Quo vadis, užjūrio lietuviai?!
FAUSTAS STROLIA
Besidžiaugiant mūsų užjūry išlaikyta lietuvybe per lituanistines
mokyklas, Pedagoginį lituanistikos institutą, per lietuviškas
parapijas ir vienuolijas, organizacijas kaip ateitininkai, skautai,
Lietuvos vyčiai, Dainų ir Tautinių šokių šventes ir
įvairias draugijas, karitatyvines organizacijas, padedančias mūsų
tautiečiams Lietuvoje, taip suskaudo širdį, perskaičius Vytauto
Volerto vedamąjį „Netikime, kad yra taip blogai”
(,,Draugas”, 2010 m. gegužės 8 d.), kur kalbama apie
„susikuprinusią Lietuvos žiniasklaidą”, ją nenorom
prilyginus prie purvasklaidos ar dar trumpiau –
„taršos”.
Tame pačiame šeštadienio numeryje yra daug straipsnių,
parodančių teigiamą Amerikos lietuvių veiklą. Kaip džiugu skaityti
seserų Ramunės bei Audros Kubiliūčių straipsnį apie
„Grandies” metinį koncertą su net 10 nuotraukų, kuriose
tautišką drabužį dėvintis jaunimas tiesiog spindi pakilia
nuotaika; Eglės Juodvalkės straipsnį apie „Teatro ir poezijos
erdvę Čikagoje” (visos trys autorės baigė lituanistines mokyklas
šiame žemyne!); Raimundo Lapo straipsnį apie
„Draugo” redaktoriaus Leonardo Šimučio gražiausias
lietuviškas savybes. Kaip malonu skaityti apie Kęstutį Girnių,
pasišventusiai dirbusį „Laisvosios Europos” radijui
Miunchene ir Prahoje ir taip pagarbiai aprašiusį partizanų kovas
sovietinėje Lietuvoje. Bet sykiu kaip pritrenkiančiai užgauna
širdį jo paties pacituota patirtis apie naująją emigracijos
bangą, kuri, jos paklausus, kas ją sieja su Lietuva, atsakanti –
niekas! Žinoma, tai yra 50 metų gyvenimo sovietinėje erdvėje pasekmė.
Nesupratimas, kad laisvė ne tik suteikia laisvę elgtis kaip nori, bet
ir įpareigoja.
Po karo DP pabėgėlių stovyklose mokytojai nedykaduoniavo, sunkiomis
sąlygomis įsteigė mokyklas ir gimnazijas, kurios išmokė mus ne
tik lietuviškai skaityti ir rašyti, bet ir su
pasiaukojimu mylėti Lietuvą, todėl mūsų pareiga bent jų vilčių
neapvilti. Mūsų pareiga išlikti susipratusiais lietuviais ir,
panašiai kaip spaudos draudimo laikais, kada Vakaruose ir
Mažojoje Lietuvoje gyvenę lietuviai pilna energija žadino Lietuvą
naujam nepriklausomam gyvenimui, turime tęsti savo lietuviškos
meilės veiklą.
Nei V. Volertas, nei K. Girnius nėra kalti už tokią Lietuvos spaudos
būklę ir naujosios emigracijos galvoseną. Man tik atrodo, kad mums
beveik sveikiau apie visa tai mažiau žinoti, nes žinojimas padėties
nepataiso ir mūsų nepakelia, o tik skaudžiai slegia!