,,Paksas prieš Lietuvą”
ALEKSAS VITKUS
Buvęs LR prezidentas Rolandas Paksas neseniai įteikė ieškinį
Strasbūro žmogaus teisių teismui, kur jis bandys įrodyti, kad 2004 m.
tuometinei Lietuvos valdžiai apribojus galimybes jam būti
išrinktam atstovauti Lietuvos žmonių interesams, buvo pažeistos
jo pilietinės teisės.
Paksas paaiškino, kad jis jokiu būdu nėra užvedęs bylos
prieš Lietuvą. ,,‘Paksas prieš Lietuvą’ tėra
tik tokia teisminė formuluotė”, o byla yra prieš tuometinį
(2004 metų) valdžios klaną, įvykdžiusį perversmą nušalinant
žmonių teisėtai išrinktą valstybės valdovą, – kalbėjo
Paksas, teigdamas, kad „teisingumas triumfuos”.
Kas vyko Lietuvoje tuomet? Valdas Adamkus, tik neseniai grįžęs į
Lietuvą, 1998 m. kandidatavo į prezidentus. Pralaimėjęs pirmą balsavimo
ratą, jis atsigavo antrame. Nors vos tik per plauką (50,37 prieš
49,63 proc.), jis nugalėjo Artūrą Paulauską. Po penkerių metų jis
tikėjosi jau lengvesnės pergalės prieš liberalų demokratų
partijos vadovą Paksą. Pirmame balsavimo rate 2002 m. gruodžio 22 d.
iš 17 kandidatų Adamkus pirmavo. Bet kai liko tik du kandidatai,
2003 m. sausio 5 d. Paksas pralenkė Adamkų 55 prieš 45 proc.
santykiu. Tuo buvo nustebinti Lietuvos gyventojai, išeivija ir
užsienio spauda.
Rinkimai vyko per spiginančius (iki 30˚C) šalčius, gal todėl
antrame balsavimo rate balsavo tik 53 proc. šąlančių piliečių.
Kai kas gal sakytų, kad ne Paksas, bet šaltis nugalėjo Adamkų,
kaip atsitiko ir Napoleonui, ir Hitleriui. Adamkus aiškiai
laimėjo tik Kauno mieste ir tarp išeivijos lietuvių. Už Paksą
labiau pasisakė provincijos gyventojai, gal
„gaspadoriškai” galvoję, kad 46 metų Paksas jiems
bus parankesnis už 76 metų Adamkų.
Daugiausiai nusivylę ir nustebinti Adamkaus pralaimėjimu buvo
išeivijos lietuviai. Tarp jų pasigirdo keistų užuominų, kurias
galima buvo suprasti kaip siūlomą boikotą Lietuvai: nekviesti iš
Lietuvos menininkų, nesilankyti jų koncertuose, Lietuvai neaukoti,
rečiau ten keliauti, ir iš viso ne tiek sielotis dėl Lietuvos
reikalų. Nors Adamkui vadovaujant Lietuva buvo pakviesta įsijungti į
NATO ir Europos Sąjungą, jam daug kas prikišo per didelį dėmesį
užsienio politikai ir nesirūpinimą krašto vidaus gerovės kėlimu.
Kiti pasigedo Adamkaus aktyvesnio dalyvavimo rinkimų kampanijoje. Tuo
tarpu Paksą vadino skraidančiu akrobatu, kiti net įtarė, iš kur
taip gausiai plaukė parama jo rinkiminei kampanijai.
Paksas, dabartinis partijos „Tvarka ir teisingumas”
pirmininkas, Lietuvos prezidentu išbuvo tik trylika mėnesių.
