Quo vadis, užjūrio lietuviai?!

FAUSTAS STROLIA

Besidžiaugiant mūsų užjūry išlaikyta lietuvybe per lituanistines mokyklas, Pedagoginį lituanistikos institutą, per lietuviškas parapijas ir vienuolijas, organizacijas kaip ateitininkai, skautai, Lietuvos vyčiai, Dainų ir Tautinių šokių šventes ir įvairias draugijas, karitatyvines organizacijas, padedančias mūsų tautiečiams Lietuvoje, taip suskaudo širdį, perskaičius Vytauto Volerto vedamąjį „Netikime, kad yra taip blogai” (,,Draugas”, 2010 m. gegužės 8 d.), kur kalbama apie „susikuprinusią Lietuvos žiniasklaidą”, ją nenorom prilyginus prie purvasklaidos ar dar trumpiau – „taršos”.

Tame pačiame šeštadienio numeryje yra daug straipsnių, parodančių teigiamą Amerikos lietuvių veiklą. Kaip džiugu skaityti seserų Ramunės bei Audros Kubiliūčių straipsnį apie „Grandies” metinį koncertą su net 10 nuotraukų, kuriose tautišką drabužį dėvintis jaunimas tiesiog spindi pakilia nuotaika; Eglės Juodvalkės straipsnį apie „Teatro ir poezijos erdvę Čikagoje” (visos trys autorės baigė lituanistines mokyklas šiame žemyne!); Raimundo Lapo straipsnį apie „Draugo” redaktoriaus Leonardo Šimučio gražiausias lietuviškas savybes. Kaip malonu skaityti apie Kęstutį Girnių, pasišventusiai dirbusį „Laisvosios Europos” radijui Miunchene ir Prahoje ir taip pagarbiai aprašiusį partizanų kovas sovietinėje Lietuvoje. Bet sykiu kaip pritrenkiančiai užgauna širdį jo paties pacituota patirtis apie naująją emigracijos bangą, kuri, jos paklausus, kas ją sieja su Lietuva, atsakanti – niekas! Žinoma, tai yra 50 metų gyvenimo sovietinėje erdvėje pasekmė. Nesupratimas, kad laisvė ne tik suteikia laisvę elgtis kaip nori, bet ir įpareigoja.

Po karo DP pabėgėlių stovyklose mokytojai nedykaduoniavo, sunkiomis sąlygomis įsteigė mokyklas ir gimnazijas, kurios išmokė mus ne tik lietuviškai skaityti ir rašyti, bet ir su pasiaukojimu mylėti Lietuvą, todėl mūsų pareiga bent jų vilčių neapvilti. Mūsų pareiga išlikti susipratusiais lietuviais ir, panašiai kaip spaudos draudimo laikais, kada Vakaruose ir Mažojoje Lietuvoje gyvenę lietuviai pilna energija žadino Lietuvą naujam nepriklausomam gyvenimui, turime tęsti savo lietuviškos meilės veiklą.

Nei V. Volertas, nei K. Girnius nėra kalti už tokią Lietuvos spaudos būklę ir naujosios emigracijos galvoseną. Man tik atrodo, kad mums beveik sveikiau apie visa tai mažiau žinoti, nes žinojimas padėties nepataiso ir mūsų nepakelia, o tik skaudžiai slegia!