Ar Amerika turėjo teisę kankinti teroristus?

ALEKSAS VITKUS

Praėjus beveik aštuoniems metams nuo šiurpaus rugsėjo 11 dienos antpuolio ir trims mėnesiams po naujo prezidento Barack Obama administracijos pradžios, ar ne laikas būtų pažvelgti į buvusio prez. George W. Bush pradėtą kovą prieš terorizmą? Dešinieji visiškai nerodo jokio noro prisiminti to, ką jie vadina patobulintu tardymu („enhanced interrogation”), o liberalai tai supranta kaip Dick Cheney leistą neteisėtą ir nemoralų kankinimą („torture”). Obama jau savo inauguracinėje kalboje sukritikavo Bush, sakydamas, jog „reikia mokėti pasirinkti tarp Amerikos saugumo ir mūsų idealų”.

Kad vykstant karui prieš terorizmą ne viskas buvo daroma pagal priimtas humaniškumo normas, paaiškėjo 2004 m. Amerikos žiniasklaidoje pasirodžius pirmosioms žinioms apie Irake esančio Abu Ghraib kalėjimo kalinių fizinio ir psichologinio piktnaudžiavimo. Pajutęs visuomenės tokiu elgesiu pasibjaurėjimą, jau po kelių dienų prez. Bush už tokį elgesį viešai atsiprašė, o jo gynybos sekretorius Donald Rumsfeld tuojau prisiėmė visišką atsakomybę, žadėdamas kaltuosius atitinkamai nubausti, pabrėžęs, jog „kaliniai, žinoma, yra irgi žmonės”.

Kaip lengva priprasti prie normaliai neleistino elgesio! Praėjus dvejiems metams po šlykščios Abu Ghraib kalėjimo aferos, JAV Kongresas legalizavo Guantanamo kalinių tardymo būdus, juos nekaltai pavadinęs „alternatyvine tardymo taktika”. Sąžinę dėl Abu Ghraib užpjudymo šunimis, nuogybių ir seksualinio pažeminimo apmarinus, Guantanamo kalėjimo valdytojams buvo duota teisė ir gerokai mažiau leistino piktnaudžiavimo kaliniais, pasiekusio kankinimų ribą, pvz., tariamą aukos paskandinimą („waterboarding”).

Kad kankinimas yra neleistina blogybė, nelabai kas ginčytųsi. Bet kai kas tam randa ir išimčių. Sakykime, turime aukšto rango kalinį, greičiausiai turintį informacijos, kurios žinojimas gali išgelbėti daug gyvybių. Mes nežinome, kada ir iš kur nutiks kitas puolimas, bet tikime, jog pavojus yra tikras, ir kad turime ką nors daryti. O tai neįmanoma, kol neturėsime tos informacijos. Tokiu atveju net ir sen. John McCain (RAZ), pats įvairius kankinimus išgyvenęs bei prieš juos nusistatęs, yra pasakęs, jog tokiu išimtinu atveju „daryk, ką reikia daryti, ir prisiimk atsakomybę”.

Ar toks kankinimas duoda norimų rezultatų? Buvęs CIA direktorius George Tenet tvirtina, kad „enhanced interrogation” programa mums davė daugiau naudingos informacijos negu kas buvo gauta iš FBI, CIA ir NSA bendrai sudėjus. Net dabartinis valstybinio saugumo direktorius Dennis Blair pripažįsta, kad tokie tardymai mums davė vertingos informacijos.

Gal ir teisybė, bet yra ir kitaip galvojančių. Jie kankinimo nepateisina, kokios bebūtų aplinkybės. Tai žmonės panašūs į tuos, kurie, sąžinės vedami, atsisako dalyvauti bet kokiame kare ir kuriems mes teisingai rodome pagarbą juos nuo tos prievolės atleisdami. Tokie privatūs principai yra suprantami, bet ar išmintinga tokiam, kankinimų absoliučiai nepripažįstančiam žmogui pavesti daryti sprendimus, kurie gali nulemti 300 mln. amerikiečių likimą?

Kongreso Atstovų rūmų vadovė ir saugumo komiteto narė Nancy Pelosi apie „waterboarding” ir kitokius kankinimus Guantanamo kalėjime žinojusi jau nuo 2002 metų, niekada neprotestavo iki tada, kol viskas neiškilo spaudoje. Politiškai tai gal ir pateisinama, bet moraliai – smerktina ir visiškai nepriimtina.

Obama, atrodo, sėdi lyg ant dviejų kėdžių. Nors tik ką po inauguracijos įsakęs uždaryti Guantanamo kalėjimą ir po to paviešinęs jo bylas, dar labiau sukrečiančias negu Abu Ghraib epizodai, jis neskuba tęsti tolimesnių tų kankinimų tyrinėjimų, sakydamas, jog „tai būtų beprasmis, nesantaiką ugdantis žingsnis”. Ne visai taip galvoja kai kurie jo patarėjai ir administracijos pareigūnai, linkę patraukti teismo atsakomybėn Guantanamo kalėjimo idėjos sumanytojus ir ten vykusios „tvarkos” buvusius vykdytojus, neišskiriant net buvusio prezidento ir viceprezidento.

Kaip ten bebūtų, Guantanamo kalėjimo programos jau atsisakyta, bet ką daryti su kaliniais? Keista, kad Amerika rado reikalą prašyti kitų valstybių, nepraleidžiant nei Lietuvos, priimti bent po kelis Guantanamo kalėjimo kalinius, kuriems nesurasta teisėto pateisinimo juos traukti teismo atsakomybėn, bet ir negalint jų paleisti į laisvę su aiškia rizika, kad paleistieji vėl prisidės prie „al Qaeda” teroristų.

Gynybos sekretorius Robert Gates nelauktai Kongresui pasiūlė neuždaryti Guantanamo kalėjimo, o pačių „nuožmiausiųjų” gal šimtą patalpinti įvairiuose Amerikos kalėjimuose. Garbūs politikai, beveik visi kaip vienas, pasipiktinę ir savanaudiškai pasisakė prieš tai: „Tik ne mano distrikte ir ne mano valstijoje.” Senato respublikonų vadovas Mitch McConnell (RKY) tada pašaipiai pareikalavo, kad administracija paaiškintų amerikiečiams, kaip ji Guantanamo kalėjime esančius teroristus neįsileis nei į „mūsų kiemus”, nei leis jiems laisvai grįžti į jų kovą prieš Ameriką.

Gegužės 4 d. „Chicago Tribune” vedamajame „Silly Fears” (Absurdiškos baimės) minimas sen. McConnell taip atsako: „Amerikoje kalėjimuose sėdi 2,3 milijonai kalinių ir beveik niekam iš ten nepavyksta išsprukti. O kad federalinė valdžia įrodė, jog ji moka teroristus čia pat Amerikoje saugiai išlaikyti, matome, kad ir iš to, kaip, pvz., Oklahoma City amerikietį teroristą Timothy McVeigh ji penkerius metus saugojo Terre Haute, IN, kalėjime, kol pagaliau 2001 m. jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Vietiniai ne tik jo nebijojo, bet ir džiaugėsi, kad kalėjimas suteikė miestui darbų. Tai kam reikia maldauti vietos tokiems ir panašiems užsienio kalėjimuose?”