Didžioji paslaptis
PETRAS KATINAS
Buvusio Jugoslavijos pokario vado ir vienvaldžio valdovo –
prezidento Josip Broz Tito – epocha nuo 1945 m. iki jo mirties
1980 metų daugelio biografų ir istorikų vertinama kaip auksinis Balkanų
regiono amžius. Iš tiesų, daugelis buvusios Jugoslavijos
gyventojų iki šiol didžiuojasi, jog į Jugoslavijos vadovo
laidotuves 1980 metais atvyko didžiausias pirmųjų pasaulio valstybių
vadovų skaičius – prezidentų, premjerų atvyko daugiau, nei
laidojant kokios nors kitos valstybės vadovą. Dalyvavo 210 delegacijų
iš 126 valstybių. Tarp jų – Didžiosios Britanijos
legendinė vadovė Margaret Thatcher ir SSRS vadas Leonid Brežnev.
Iki šiol dūsaujama dėl buvusių gerų atlyginimų, lengvai
prieinamų ir pigių kreditų, ypač užsienio pasų piliečiams, kurie buvo
vadinami „visureigiais”. Jugoslavai su tokiais pasais
laisvai galėjo važinėti po visą pasaulį. Šiandien buvusios
Jugoslavijos piliečiai be vizų negali patekti net į svečius pas
gimines, dabar gyvenančias jau nepriklausomose valstybėse. Šiaip
ar taip, iš buvusios pokario Jugoslavijos neliko nieko. Atsirado
atskiros valstybės, ir iki šiol netrūksta žmonių, dūsaujančių
dėl Tito valdymo dešimtmečių.
Tačiau neseniai pasirodžiusi buvusio Jugoslavijos vienvaldžio valdovo
buvusio asmeninio gydytojo Aleksandar Matunovič prisiminimų knyga
„Broz paslaptis. Kas gi Jūs buvote, draugas prezidente”?
sukėlė milžinišką susidomėjimą. Pirmiausia todėl, kad
profesorius Matunovič priėjo išvados, jog po Tito vardu slėpėsi
juo prisidengęs pakaitalas – gabus ir prityręs sovietų žvalgas!
Knygos autorius savo sensacingoje knygoje pirmiausia atkreipė dėmesį,
kad jau iš karto, t. y. jau po pirmojo pokalbio su savo
pacientu, jį tiesiog pribloškė ne tiek senstančio Jugoslavijos
vadovo įtarumas, nepasitikėjimas savo aplinka, kiek tai, kad tai buvo
didelis eruditas, keliolikos pasaulio kalbų žinovas, citavo originalo
kalbomis pasaulio klasikų eilėraščius ir poemas. Konkrečiai,
Šilerį, Goethę, Shakespearą, Puškiną, Baironą ir kitus.
Iš kur galėjo su jais susipažinti ir juos cituoti originalo
kalbomis smulkaus kroatų valstiečio sūnus, baigęs pradžios mokyklą ir
vos dvi progimnazijos klases? Tuo labiau, prastai mokydamasis Matunovič
nė už ką netiki, kad Tito galėjo viso to išmokti Kominterno
kursuose Maskvoje. Tito samprotavimai apie Antikos kultūrą, istorinių
įvykių ir procesų vertinimai, tarp jų ir nedaug kam žinomų įvykių, buvo
fundamentalūs ir akivaizdžiai rodė, kad šis žmogus jaunystėje
gavo puikų universitetinį išsilavinimą, o jis pats –
neeilinis politikas ir inteligentas.
Knygos autorius ir jos komentatoriai atkreipia dėmesį į tai, jog Tito
ne kartą buvo patekęs į nepatogią padėtį, kai kildavo klausimai apie
žinomą serbų ir kroatų istoriją ar nacionalinę literatūrą. Turėdamas
didelių lingvistinių gabumų, laisvai kalbėdamas dešimčia
užsienio kalbų (tarp jų ir tokia egzotiška, kaip kirgizų), jis
iki gyvenimo pabaigos kalbėjo su akivaizdžiausiomis klaidomis serbų ir
kroatų kalbose. Jam buvę artimi žmonės pažymi, kad Tito kalboje buvo
ryškiai juntami vokiečių ir lenkų kalbų akcentai.
