai kūrėjų tai yra laisvalaikio arba proginis užsiėmimas ir vos nedidelei daliai – pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Pastebima, kad šalia senųjų tradicinių kryžių kyla naujų, susijusių su kintančiu senųjų motyvų atlikimu arba pasižyminčių neįprastomis formomis.

Pirmosios žinios apie kryžių statymo tradicijas Lietuvoje mus pasiekia iš XVI amžiaus šaltinių. Iš medžio, akmens ar geležies lietuvis gamino kryžius, koplytstulpius ar šventųjų statulas. Juose atsispindi lietuvio širdyje susikaupusi kančia, tikėjimas ir viltis. Lietuvos laukuose išbarstyti sakraliniai dirbiniai mus priverčia sustoti ir susimąstyti apie lietuvio sielą.

Kryžių statymo priežastys buvo įvairios. Jas galima būtų sieti su asmens, šeimos gyvenimu; kaimo bendruomenės ar jos dalies pasaulietinių ir religinių sambūrių veikla; tautos gyvenimo tarpsniais, ypač istorinių lūžių metais. Svarbūs žmogaus ir šeimos gyvenimo įvykiai, bendruomenės ar visos tautos istorijai reikšmingos datos ir įvykiai dažnai buvo pažymimi kryžiaus pastatymu.

Kryžius kaip pagrindinis krikščionybės simbolis ir ženklas būdingas visai Lietuvai. Tačiau jei atidžiai pažiūrėsime, mūsų mažoje Lietuvėlėje kiekvienas regionas turėjo savitus kryžius. Aukštaičiai ir dzūkai statydavo stogastulpius – kryžius su stogeliu. Kartais tokie stogastulpiai būdavo kelių aukštų (kaip gražiai tėvas Antanas Saulaitis, SJ parodos atidarymo programoje sakė: ,,kelių aukštų – reiškia aukštaičių”). Važinėdamas po Lietuvą kryžių gali pamatyti daug kur, tačiau daugiausia jų galima rasti Žemaitijoje. Čia jų ne tik gausu, žavi jų įvairovė. Dažnoje žemaičio sodyboje stovėjo koplytėlė ar koplytstulpis su šventaisiais šeimos globėjais ar vardo užtarytojais – Švč. Mergelės Marijos, šv. Jurgio, šv. Florijono, šv. Agotos, šv. Izidorius , šv. Roko, šv Jono skulptūromis (keletas tokių skulptūrėlių rodoma ir šioje parodoje). Koplytėlės statytos ant žemės, didelių akmenų, kabintos medžiuose. Prie jų dažnai galima aptikti ir gėlių puokštelę ar vainikėlį.

Kiekvienas kaimas turėjo savo bendruomenės kryžių, kartais ir ne vieną, pastatytą gražiausioje, matomiausioje vietoje.

Tik XX septintame dešimtmetyje liaudies meno šaka imti laikyti geležiniai kaltiniai kryžiai. Jiems atsirasti įtakos turėjo sparčiai nykstantys liaudies meno kūriniai – mediniai kryžiai bei koplytėlės. Antra aplinkybė – geležiniai kryžiai, palyginus su mediniais, yra ilgaamžiški.

Jei, keliaujant po pasaulį, teks užsukti į svečioje šalyje įsikūrusią Lietuvių Bendruomenę, prie bendruomenės namų ar bažnyčių visur pamatysite kryžių. Apie tai labai įdomiai ir vaizdžiai (rodė skaidres) parodos atidarymo metu pasakojo tėvas A. Saulaitis, SJ. Rodomų skaidrių pagalba keliavome po Australiją ir Pietų Ameriką, po Europą ir Šiaurės Ameriką ir puikiai galėjome įsitikinti – lietuviai statydavo (ir tebestato) kryžius. Kaip ir Lietuvoje, jų galima pamatyti visur – prie namų ir bendruomenės susiėjimo vietose, prie bažnyčių ir kapinėse, ir įvairiomis progomis – žymių datų paminėjimui, vietos pažymėjimui. Neapsieita be jų ir įvairiausiose pasaulio skautų, ateitininkų ir kitokiose stovyklose. Įdomu tai, kad neturint reikiamų medžiagų, lietuviai svečiose šalyse bando daryti kryžius net iš palmių lapų ar kitokios Lietuvoje neaugančios medienos. Apie tai vaizdžiai bylojo pasakotojo rodomos nuotraukos, kuriose matėme daromą kryžių net iš palmių šakų.

Kad įsitikintume, jog taip yra iš tikrųjų, užtenka nuvažiuoti iki Šv. Kazimiero lietuvių kapinių, nuvykti prie PLC, ar Jaunimo centro, nukakti iki Beverly Shores – pamatysime ne vieną lietuvišką kryžių ar koplytstulpį. Jų nemažai yra sukūrę dailininkai čia kūrę menininkai, Jurgis Daugvila, Ramojus Mozoliauskas, Jonas Mulokas ir kt.

Paroda ,,Kryždirbystė Lietuvoje” tikrai verta dėmesio ne tik istorine, bet ir pažintine prasme. Siūlau visiems ją aplankyti. Ji veiks iki gegužės mėnesio pabaigos, apžiūrėti ją galima šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 11 val. r. iki 2 val. p. p. arba asmeniškai susitarus tel. 630-257-2034.

JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Dalė Lukienė (d.) įteikia knygą Lietuvių dailės muziejaus direktorei Daliai Šlenienei. L, Apanavičienės nuotr.