Apie kalinius, okupacijas ir istoriją
JERONIMAS TAMKUTONIS
Š. m. vasario 28 d. Čikagoje, Jaunimo centre, lankėsi buvęs
politinis kalinys ir tremtinys kunigas Alfonsas Svarinskas, praleidęs
apie 20 metų sovietų kalėjimuose ir tremtyje. Jis savo pokalbį su
kavinėje susirinkusiais pradėjo humoristiškai, pasakydamas, kad
buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje yra paplitusi savotiška
liga – žmonės mėgsta vien tik kalbėti, bet nieko nedirbti. Pasak
jo, jis taip pat yra šiek tiek užsikrėtęs šia liga.
Pokalbio metu monsinjoras papasakojo apie savo veiklą sovietinės
okupacijos metu, praleistą laiką kalėjimuose ir tremtyje, taip pat ir
nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Besiklausant jo pasakojimų,
pasidarė aišku, kad šis ištvermingas kovotojas
visą savo gyvenimą yra pašventęs veiklai už
krikščionišką tikėjimą ir lietuvybę. Jis ir dabar,
atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, alsuoja ta pačia kovos už
krikščioniškas vertybes ir lietuviškumą dvasia.
Po pokalbio mons. Svarinskas buvo paklaustas, ar jis, kaip vienas
iš ryškiausių Lietuvos tremtinių, nesiruošia
aprašyti savo išgyvenimų kalėjimuose, tremtyje ir
Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tai būtų nepaprastai svarbus
įnašas į Lietuvos istoriją ir sovietinės okupacijos pažinimą.
Gerbiamo monsinjoro atsakymas nebuvo džiuginantis – jis
nemėgsta ir nesiruošia rašyti prisiminimų. „Galbūt
vėliau, kai dar labiau pasensiu”, – pajuokavo jis, galbūt
norėdamas užbaigti šią temą.
Man liūdnokai prisiminė a. a. kun. Prano Račiūno atvejis.
Paprašytas jo brolio Kazio Račiūno, gyvenusio Cicero ir Beverly
Shore, IN, aš, nuvykęs į Lietuvą, susitikdavau su jo jaunesniu
broliu Jurgiu, praleidusiu dvylika metų sovietų kalėjimuose ir
tremtyje. Vėliau susitikdavau ir su paleistu iš kalėjimų
vyresniu broliu kun. Pranu. Pranas Račiūnas, norėdamas perduoti
amerikiečių ambasadai Maskvoje medžiagą apie sovietų persekiojamą
katalikų bažnyčią Lietuvoje, buvo sulaikytas prie ambasados vartų.
Sovietiniuose kalėjimuose jis praleido penkiolika metų. Raginamas savo
brolio Kazio, jis buvo pradėjęs rašyti savo atsiminimus apie
tardymus ir praleistą laiką kalėjimuose. Kazys, perskaitęs dalį tų
prisiminimų, išsitarė, kad jie per daug ištęsti, o to
nemėgsta žmonės išeivijoje ir JAV. Taip ir liko daug už Lietuvą
ir katalikybę iškentėjusio kunigo neužrašyti ir
nepaskelbti prisiminimai.
* * *
Kiekvienas karas, o ypač svetimųjų okupacija, parodo gyventojų
charakterį. Pereitame šimtmetyje užgriuvusios Lietuvą nelaimės
parodė daugelio lietuvių būdą – jų prisirišimą prie
gimtojo krašto ir jo gynimą, o kartu ir kai kurių tautiečių
savanaudiškumą tarnaujant okupantams, ieškant vien savo
asmeninės naudos ir taip stiprinant okupantų valdymą kraštą. Juk
kiekvienas okupantas, užėmęs svetimą kraštą, ieško tarp
vietinių gyventojų išdavikų ir prisitaikėlių, kad galėtų
sudaryti ir įtvirtinti savo valdžią krašte. Taip, užėjus
okupantams, susidaro aplinkybės visuomenės padugnėms atsisėsti į
vadovaujančias krašto administracijos vietas.
Visuomenė susideda iš drąsių ir bailių, teisingų ir sukčių,
gudrių ir kvailų, išdavikų ir tėvynei pasiaukojančių žmonių.
Prisiminkime vien 1990–1991 metų žymesnių asmenų galeriją –
tai Burokevičius su savo „gelbėtojais” ir jų padėjėjais,
Landsbergis, Ozolas, Prunskienė, Brazauskas ir minios budėjusių prie
Seimo rūmų.
* * *
Visuomenės vystymosi kryptį nulemia tuo laiku dar neaiškios,
pašalinės aplinkybės ir laiko dvasia, kurią sukuria to meto
ryškesnieji veikėjai. Todėl svarbu, ar jie yra sąžiningi ir
atsakingi už savo veiksmus, ar savanaudžiai ir svetimo turto
grobstytojai. Tarp šių asmenų ir juos palaikančių grupių vyksta
varžybos ir atvira kova. Kaip W. Burke tiksliai pastebėjo, vienintelė
sąlyga blogiui įsitvirtinti yra ta, kad dorieji žmonės visuomenėje
nedarytų nieko.
Dalis tų, kurie išgyveno žiaurius okupantų kalėjimų tardymus ir
tremtį, sugebėjo aprašyti savo prisiminimus.
Didvyriškumas yra ne tik išgyventi išbandymus ir
kančias, bet ir juos aprašyti, kad kiti apie tai sužinotų, ir
tuo prisidėti prie teisingo istorijos sukūrimo.
