DR. PETRĄ KISIELIŲ PRISIMENANT

Dr. Kisielius ir Lietuvių fronto bičiuliai

ALDONA ŠMULKŠTIENĖ

Dr. Petras Kisielius Lietuvių fronto bičiulių (LFB) veiklai buvo pasišventęs visa savo esybe.

„LF Bičiuliai (LFB) susiorganizavo Jungtinėse Valstybėse buvusių LF narių iniciatyva 1951 m. LFB siekia: veikti laisvojo pasaulio sąžinę ir žadinti jo veiklumą pavergtai Lietuvai padėti; atskleisti okupanto kėslus ir nusikaltimus teisei, žmoniškumui ir taikai; palaikyti gyvą tautinio solidarumo ryšį tarp laisvųjų lietuvių ir lietuvių tėvynėje bei ištrėmime; ugdyti Lietuvos laisvės kovų pagarbų atminimą; įsąmoninti laisvuosius lietuvius, kad pagarba ir lojalumas gyvenamajam kraštui nekliudo lietuviui visur ir visada būti lietuviu; padėti jaunajai išeivių kartai kilti į mokslus; surasti ryšį su vyresniąja karta, išlaikyti lietuviško gyvenimo dvasią; remti tautinių vertybių kūrėjus ir kūrybinius laimėjimus nešti į visuomenę; remti savo tautinės bendruomenės susiorganizavimą; skleisti pilnutinės demokratijos idėjas ir vykdyti demokratinius nusiteikimus.” (Lietuvių Enciklopedija XVI tomas).

O apie dabartinę LFB veiklos kryptį dr. Kisielius laiške bičiuliams 2005 m. „Dainavos” studijų savaitėje rašė, kad tas turėtų būti „Rezistencija prieš nutautėjimą, šeimų ardymą, mirties kultūrą; rezistencija prieš globolizaciją, korupciją, tautos depresiją; rezistencija prieš tautos emigraciją”. (Iš Povilo Žumbakio straipsnio apie dr. Kisielių „Ateitis” 2008 m., nr. 4).

Dr. Kisieliaus veikla ir įtaka LFB buvo didžiulė. Jis ir vadovavo (buvo Valdybos pirmininkas, Tarybos pirmininkas), ir organizavo, įkvėpė, patraukė kitus įvairius projektus vykdant ir juos finansiškai remiant. Jo namuose pradžią gavo ir Į Laisvę fondas ir jo filialas Lietuvoje, studijų savaitės Kennebunkporte, Dainavoje ir Lietuvoje. Jis asmeniškai kviesdavo dalyvius ir jie atvykdavo gausiai. Ypač didelį dėmesį skyrė jaunimui. Jis ne tik pats tose studijų savaitėse čia ir Lietuvoje, nepriklausomybę atkūrus, dalyvaudavo, skaitydavo paskaitas, bet jas remdavo finansiškai. Rėmė jis ir į Laisvę fondo ir jo filialo Lietuvoje knygų leidybą, organizuodavo rėmėjus, rėmė žurnalo „Į Laisvę” leidybą.

Nė viena studijų savaitė, LFB suvažiavimai, konferencijos, susibūrimai neapsieidavo be dr. Kisieliaus gražaus tenoro vedamų dainų, kurių jis mokėjo šimtus.

Niekada nepamiršiu 1957 m. įvykusios pirmosios LFB studijų savaitės Kennebunkporte. Važiavome tada visas būrys, tarp jų ir dr. Kisielius, kuris savo puikia nuotaika, humoru ir dainomis tą ilgą kelią padarė linksmą ir mielą. Kennebunkporte, pas tėvus Pranciškonus, jau buvo susirinkęs gausus būrys jaunimo ir vyresniųjų LF bičiulių iš visos Amerikos. Po šv. Mišių ir pusryčių išklausydavom, kaip aš sakau, „mūsų didžiųjų” paskaitų – J. Brazaičio, J. Girniaus, V. Vaitiekūno ir kt. Po jų vykdavo gyvos diskusijos. Po pietų, po atsigaivinimo Atlanto vandenyne, vėl paskaitos, vėl diskusijos. O po vakarienės – dainos, dainos, dainos! Joms vadovaudavo dr. Kisielius. Vieną vakarą net tris su viršum valandų išdainavome ir vis kitą dainą! Vakarais visus linksmindavo humoro laikraštėlis, kurį paruošdavo L. Žitkevičius ir dr. K. Ambrozaitis.

