Marytė ir Vytautas Sušinskai su jiems įteiktu žymeniu.  Rimo Gedeikos nuotr.

Žemčiūgai tarp mūsų

TERESĖ GEČIENĖ

Lietuvių kalbos žodynas paaiškina, jog žemčiūgai yra perlai. O tikruosius perlus kartais sunku atpažinti. Mūsų bendruomenėse yra žmonių, kurių kartais nepastebime ir jų ilgamečių pastangų bei darbo neįvertiname. Jie įvertinimų  ir neieško, savo nuopelnų nereklamuoja. Tačiau geriau juos atpažinti vėliau negu niekada.

Philadelphia apylinkėse tokie ne visuomet pastebimi perlai yra Marytė ir Vytautas Sušinskai. Daugelį metų atidavę Philadelphia Lietuvių Bendruomenei ir Šv. Andriejaus lietuvių parapijai, jie buvo pastebėti ir įvertinti žymeniu Lietuvos Nepriklausomybės šventės minėjime š. m. vasario 24 dieną. JAV Lietuvių Bendruomenės Philadelphia apylinkės pirmininkas Vytas Maciūnas prieš apdovanodamas Marytę ir Vytautą, perskaitė pagerbimo lentelėje išgraviruotus žodžius: „Už daugelio metų veiklą Lietuvių Bendruomenėje ir lietuviškoje parapijoje”. Daugiau nieko. Daugelis žmonių salėje, ypatingai pastaraisiais metais atvykę iš Lietuvos, taip ir nesužinojo, kiek daug šie du žmonės yra atlikę ir už ką to žymens nusipelnę. Tačiau daug buvo tokių, kurie savo atsistojimu ir ilgais plojimais parodė, kad džiaugiasi kartu su  pagerbtaisiais.

Marytė Krantauskaitė-Sušinskienė gimė Lietuvoje. Būdama 10 metų amžiaus su tėvais paliko Lietuvą. Šeima bėgo nuo sovietinio siaubo. Brolių ir seserų ji neturėjo. Karui pasibaigus atsidūrė pabėgėlių (DP) Wehner Oldenburg stovykloje Vokietijos britų zonoje. Ten lankė gimnaziją ir dalyvavo stovyklos lietuvių veikloje. Toje stovykloje taip pat gyveno Vytautas Sušinskas. Jis buvo keliais metais vyresnis, gimnazijos nelankė, talkino stovyklos kapelionui kun. Domininkui Kenstavičiui, ėjo zakristijono pareigas. Jis gyveno tik su savo motina, nes traukiantis iš Lietuvos žuvo Vytauto tėvas. Kai kartą Marytė rinko aukas lietuviškai veiklai, ji pasikvietė Vytautą į talką. Eidami nuo kareivinių durų iki durų, kuriose gyveno pabėgėliai, koridoriais ginčydavosi, kuris iš jų durims prasivėrus prašys aukų.

Artimesnės draugystės užuomazgą tuomet nutraukė emigracija. Jie pasuko skirtingais keliais: 1951 metais Marytė su tėvais atvykusi į Ameriką įsikūrė Philadelphia, o Vytautas su mama – New Haven, Connecticut valstijoje.

Philadelphia Marytė susipažino su Jurgiu Bendžiumi, 1954 metais už jo ištekėjo ir susilaukė sūnaus bei dukters – Vytauto ir Vidos. Deja, 1964 metais Jurgis mirė. Marytė liko su dviem mažamečiais vaikais.

O Vytautas, atrodo, neužmiršo Marytės nuo Vokietijos laikų. Jai susižiedavus su Jurgiu Bendžiumi, Vytautas su mama atvyko Marytės aplankyti ir visą laiką palaikė draugiškus ryšius. Praėjus trejiems metams po Marytės vyro mirties, Vytautas su mama vėl atvažiavo aplankyti jos šeimos. Sena pažintis virto meile ir 1967 metais vainikavosi vedybomis. M. ir V. Sušinskai susilaukė dar dviejų vaikų – Eugenijaus ir Gintaro (Juozuko). Kartu su jais visada gyveno Vyto mama – Janina Sušinskienė, o Marytės tėveliui mirus ir jos motina – Anelė Krantauskienė.

Gausią šeimą augindami ir mamas globodami, M. ir V. Sušinskai neapleido ir lietuviškos visuomeninės veiklos. Vytas talkino skautams ir 10 metų buvo LB apylinkės iždininku. Jam iš tų pareigų atsistatydinus, LB apylinkės iždą dar 11 metų tvarkingai, be jokių kompiuterių vedė Marytė. Šalia tų pareigų ji Vinco Krėvės lituanistinės mokyklos darželyje 22 metus mokė jaunuosius mokinukus. Nei vienas iš jų neužmiršo jos švelnaus būdo, jos globos, jos meilės savo auklėtiniams.

Kai 1991–1992 metais Šv. Andriejaus parapija išgyveno krizę ir vos nebuvo uždaryta, M. ir V. Sušinskai atėjo talkinti tuomet naujai paskirtam parapijos administratoriui, dabar jau klebonui kunigui Petrui Burkauskui. Marytė atsisakė kitų pareigų ir jau 20 metų yra parapijos sekretorė, o Vytas tiek pat metų dirba zakristijonu. Kiekvieną sekmadienį jie pirmieji atvyksta į parapiją. Marytė priima visus užeinančius į kleboniją užprašyti Mišių, tartis dėl vaikų krikšto, jai pirmai skambina, kai miršta kas nors iš parapijiečių. Per laidotuves bažnyčios prieangyje ji sėdi prie stalelio ir priima aukas mirusio žmogaus atminimui, o Vytas viską paruošia zakristijoje šv. Mišioms ir sekmadieniais Mišių metu renka aukas.

Ar ne įdomu, kad ratas tarsi apsisuko, ir panašiomis aplinkybėmis, kokiomis kadaise susipažino DP stovykloje, šie du  pareigingi žmonės tyliai, ramiai atlieka daugelio mūsų mažai pastebimą ir ne visuomet įvertinamą patarnavimą parapijai ir visuomenei. Ačiū JAV LB Philadelphia apylinkei, išreiškusiai padėką dviem ją pilnai užsitarnavusiems nariams, mūsų bendruomenės tikriems žemčiūgams.