Mažai yra veikalų, kurie tiksliai vaizduoja žiaurų praėjusių Lietuvos
okupacijų laikotarpį. Pirmąją sovietinę okupaciją geriausiai
aprašė pulk. Petruitis savo knygoje „Kaip jie mus
sušaudė”. Iš vokiečių okupaciją aprašančių
knygų yra Balio Sruogos „Dievų miškas” ir
Grigolaičio išgyvenimai vokiečių koncentracijų stovyklose.
Antrosios sovietinės okupacijos pradžią ir didvyrišką kovą
prieš okupantus ryškiai aprašė
DaumantasLukša knygoje „Partizanai už geležinės
uždangos”. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasirodė daugelio
kalinių ir Sibiro tremtinių prisiminimai. Kiekvienas iš jų
aprašo išgarbintos „sovietinės laisvės” ir
„sovietinio humaniškumo” apraiškas ir spalvas.
* * *
Neseniai „Drauge” baigti spausdinti ilga serija ėję Leono
Čerškaus „Lietuvos kario atsiminimai”,
išsiskiriantys iš kitų memuarų tiek savo aprašomų
išgyvenimų įvairumu, jų turiniu, tiek aprašomo laiko tąsa.
Atsiminimai prasideda jaunuolio darbu Kaune, mašinų remonto
dirbtuvėje, netoli kurios esančioje karčiamoje
(„Specifkoje”) būsimasis tarybinės Lietuvos prez. Justas
Paleckis pradėjo savo pragaištingą Lietuvos nepriklausomybės
griovimo darbą kaip sovietų apmokamas darbininkų agitatorius už
„tarybinę darbininkų valdžią”. Prisiminimai tęsiasi L.
Čerškui savanoriu įstojus į Lietuvos kariuomenę ir vėliau
kariuomenę prijungus prie Raudonosios armijos. Seka vokiečiųsovietų
karo pradžia, chaotiškas sovietų bėgimas į rytus ir Červenės
žudynės. Skaitytojai gali pastebėti gerą autoriaus susigaudymą įvairiai
besikeičiančiose aplinkybėse ir jo nepaprastai gerą atmintį. Vokiečių
okupacijos metu, tarnaujant lietuviškuose daliniuose,
aprašomas jo sutiktos ukrainietės sukrečiantis pasakojimas apie
Stalino įvykdytą ukrainiečių tautos „nubaudimą” – jos
marinimą badu.
Man asmeniškai didelį įspūdį paliko L. Čerškaus
aprašomas Rusijos valdininkų, t. y. tardytojų ir prižiūrėtojų
elgesys, kuris jo knygoje yra ryškiau pavaizduotas negu kitų
kalinių ir tremtinių prisiminimuose. Be abejo, aprašant rusų
valdininkų elgesį, autoriui daug padėjo jo rusų kalbos mokėjimas. Jo
aprašomų valdininkų elgesys įvairiais atvejais primena XIX
amžiaus rusų rašytojų pastangas tinkamai aprašyti
„rusišką dūšią”. Savo atsiminimuose L.
Čerškus aprašė tai, ko nė vienas rusų rašytojas,
apart Aleksandr Solženycin, nepavaizdavo.
L. Čerškaus atsiminimų išleidimas atskira knyga yra
daugiau negu būtinas. Tai yra ne tik tautos garbės, bet ir pareigos
reikalas. Knyga būtų vaizdingas lietuvių tautos kančių aprašymas
nuo sovietinio „išvadavimo” pradžios ligi
„brandaus socializmo” sugriuvimo 50 metų vėliau.
Kaip žinios iš Lietuvos teigia, L. Čerškaus atsiminimai
sukėlė buvusių „Stalino saulės” vežėjų palikuonių pyktį.
Nereikia pamiršti, kad buvę sovietų kolaborantai, turėdami
daugiau pinigų (jų pensijos yra taip pat žymiai didesnės) ir įtakos už
tremtinius, stengiasi praeitį nušviesti pagal savo norus ir,
aišku, pateisinti savo elgesį. Jie teisme iškėlė L.
Čerškui bylą už šmeižtą. Bylos sprendimas, esant
Lietuvoje teisinei netvarkai, yra nenuspėjamas. Tiesa visuomet yra
nemaloni tiems, kurie turi ką nors paslėpti, ką Lietuvoje bando daryti
buvę kolaborantai. Kaip jidiš posakis sako, „Jeder
Schawants wants to be a Mensch” (kiekvienas niekšas nori,
kad su juo būtų elgiamasi padoriai).
Susiduriant su amerikiečių visuomenės nariais į akis krinta jų mažas
žinojimas apie Baltijos šalių ir jų gyventojų patirtas kančias
sovietinės okupacijos metu. Amerikos knygų rinkoje vyrauja tik kelių
tautų literatūra: žydų, airių ir anglų, o knygos, aprašančios
kitų tautų žmonių išgyvenimus, yra nustumiamos į šalį.
Prisipažinkime, kad būdami Amerikoje mes labai mažai, beveik nieko
nesame paskelbę JAV knygų rinkoje apie savo tautos skaudžią praeitį
svetimųjų okupacijų metais. Apart Armonienės „Leave Your Tears
in Moscow”, kitos į anglų kalba verstos knygos buvo
išleistos lietuviškų leidyklų ir kaip tokios iš
viso nepateko į amerikiečių leidyklų platinimo tinklus, nebuvo
platinamos angliškai skaitančioje visuomenėje.