Dr. Kisieliui be visų organizacinių reikalų rūpėjo ir Čikagos LFB sambūrio merginų ateitis. Jis stengėsi visus supažindinti su savo draugais frontininkais. Sėkmingos buvo tos pažintys, nes vyravo nuomonė, jei tai dr. Petro draugai, tai ir jie puikūs žmonės. Ir gal nieko nuostabaus, kad 1958 metais net keturios poros susituokė (tarp jų ir aš).

• • •

Metams bėgant LFB narių gretos retėjo, pradėjo slėgti ir metų našta. Bet atrodė, kad tie metai praeina pro dr. Kisielių nepalikdami žymės – jis vis veiklus, vis pilnas entuziazmo.

Prisimenu dar vieną atvejį iš dr. Kisieliaus nepaprasto pasišventimo LFB reikalams. Prieš keletą metų jis buvo paprašytas sudaryti komisiją LFB Tarybos rinkimams surengti. Garbaus amžiaus nariai nelabai benorėjo joje dalyvauti, bet dr. Kisieliaus pakviesti, visi mielai sutiko, iš pagarbos ir meilės jam. Na, ir plušome.  Daugiausia – dr. Petras. Jis ir laiškus rašydavo, ir skambindavo kitų miestų sambūriams. Reikėjo atnaujinti, papildyti senus sąrašus. Reikėjo surengti balsavimus į Tarybą. Gal ne viską padarėme taip, kaip kiti sambūriai pageidavo, nors ir stengėmės. Dr. Kisielius savo taktu, draugiškumu ir diplomatija viską derino, išlygino, padarė viską, ką reikėjo padaryti, nors tai jam kainavo daug taip reikalingo poilsio valandų, nes sveikata buvo pradėjusi silpnėti.

Nors dr. Kisielius kasmet dalyvaudavo LFB studijų savaitėse ir čia, ir Lietuvoje, 2005 m. vasarą jau nebevažiavo į „Dainavą” – sveikata neleido. Pasiuntė laišką, kurį mini adv. Povilas Žumbakis savo straipsnyje „Ateityje”.

To laiško ištraukos skamba man kaip dr. Petro Kisieliaus testamentas LF bičiuliams.

Laiške dr. Kisielius skatina plėsti LFB retėjančias gretas, neriboti veiklos, siūlė sekti aktyvios veiklos pavyzdžiais, ragino rinktis Ateitininkų namuose ir kviesti ateitininkus sendraugius dalyvauti joje ir siekti pritraukti jaunimą. Ragino pasvarstyti, kaip geriau prisidėti prie laisvos Lietuvos gyvenimo. Tikėjo, kad LFB veiklos perkėlimas į Lietuvą galėtų būti gyvesnis. Jo žodžiais tariant, „Mums būtina... leisti gilesnes šaknis savo žemėje, negu iki šiol, judėjimas turėtų būti plintantis, nes to buvo laukta ir tikėtasi”.

Tame laiške dr. Kisielius primena, kad svarbu remti spaudą, dalyvauti ateitininkų veikloje ir ją visapusiškai remti. Toliau jis rašo apie LFB veiklos kryptį, ką jau paminėjau rašinio pradžioje. Apie dr. Kisieliaus veiklą LF bičiuliuose tikiuosi, bus rašoma daug, viliuosi, jog bus išleista knygų apie jo veiklą bendrai. Tai lietuviškai veiklai jis paaukojo visą savo gyvenimą ir jo pavyzdys lieka mums ir ateinančioms kartoms.