Apie kalinius, okupacijas ir istoriją

JERONIMAS TAMKUTONIS

Š. m. vasario 28 d. Čikagoje, Jaunimo centre, lankėsi buvęs politinis kalinys ir tremtinys kunigas Alfonsas Svarinskas, praleidęs apie 20 metų sovietų kalėjimuose ir tremtyje. Jis savo pokalbį su kavinėje susirinkusiais pradėjo humoristiškai, pasakydamas, kad buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje yra paplitusi savotiška liga – žmonės mėgsta vien tik kalbėti, bet nieko nedirbti. Pasak jo, jis taip pat yra šiek tiek užsikrėtęs šia liga.

Pokalbio metu monsinjoras papasakojo apie savo veiklą sovietinės okupacijos metu, praleistą laiką kalėjimuose ir tremtyje, taip pat ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Besiklausant jo pasakojimų, pasidarė aišku, kad šis ištvermingas kovotojas visą savo gyvenimą yra pašventęs veiklai už krikščionišką tikėjimą ir lietuvybę. Jis ir dabar, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, alsuoja ta pačia kovos už krikščioniškas vertybes ir lietuviškumą dvasia.

Po pokalbio mons. Svarinskas buvo paklaustas, ar jis, kaip vienas iš ryškiausių Lietuvos tremtinių, nesiruošia aprašyti savo išgyvenimų kalėjimuose, tremtyje ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tai būtų nepaprastai svarbus įnašas į Lietuvos istoriją ir sovietinės okupacijos pažinimą. Gerbiamo monsinjoro atsakymas nebuvo džiuginantis – jis nemėgsta ir nesiruošia rašyti prisiminimų. „Galbūt vėliau, kai dar labiau pasensiu”, – pajuokavo jis, galbūt norėdamas užbaigti šią temą.

Man liūdnokai prisiminė a. a. kun. Prano Račiūno atvejis. Paprašytas jo brolio Kazio Račiūno, gyvenusio Cicero ir Beverly Shore, IN, aš, nuvykęs į Lietuvą, susitikdavau su jo jaunesniu broliu Jurgiu, praleidusiu dvylika metų sovietų kalėjimuose ir tremtyje. Vėliau susitikdavau ir su paleistu iš kalėjimų vyresniu broliu kun. Pranu. Pranas Račiūnas, norėdamas perduoti amerikiečių ambasadai Maskvoje medžiagą apie sovietų persekiojamą katalikų bažnyčią Lietuvoje, buvo sulaikytas prie ambasados vartų. Sovietiniuose kalėjimuose jis praleido penkiolika metų. Raginamas savo brolio Kazio, jis buvo pradėjęs rašyti savo atsiminimus apie tardymus ir praleistą laiką kalėjimuose. Kazys, perskaitęs dalį tų prisiminimų, išsitarė, kad jie per daug ištęsti, o to nemėgsta žmonės išeivijoje ir JAV. Taip ir liko daug už Lietuvą ir katalikybę iškentėjusio kunigo neužrašyti ir nepaskelbti prisiminimai.

* * *
Kiekvienas karas, o ypač svetimųjų okupacija, parodo gyventojų charakterį. Pereitame šimtmetyje užgriuvusios Lietuvą nelaimės parodė daugelio lietuvių būdą – jų prisirišimą prie gimtojo krašto ir jo gynimą, o kartu ir kai kurių tautiečių savanaudiškumą tarnaujant okupantams, ieškant vien savo asmeninės naudos ir taip stiprinant okupantų valdymą kraštą. Juk kiekvienas okupantas, užėmęs svetimą kraštą, ieško tarp vietinių gyventojų išdavikų ir prisitaikėlių, kad galėtų sudaryti ir įtvirtinti savo valdžią krašte. Taip, užėjus okupantams, susidaro aplinkybės visuomenės padugnėms atsisėsti į vadovaujančias krašto administracijos vietas.

Visuomenė susideda iš drąsių ir bailių, teisingų ir sukčių, gudrių ir kvailų, išdavikų ir tėvynei pasiaukojančių žmonių. Prisiminkime vien 1990–1991 metų žymesnių asmenų galeriją – tai Burokevičius su savo „gelbėtojais” ir jų padėjėjais, Landsbergis, Ozolas, Prunskienė, Brazauskas ir minios budėjusių prie Seimo rūmų.

* * *
Visuomenės vystymosi kryptį nulemia tuo laiku dar neaiškios, pašalinės aplinkybės ir laiko dvasia, kurią sukuria to meto ryškesnieji veikėjai. Todėl svarbu, ar jie yra sąžiningi ir atsakingi už savo veiksmus, ar savanaudžiai ir svetimo turto grobstytojai. Tarp šių asmenų ir juos palaikančių grupių vyksta varžybos ir atvira kova. Kaip W. Burke tiksliai pastebėjo, vienintelė sąlyga blogiui įsitvirtinti yra ta, kad dorieji žmonės visuomenėje nedarytų nieko.
Dalis tų, kurie išgyveno žiaurius okupantų kalėjimų tardymus ir tremtį, sugebėjo aprašyti savo prisiminimus. Didvyriškumas yra ne tik išgyventi išbandymus ir kančias, bet ir juos aprašyti, kad kiti apie tai sužinotų, ir tuo prisidėti prie teisingo istorijos sukūrimo.

