Politinis korektiškumas – taip, bet tik su saiku

ALEKSAS VITKUS

Turbūt ne vienas skaitytojas atkreipė dėmesį į balandžio 23 d. „Redakcijos žodžio” straipsnį „Kur nuves politinis korektiškumas”, kuriame Ramunė Lapas ne be reikalo nuogąstauja, kad Amerika gali tapti savo pačios perdėto tolerantiškumo auka. Davusi daug pavyzdžių iš įvairių Europos kraštų pamažu užvaldomų islamistų agresyviai bandančių iki šiol dar krikščioniškoje kultūroje gyvenantiems europiečiams primesti islamiškos kultūros vertybes, įskaitant ir islamo teisės – šariato – įstatymus, vyriausioji „Draugo” redaktorė pripažįsta nesanti to reikalo žinovė ir nesuprantanti, kaip ir kodėl ten išbujojo toks nesuprantamai perdėtas tolerantiškumas.

Nesu nė aš šiame reikale joks žinovas, bet manau, kad šiandien madingas tolerantiškumas yra liberalų ir įvairumo (diversity) politikos skleidėjų vaisius. Gal būtų ne pro šalį mesti žvilgsnį ir į visą islamo religijos istoriją, kad suprastume ne tik kaip islamistai taip sugeba įbrukti krikščioniškajai Europai tokį perdėtą tolerantiškumą, bet ir galėtume spėlioti, kur tai gali nuvesti ne tik Europą, bet ir Ameriką. Apskaičiuojama, jog pasaulyje jau šiandien yra 2.2 mlrd. musulmonų. JAV jų esama apie 13,5 mln., o Europoje – net 25 mln.

Krikščionybė kaip religija yra žinoma per du tūkstančius metų, o islamas, prasidėjęs tik VII a. pradžioje, yra tapęs greičiausiai augančia pasaulio religija, viena iš trijų didžiųjų monoteistinių religijų,  pripažįstanti tik vieną Dievą – Alachą, ir jo pranašą – Mahometą. Musulmonams Jėzus nėra Dievo sūnus, bet tik dar vienas pranašas. Jie į krikščionis ir žydus žiūri kaip į netikėlius,  kuriuos reikia atvesti prie „tikrojo” tikėjimo.

Islamo religijos įkūrėjas Muhammed ibn Abdullah gimė apie 570 m. po Kr. Mecca mieste, dabartinėje Saudo Arabijoje. Sulaukus 40 metų, jam pasirodė arkangelas Gabrielius, ir per kitus 22 metus Mahometas išgyveno daug regėjimų, kurie buvo surašyti tik po Mahometo mirties (632 m.). Jie ir sudarė naujosios religijos pagrindus. Mahometui mirus, islamas skilo į dvi pagrindines grupes – šiitus ir sunitus, kurie ir po 1,400 metų kovos negali susitaikyti.

Mahometui mirštant, jo valdžioje jau buvo visa dabartinė Saudo Arabija, o dar po dešimties metų jo pasekėjai, paprasti arabai klajokliai, jau buvo užėmę Siriją, Palestiną, Persiją, Egiptą ir didesnę dalį Irako. Per Persiją jie pasiekė Afganistaną ir vidurinės Azijos gentis – turkmėnus, kazachus ir uzbekus.

