Arizona ir JAV imigracijos problema

ALEKSAS VITKUS

Kai balandžio 23 d. Arizona valstijos gubernatorė Jan Brewer pasirašė naują imigracijai skirtą įstatymą S.B.1070, tuo vietinei policijai iš esmės leidžiantį sulaikyti bet kurį asmenį, įtariamą Arizonoje gyvenantį be reikiamo leidimo, ne tik Arizonoje, bet ir visoje Amerikoje pasigirdo protestai ir triukšmingos demonstracijos. Daugiausia jose dalyvauja lotynų kraštų kilmės žmonės, dažnai ir tie, kurie į JAV yra įsmukę nelegaliai. Tuo tarpu atliktos apklausos rodo, kad 60 proc. amerikiečių šiam naujam įstatymui pritaria.

Bandant priimti sveikatos apdraudos įstatymą, prez. Barack Obama veikė labai energingai. Tokio entuziazmo jis visiškai nerodo, kai reikia pasisakyti dėl imigracijos įstatymo pakeitimų. Jo nuomone, Arizonos įstatymas yra per daug drastiškas. Kas turėtų būti daroma – tai iš pagrindų keisti imigracijos įstatymą visoje Amerikoje, o ne vienoje ar keliose valstijose. Deja, Obama nenumato galimybės tokio įstatymo projektą paruošti anksčiau negu 2011 metais.

Tokiu neveiklumu nusivylęs net ir New Jersey sen. Robert Menendez, demokratas ir Obama bendrininkas, pareiškęs, kad delsimas yra skriauda visai Amerikai. Menendez siūlo imigracijos problemoms svarstyti sušaukti aukšto lygio konferenciją, panašiai, kaip buvo pasielgta praėjusį vasarį svarstant sveikatos apsaugos įstatymą.

Darosi aišku, kad nei Obama, nei jo į Aukščiausiąjį JAV Teismą parinkta kandidatė Elena Kagan nenori įsivelti į bet kokią kontroversiją pirma, negu įvyks lapkričio mėnesio kongresiniai rinkimai. Konstitucijos žinovai nesutaria, ar valstijos turi teisę vykdyti savo įstatymus, neatsižvelgdamos į federalinės imigracijos įstatymus. Kai darbdavių, pilietinių teisių ir lotynų bendruomenių grupės kreipėsi į federalinį teismą, visi trys jo teisėjai jų prašymą atšaukti Arizonos įstatymą atmetė, aiškindami, kad Kongresas iš valstijų nėra atėmęs teisės vykdyti jų pačių įstatymus.

Imigracijos problema yra sunkiai sprendžiama, ypač kai krašte jau gyvena apie 12 mln. nelegalių įsibrovėlių, todėl būtų nerealu laukti greito jos sprendimo. Prieš Amerikos nepriklausomybės paskelbimą 1776 m. Š. Amerikos kolonijas valdžiusi Anglija imigracijos visai nevaržė. Tokia visiškai nevaržoma imigracija tęsėsi per beveik visą XIX šimtmetį.

Kintant visuomenės nuotaikoms, oficialiai imigrantų problemą imta tvarkyti XIX a. pabaigoje, kai 1882 m. Kongresas priėmė įstatymą, varžantį kinų atvykimą į Ameriką. 1891 m. atsirado imigracijos ir natūralizacijos tarnyba (INS), kuri jau kitais metais New York uosto Ellis saloje atidarė imigrantų tinkamumo (screening) stotį, per kurią perėjo 12 mln. žmonių. Stotis buvo uždaryta 1954 m.

1917 m. Amerika atsisakė priimti imigrantus iš daugelio Azijos valstybių, o 1921 m. buvo įvesta kvotų sistema, pagal kurią kasmet į Ameriką galėjo įvažiuoti ne daugiau kaip 3 proc. pagal 1910 metų gyventojų surašymą tos tautybės Amerikoje jau gyvenančių žmonių. Po trejų metų įstatymas buvo „patobulintas” imigrantų iš Azijos visiškai nebeįleidžiant.

Apie 1930 m. Amerikoje prasidėjusi ekonominė depresija ir Antrasis pasaulinis karas imigraciją praktiškai sustabdė. Po karo buvo priimti keli karo pabėgėlių ir išvietintųjų (DP) įstatymai. Pirmieji du (1948 ir 1950 m.) sudarė galimybę į JAV įvažiuoti net apie 300,000 imigrantų.
Amerikos imigracijos politika labai pasikeitė 1952 m., kai tuomet priimtu įstatymu buvo leista į Ameriką atvykti ir Azijos valstybių piliečiams, kurių jau nuo 1917 metų JAV neįsileisdavo. Taip laikinai sumažėjusi imigracija vėl pradėjo augti.

1986 m. buvo priimtas įstatymas, kuris numatė nemažas bausmes JAV darbdaviams, samdantiems nelegalius imigrantus. Tuo pačiu keliems milijonams nelegaliųjų, kurie galėjo įrodyti, kad Amerikoje buvo gyvenę jau nuo 1982 metų, buvo suteikta amnestija, duodanti jiems legalų statusą. Įstatymas vėl buvo pakeistas 1990 m., kai metinė imigrantų riba buvo nustatyta iki 700,000 vizų.

Kai 2001 metais įvyko baisusis rugsėjo 11osios teroro aktas, Amerikos imigracijos politika staiga pasikeitė. Jau po šešių savaičių Kongresas priėmė taip vadinamą „Patriot” įstatymą, pagal kurį imigracijos procedūros turėjo būti labai sugriežtintos. Buvo panaikinta senoji INS, priklausiusi Teisingumo departamentui, jos veikla perleista naujai sukurtam Vidaus saugumo departamentui.

Nors prez. George W. Bush nerėmė amnestijos, jis siūlė naują, gana liberalų imigracijos įstatymą, turėjusį tikslą įvesti „svečio darbininko” kortelę, užtikrinančią geresnę imigranto teisių apsaugą. Bush 2007 m. birželio 28 d. pasisakė ir už geresnę sienų apsaugą, bet po ilgų debatų Kongresas visus šiuos įstatymo projektus atmetė.

Būdinga, kad prieš Arizonos įstatymą labai stipriai pasisakė Katalikų Bažnyčia. Kardinolas Roger Mahony, užaugęs Los Angeles mieste, kur pusė miesto gyventojų yra lotynų kilmės, tą įstatymą pavadino „žemu, beprasmiu, nenaudingu ir nusistačiusiu prieš imigrantus”. Ne vien iš teologinio, bet ir iš praktinio taško. Juk jei 1960 m. JAV buvo priskaičiuojama 6 mln. lotynų kilmės gyventojų, šiandien jų yra apie 50 mln. Manoma, kad 70 proc. iš jų yra katalikai. Kai tūkstančiai baltųjų apleidžia Katalikų Bažnyčią, ji savo ateitį sieks labiau sutapatinti su lotynų kilmės žmonėmis. Prie Bažnyčios prisidėjo ir Amerikos populiariausio sporto – beisbolo – komandų savininkai, samdantys daug žaidėjų iš lotynų valstybių.

Yra tik viena aišku, kad dabartinė imigracijos sistema yra neveiksminga ir neįmanoma įgyvendinti. Reikalingos geros ir toli siekiančios reformos, nes nei griežti įstatymai, nei aukštos sienų tvoros imigrantų, kuriuos stumia prieštaraujančios ekonominės ir socialinės jėgos, nesulaiko.