Be to, anot knygos autoriaus, tai, kad maršalas buvo gimęs ir
auklėtas aristokratų šeimoje, išdavė jo puikios manieros
ir elgesys. Jis rengėsi labai skoningai, puikiai išmanė
klasikinę muziką, vertino tik geriausių rūšių vynus ir cigarus,
mėgo ir mokėjo plaukioti jachta ir karališkai ilsėtis. Tito su
didele meile prisimindavo savo motiną, ir tie jo pasakojimai
artimiausiai aplinkai nė iš tolo nepriminė paprastos, pusiau
raštingos valstietės paveikslo.
Matunovič rašo, kaip po karo Tito kelioms dienoms buvo atvykęs į
savo gimtąjį Kumrolaco kaimą. Nė vienas kaimo gyventojas jo nepažino.
Net artimiausieji giminės. Tarpusavyje jie atvirai kalbėjo: „Ne,
tai ne mūsų Jožė.” Po šios išvykos Tito ėmė
visiškai vengti susitikti su žmonėmis, pažinojusiais jį
jaunystėje. Pero Simič, kuris pirmasis perskaitė išslaptintus
Kominterno dokumentus, tarp jų ir apie Tito, pažymi vieną svarbų faktą,
kad kroatų užguito valstiečio sūnus buvo puikus pianistas, mokėjo
meistriškai jodinėti, o jo kairės rankos pirštą nuo pat
1939 metų puošė puikus ir labai brangus žiedas su dideliu
briliantu. Tuo labiau, kad tuo laikotarpiu visoje Jugoslavijoje buvo ne
daugiau dviejų tūkstančių komunistų, kurie jokių turtų neturėjo. Tai,
kad Tito ne tas žmogus, kokiu dedasi, pripažino buvęs jo kanceliarijos
viršininkas Midutin Šukovič. Kitas ilgametis Tito artimas
bendražygis, iki pat maršalo mirties buvęs jo svarbiausių
sprendimų pataisytojas Rodoliub Čolakovič, komentuodamas pasirodžiusią
Matunovič knygą, pasakė: „Kiekvienas žmogus turi paslapčių. O
Tito jų turėjo daugybę. Už jo slėpėsi viena didžiausių. Visiems, o
pirmiausia visai buvusiai Jugoslavijai, bus geriau, kad ta didžioji
paslaptis niekada nebūtų atskleista.”
Visiškai akivaizdu, kad Josip Broz gyvenime baltųjų dėmių buvo
daugybė. Pirmiausia, kodėl jam buvo palankus visagalis sovietinis NKVD?
Kaip jam pavyko apmulkinti ir apgauti žinybą, kuri faktiškai jį
globojo ir dėjo didžiausias viltis? Į šiuos klausimus savo
knygoje atsako pats autorius: „Tito buvimo Sovietų Sąjungoje
metais Josipą Brozą NKVD pakeitė antrininku, išeiviu iš
turtingos aristokratiškos šeimos, greičiausiai iš
surusėjusių aristokratiškų vokiečių giminės, o po jo parengimo
greičiausiai permetė į Jugoslaviją.
Na, o Antrojo pasaulinio karo metais pajutęs savyje vado galimybes, jis
sukūrė valstybę, kuriai jis vienvaldiškai vadovavo ir tvarkė
kelis dešimtmečius. Tvarkė ją visiškai kitaip, nei siekė
jo mokytojai Maskvoje.”
Marina Šakina ir Nikolaj Paschin, Rusijos mėnraščio
„Soveršenno sekretno” (,,Visiškai
slaptai”) autoriai, komentuojantys ir atskleidžiantys daugelį
slepiamų ar oficialiai savaip komentuojamų pasaulio istorinių įvykių
bei asmenybių, pasaulio istorijos faktų, teigia, kad Tito biografai
– stalinizmo epochos tyrinėtojai, taip pat Serbijos karo
istorikai įsitikinę, jog kol nebus prieinami Maskvos kruopščiai
slepiami, o gal ir sunaikinti archyvai, tikros tiesos niekas ir niekada
nesužinos.