Panašus antplūdis vyko ir į Vakarų pusę, per šiaurinę Afriką Iberijos pusiasalio link. Tuo metu ten varžėsi įvairių mažų valstybėlių karaliai, kurių vienas, Achila, pakvietė Maroką pasiekusius maurus (taip buvo vadinami Maroką užvaldę musulmonai) jam padėti nugalėti savo varžovus. Naujieji musulmonai, dar degdami naujai priimtos religijos karščiu, mielai priėmė Achila kvietimą,  711 m. persikėlė per abu žemynus skiriantį sąsiaurį, ten nugalėjo patį Achilą ir paskutinį vizigotų kunigaikštį Don Rodrigo. Pirmųjų pergalių padrąsinti, maurai per ateinančius septynerius metus užėmė visą Iberijos pusiasalį. Mėginimai įsiveržti į Vidurio Europą maurams nepavyko,  nes Karolingų dinastijos frankų karalius Charles Martell 732 m. sumušė įsiveržusius arabus, tuo išgelbėdamas krikščioniškos Vakarų Europos civilizaciją.
Tikras Iberijos pusiasalio nuo arabų atkariavimas prasidėjo tik XII a. 1236 m. Kastilijos ir Leon karalysčių valdovas Ferdinand užėmė Kordobą, o po dvylikos metų – ir Seviliją. Aragon karalius Jaime užėmė anksčiau legendinio El Cid valdytą Valenciją, ir arabams beliko tik Granados miestas ir jo apylinkės.

Ferdinand sekę valdovai kivirčijosi tarp savęs, todėl galutinis Iberijos pusiasalio atkariavimas iš maurų  turėjo laukti iki XV a., kai Aragon karalius Ferdinand 1469 m. vedė Kastilijos karalienę Izabelę ir taip suvienijo abi svarbiausias krikščionių valstybes. Bendromis jėgomis jie 1492 m. užėmė Granadą. Reconquista karai baigėsi.

Viduramžiuose daugelį musulmonų kraštų sujungė Otomanų imperija, kuri gyvavo tik iki Pirmojo pasaulinio karo. Jai žlugus, didžiosios Vakarų valstybės pasidalino jos buvusias teritorijas. Atsirado atskiros musulmonų  valstybės, iš jų žymiausios buvo Turkija, Persija ir Afganistanas. Arabų valstybės pradėjo atsigauti tik po Antrojo pasaulinio karo. Musulmonų skaičius pasaulyje smarkiai paaugo. Jie į krikščionis žiūri su tam tikra panieka, laikydami juos žemesnės moralės ir religiją per laisvai interpretuojančiais žmonėmis, kuriuos išgelbėti gali tik islamas.

Kaip kadaise Hitler norėjo valdyti Europą, o Stalin – komunizmu užimti visą pasaulį, taip šiandien islamo pasekėjai vykdo misiją išplėsti savo religiją visose krikščioniškose valstybėse. Prieš daugiau negu 35 metus šiitų Ayatollah Khomeini iš tolimo, bet svetingo Paryžiaus planavo revoliuciją, kuri ilgainiui nuvertė Irano šachą ir taip sukėlė musulmonų jaunimo masėse globalinį islamo religinį atgimimą. Nieko stebėtino, kad šiandien musulmonai yra gerokai maldingesni, lanko mečetes, ir prisilaiko Ramadan pasninko labiau nei jų tėvai  prieš kelis dešimtmečius. Tuo tarpu pamaldų lankymas krikščioniškose bendruomenėse yra gerokai kritęs. Studijas baigę jauni musulmonai negrįžta į savo kilmės kraštus, bet lieka Vakaruose, kuria žymiai gausesnes šeimas nei jų kaimynai krikščionys.

Jei Europoje procentualiai daugiausia musulmonų yra Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje ir Danijoje, JAV tuo pasižymi California, New  York, Illinois, Ohio ir Michigan valstijos. Netrūksta jų nei tokiose valstijose kaip Texas, Georgia ir net South Dakota.

Vakarų kultūros žmonės daugiau dėmesio   kreipia į pagrindines žmogaus teises, ir, atrodo, griežtos islamo religijos nelinkę priimti. Bet islamo įtaka visur auga, dažnai padedant ir taip dabar madingu tapusiam korektiškumui. Jei taip vyks  ir toliau, islamo banga užlies pasaulį, taip kaip ji staiga užliejo jį tuoj po Mahometo mirties. Skirtumas tik toks, kad anais laikais islamas augo kardo pagalba, o dabar – dėka teroro baimės ir krikščionių tolerancijos ir korektiškumo.