Ar Amerika turėjo teisę kankinti teroristus?
ALEKSAS VITKUS
Praėjus beveik aštuoniems metams nuo šiurpaus rugsėjo 11
dienos antpuolio ir trims mėnesiams po naujo prezidento Barack Obama
administracijos pradžios, ar ne laikas būtų pažvelgti į buvusio prez.
George W. Bush pradėtą kovą prieš terorizmą? Dešinieji
visiškai nerodo jokio noro prisiminti to, ką jie vadina
patobulintu tardymu („enhanced interrogation”), o liberalai
tai supranta kaip Dick Cheney leistą neteisėtą ir nemoralų kankinimą
(„torture”). Obama jau savo inauguracinėje kalboje
sukritikavo Bush, sakydamas, jog „reikia mokėti pasirinkti tarp
Amerikos saugumo ir mūsų idealų”.
Kad vykstant karui prieš terorizmą ne viskas buvo daroma pagal
priimtas humaniškumo normas, paaiškėjo 2004 m. Amerikos
žiniasklaidoje pasirodžius pirmosioms žinioms apie Irake esančio Abu
Ghraib kalėjimo kalinių fizinio ir psichologinio piktnaudžiavimo.
Pajutęs visuomenės tokiu elgesiu pasibjaurėjimą, jau po kelių dienų
prez. Bush už tokį elgesį viešai atsiprašė, o jo gynybos
sekretorius Donald Rumsfeld tuojau prisiėmė visišką atsakomybę,
žadėdamas kaltuosius atitinkamai nubausti, pabrėžęs, jog
„kaliniai, žinoma, yra irgi žmonės”.
Kaip lengva priprasti prie normaliai neleistino elgesio! Praėjus
dvejiems metams po šlykščios Abu Ghraib kalėjimo aferos,
JAV Kongresas legalizavo Guantanamo kalinių tardymo būdus, juos
nekaltai pavadinęs „alternatyvine tardymo taktika”. Sąžinę
dėl Abu Ghraib užpjudymo šunimis, nuogybių ir seksualinio
pažeminimo apmarinus, Guantanamo kalėjimo valdytojams buvo duota teisė
ir gerokai mažiau leistino piktnaudžiavimo kaliniais, pasiekusio
kankinimų ribą, pvz., tariamą aukos paskandinimą
(„waterboarding”).
Kad kankinimas yra neleistina blogybė, nelabai kas ginčytųsi. Bet kai
kas tam randa ir išimčių. Sakykime, turime aukšto rango
kalinį, greičiausiai turintį informacijos, kurios žinojimas gali
išgelbėti daug gyvybių. Mes nežinome, kada ir iš kur
nutiks kitas puolimas, bet tikime, jog pavojus yra tikras, ir kad
turime ką nors daryti. O tai neįmanoma, kol neturėsime tos
informacijos. Tokiu atveju net ir sen. John McCain (RAZ), pats įvairius
kankinimus išgyvenęs bei prieš juos nusistatęs, yra
pasakęs, jog tokiu išimtinu atveju „daryk, ką reikia
daryti, ir prisiimk atsakomybę”.
Ar toks kankinimas duoda norimų rezultatų? Buvęs CIA direktorius George
Tenet tvirtina, kad „enhanced interrogation” programa mums
davė daugiau naudingos informacijos negu kas buvo gauta iš FBI,
CIA ir NSA bendrai sudėjus. Net dabartinis valstybinio saugumo
direktorius Dennis Blair pripažįsta, kad tokie tardymai mums davė
vertingos informacijos.
Gal ir teisybė, bet yra ir kitaip galvojančių. Jie kankinimo
nepateisina, kokios bebūtų aplinkybės. Tai žmonės panašūs į
tuos, kurie, sąžinės vedami, atsisako dalyvauti bet kokiame kare ir
kuriems mes teisingai rodome pagarbą juos nuo tos prievolės atleisdami.
Tokie privatūs principai yra suprantami, bet ar išmintinga
tokiam, kankinimų absoliučiai nepripažįstančiam žmogui pavesti daryti
sprendimus, kurie gali nulemti 300 mln. amerikiečių likimą?
Kongreso Atstovų rūmų vadovė ir saugumo komiteto narė Nancy Pelosi apie
„waterboarding” ir kitokius kankinimus Guantanamo kalėjime
žinojusi jau nuo 2002 metų, niekada neprotestavo iki tada, kol viskas
neiškilo spaudoje. Politiškai tai gal ir pateisinama, bet
moraliai – smerktina ir visiškai nepriimtina.
Obama, atrodo, sėdi lyg ant dviejų kėdžių. Nors tik ką po inauguracijos
įsakęs uždaryti Guantanamo kalėjimą ir po to paviešinęs jo
bylas, dar labiau sukrečiančias negu Abu Ghraib epizodai, jis neskuba
tęsti tolimesnių tų kankinimų tyrinėjimų, sakydamas, jog „tai
būtų beprasmis, nesantaiką ugdantis žingsnis”. Ne visai taip
galvoja kai kurie jo patarėjai ir administracijos pareigūnai, linkę
patraukti teismo atsakomybėn Guantanamo kalėjimo idėjos sumanytojus ir
ten vykusios „tvarkos” buvusius vykdytojus,
neišskiriant net buvusio prezidento ir viceprezidento.
Kaip ten bebūtų, Guantanamo kalėjimo programos jau atsisakyta, bet ką
daryti su kaliniais? Keista, kad Amerika rado reikalą prašyti
kitų valstybių, nepraleidžiant nei Lietuvos, priimti bent po kelis
Guantanamo kalėjimo kalinius, kuriems nesurasta teisėto pateisinimo
juos traukti teismo atsakomybėn, bet ir negalint jų paleisti į laisvę
su aiškia rizika, kad paleistieji vėl prisidės prie „al
Qaeda” teroristų.
Gynybos sekretorius Robert Gates nelauktai Kongresui pasiūlė neuždaryti
Guantanamo kalėjimo, o pačių „nuožmiausiųjų” gal
šimtą patalpinti įvairiuose Amerikos kalėjimuose. Garbūs
politikai, beveik visi kaip vienas, pasipiktinę ir savanaudiškai
pasisakė prieš tai: „Tik ne mano distrikte ir ne mano
valstijoje.” Senato respublikonų vadovas Mitch McConnell (RKY)
tada pašaipiai pareikalavo, kad administracija paaiškintų
amerikiečiams, kaip ji Guantanamo kalėjime esančius teroristus
neįsileis nei į „mūsų kiemus”, nei leis jiems laisvai
grįžti į jų kovą prieš Ameriką.
Gegužės 4 d. „Chicago Tribune” vedamajame „Silly
Fears” (Absurdiškos baimės) minimas sen. McConnell taip
atsako: „Amerikoje kalėjimuose sėdi 2,3 milijonai kalinių ir
beveik niekam iš ten nepavyksta išsprukti. O kad
federalinė valdžia įrodė, jog ji moka teroristus čia pat Amerikoje
saugiai išlaikyti, matome, kad ir iš to, kaip, pvz.,
Oklahoma City amerikietį teroristą Timothy McVeigh ji penkerius metus
saugojo Terre Haute, IN, kalėjime, kol pagaliau 2001 m. jam buvo
įvykdyta mirties bausmė. Vietiniai ne tik jo nebijojo, bet ir
džiaugėsi, kad kalėjimas suteikė miestui darbų. Tai kam reikia maldauti
vietos tokiems ir panašiems užsienio kalėjimuose?”