Mažai yra veikalų, kurie tiksliai vaizduoja žiaurų praėjusių Lietuvos okupacijų laikotarpį. Pirmąją sovietinę okupaciją geriausiai aprašė pulk. Petruitis savo knygoje „Kaip jie mus sušaudė”. Iš vokiečių okupaciją aprašančių knygų yra Balio Sruogos „Dievų miškas” ir Grigolaičio išgyvenimai vokiečių koncentracijų stovyklose. Antrosios sovietinės okupacijos pradžią ir didvyrišką kovą prieš okupantus ryškiai aprašė  DaumantasLukša knygoje „Partizanai už geležinės uždangos”. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasirodė daugelio kalinių ir Sibiro tremtinių prisiminimai. Kiekvienas iš jų aprašo išgarbintos „sovietinės laisvės” ir „sovietinio humaniškumo” apraiškas ir spalvas.


* * *
Neseniai „Drauge” baigti spausdinti ilga serija ėję Leono Čerškaus „Lietuvos kario atsiminimai”, išsiskiriantys iš kitų memuarų tiek savo aprašomų išgyvenimų įvairumu, jų turiniu, tiek aprašomo laiko tąsa.

Atsiminimai prasideda jaunuolio darbu Kaune, mašinų remonto dirbtuvėje, netoli kurios esančioje karčiamoje („Specifkoje”) būsimasis tarybinės Lietuvos prez. Justas Paleckis pradėjo savo pragaištingą Lietuvos nepriklausomybės griovimo darbą kaip sovietų apmokamas darbininkų agitatorius už „tarybinę darbininkų valdžią”. Prisiminimai tęsiasi L. Čerškui savanoriu įstojus į Lietuvos kariuomenę ir vėliau kariuomenę prijungus prie Raudonosios armijos. Seka vokiečiųsovietų karo pradžia, chaotiškas sovietų bėgimas į rytus ir Červenės žudynės. Skaitytojai gali pastebėti gerą autoriaus susigaudymą įvairiai besikeičiančiose aplinkybėse ir jo nepaprastai gerą atmintį. Vokiečių okupacijos metu, tarnaujant lietuviškuose daliniuose, aprašomas jo sutiktos ukrainietės sukrečiantis pasakojimas apie Stalino įvykdytą ukrainiečių tautos „nubaudimą” – jos marinimą badu.

Man asmeniškai didelį įspūdį paliko L. Čerškaus aprašomas Rusijos valdininkų, t. y. tardytojų ir prižiūrėtojų elgesys, kuris jo knygoje yra ryškiau pavaizduotas negu kitų kalinių ir tremtinių prisiminimuose. Be abejo, aprašant rusų valdininkų elgesį, autoriui daug padėjo jo rusų kalbos mokėjimas. Jo aprašomų valdininkų elgesys įvairiais atvejais primena XIX amžiaus rusų rašytojų pastangas tinkamai aprašyti „rusišką dūšią”. Savo atsiminimuose L. Čerškus aprašė tai, ko nė vienas rusų rašytojas, apart Aleksandr Solženycin, nepavaizdavo.

L. Čerškaus atsiminimų išleidimas atskira knyga yra daugiau negu būtinas. Tai yra ne tik tautos garbės, bet ir pareigos reikalas. Knyga būtų vaizdingas lietuvių tautos kančių aprašymas nuo sovietinio „išvadavimo” pradžios ligi „brandaus socializmo” sugriuvimo 50 metų vėliau.

Kaip žinios iš Lietuvos teigia, L. Čerškaus atsiminimai sukėlė buvusių „Stalino saulės” vežėjų palikuonių pyktį. Nereikia pamiršti, kad buvę sovietų kolaborantai, turėdami daugiau pinigų (jų pensijos yra taip pat žymiai didesnės) ir įtakos už tremtinius, stengiasi praeitį nušviesti pagal savo norus ir, aišku, pateisinti savo elgesį. Jie teisme iškėlė L. Čerškui bylą už šmeižtą. Bylos sprendimas, esant Lietuvoje teisinei netvarkai, yra nenuspėjamas. Tiesa visuomet yra nemaloni tiems, kurie turi ką nors paslėpti, ką Lietuvoje bando daryti buvę kolaborantai. Kaip jidiš posakis sako, „Jeder Schawants wants to be a Mensch” (kiekvienas niekšas nori, kad su juo būtų elgiamasi padoriai).

Susiduriant su amerikiečių visuomenės nariais į akis krinta jų mažas žinojimas apie Baltijos šalių ir jų gyventojų patirtas kančias sovietinės okupacijos metu. Amerikos knygų rinkoje vyrauja tik kelių tautų literatūra: žydų, airių ir anglų, o knygos, aprašančios kitų tautų žmonių išgyvenimus, yra nustumiamos į šalį. Prisipažinkime, kad būdami Amerikoje mes labai mažai, beveik nieko nesame paskelbę JAV knygų rinkoje apie savo tautos skaudžią praeitį svetimųjų okupacijų metais. Apart Armonienės „Leave Your Tears in Moscow”, kitos į anglų kalba verstos knygos buvo išleistos lietuviškų leidyklų ir kaip tokios iš viso nepateko į amerikiečių leidyklų platinimo tinklus, nebuvo platinamos angliškai skaitančioje visuomenėje.