Kaip jis tai dabar aiškina? Pokalbyje, įvykusiame šių
metų kovo mėnesį, atsakydamas į klausimą kas, jo nuomone, rengė tą
„perversmą”, Paksas atsakė, kad tai buvo „tiek
vidinės”, tiek ir „išorinės jėgos”. Jos ir
sutarė, kad reikia pakeisti jiems neparankų prezidentą, kuris kėlė
grėsmę jų interesams. Paksas čia priminė privatizavimo,
„Williams” bendrovės, žemės grobimo ir užsienio žvalgybos
machinacijas. Anot jo, užsienio reikalų ministerijoje, saugume ir
įvairiose verslo struktūrose atsirado kažkokie „savi”
žmonės, kurie pasijuto esą aukštesni už valstybę ir galingesni
už piliečių rinktą prezidentą.
Tuometinį pralaimėjimą Paksas, nors jau ir buvo buvęs Vilniaus meru,
premjeru, opozicijos vadovu, Seimo nariu, aiškino savo politinės
patirties stygiumi. Paksas mano, kad jo didžiausia klaida buvo,
„kad aš neįvertinau galimybės, jog, Lietuvai stovint jau
ant į Europos Sąjungą įstojimo slenksčio, buvo įmanomas perversmas ar
įžūlus valdžios užgrobimas, tarsi kokioje trečiojo pasaulio
šalyje”.
Po ilgai trukusių svarstymų 2004 m. kovo 31 d. Konstitucinis Teismas
(KT) nusprendė, kad prez. Paksas šiurkščiai pažeidė
Konstituciją net trimis veiksmais, ir kad tokia KT išvada yra
galutinė ir neapskundžiama. Gavęs tokią KT išvadą, Seimas nutarė
balsuoti dėl Pakso nušalinimo. Prezidentas buvo atstatydintas
iš pareigų balandžio 6 d. vos dviejų balsų persvara. Laikinai
valstybės vadovo pareigas pradėjo eiti A. Paulauskas. Po trijų
Paulausko valdymo mėnesių Adamkus 2004 m. liepos 12 d. vėl buvo
išrinktas prezidentu.
O kas buvo tie trys apkaltos veiksmai? 1. Neteisėtai Jurijui Borisovui
suteikta LR pilietybė, nors panašiomis aplinkybėmis taip darė ir
Brazauskas bei Adamkus; 2. Valstybės paslapčių išdavimas,
leidžiant Borisovui suprasti, kad teisėsaugos institucijos klausė jo
telefono pokalbių; 3. Įtakos naudojimas, siekiant jam artimų asmenų
turtinių interesų įgyvendinimo.
Toliau vyko dar keistesni dalykai. Paksas, nors ir pašalintas
iš prezidento kėdės, tuojau pareiškė norįs dalyvauti
naujuose prezidento rinkimuose. Gegužės 4 d. Seimas išleido
įstatymą, kad tokiu būdu kaip Paksas nušalinti asmenys net
penkerius metus neturės teisės kandidatuoti. KT po to nusprendė, kad
taip nušalinti asmenys kandidatuoti į bet kokius postus,
reikalaujančius priesaikos, niekada negalės. Toliau dar gražiau. Po
ilgoko laiko Apygardos teismas nusprendė, kad Paksas yra visai nekaltas
dėl valstybinių paslapčių išdavimo!
Po to prezidentinio „perversmo” dalyvaudamas Vilniaus
savivaldybės rinkimuose Paksas surinko daugiausiai balsų. Vėliau žmonės
jį išrinko į Europos Parlamentą. Koks nesuprantamas paradoksas:
asmuo negali dalyvauti rinkimuose į Lietuvos Seimą ir ten atstovauti
vien tik savo apylinkei, bet jam yra leidžiama būti renkamam į Europos
Parlamentą, kur jis galės balsuoti už teisės aktus, galiojančius visoje
Europos Sąjungoje, taip pat ir visoje Lietuvoje.
Šiandien ne vienas ir išeivijoje, ir Lietuvoje abejoja
tokio neįprasto ir teisiškai keisto prez. Pakso
nušalinimo tikslingumu. O kas būtų atsitikę, jei Paksui būtų
leista baigti jo penkerių metų kadenciją? Ar bent jo neišmetant
iš Lietuvos politinio gyvenimo? Gal dangus nebūtų sugriuvęs?