Arizona ir JAV imigracijos problema
ALEKSAS VITKUS
Kai balandžio 23 d. Arizona valstijos gubernatorė Jan Brewer
pasirašė naują imigracijai skirtą įstatymą S.B.1070, tuo
vietinei policijai iš esmės leidžiantį sulaikyti bet kurį
asmenį, įtariamą Arizonoje gyvenantį be reikiamo leidimo, ne tik
Arizonoje, bet ir visoje Amerikoje pasigirdo protestai ir
triukšmingos demonstracijos. Daugiausia jose dalyvauja lotynų
kraštų kilmės žmonės, dažnai ir tie, kurie į JAV yra įsmukę
nelegaliai. Tuo tarpu atliktos apklausos rodo, kad 60 proc. amerikiečių
šiam naujam įstatymui pritaria.
Bandant priimti sveikatos apdraudos įstatymą, prez. Barack Obama veikė
labai energingai. Tokio entuziazmo jis visiškai nerodo, kai
reikia pasisakyti dėl imigracijos įstatymo pakeitimų. Jo nuomone,
Arizonos įstatymas yra per daug drastiškas. Kas turėtų būti
daroma – tai iš pagrindų keisti imigracijos įstatymą
visoje Amerikoje, o ne vienoje ar keliose valstijose. Deja, Obama
nenumato galimybės tokio įstatymo projektą paruošti anksčiau
negu 2011 metais.
Tokiu neveiklumu nusivylęs net ir New Jersey sen. Robert Menendez,
demokratas ir Obama bendrininkas, pareiškęs, kad delsimas yra
skriauda visai Amerikai. Menendez siūlo imigracijos problemoms
svarstyti sušaukti aukšto lygio konferenciją,
panašiai, kaip buvo pasielgta praėjusį vasarį svarstant
sveikatos apsaugos įstatymą.
Darosi aišku, kad nei Obama, nei jo į Aukščiausiąjį JAV
Teismą parinkta kandidatė Elena Kagan nenori įsivelti į bet kokią
kontroversiją pirma, negu įvyks lapkričio mėnesio kongresiniai
rinkimai. Konstitucijos žinovai nesutaria, ar valstijos turi teisę
vykdyti savo įstatymus, neatsižvelgdamos į federalinės imigracijos
įstatymus. Kai darbdavių, pilietinių teisių ir lotynų bendruomenių
grupės kreipėsi į federalinį teismą, visi trys jo teisėjai jų
prašymą atšaukti Arizonos įstatymą atmetė,
aiškindami, kad Kongresas iš valstijų nėra atėmęs teisės
vykdyti jų pačių įstatymus.
Imigracijos problema yra sunkiai sprendžiama, ypač kai krašte
jau gyvena apie 12 mln. nelegalių įsibrovėlių, todėl būtų nerealu
laukti greito jos sprendimo. Prieš Amerikos nepriklausomybės
paskelbimą 1776 m. Š. Amerikos kolonijas valdžiusi Anglija
imigracijos visai nevaržė. Tokia visiškai nevaržoma imigracija
tęsėsi per beveik visą XIX šimtmetį.
Kintant visuomenės nuotaikoms, oficialiai imigrantų problemą imta
tvarkyti XIX a. pabaigoje, kai 1882 m. Kongresas priėmė įstatymą,
varžantį kinų atvykimą į Ameriką. 1891 m. atsirado imigracijos ir
natūralizacijos tarnyba (INS), kuri jau kitais metais New York uosto
Ellis saloje atidarė imigrantų tinkamumo (screening) stotį, per kurią
perėjo 12 mln. žmonių. Stotis buvo uždaryta 1954 m.
1917 m. Amerika atsisakė priimti imigrantus iš daugelio Azijos
valstybių, o 1921 m. buvo įvesta kvotų sistema, pagal kurią kasmet į
Ameriką galėjo įvažiuoti ne daugiau kaip 3 proc. pagal 1910 metų
gyventojų surašymą tos tautybės Amerikoje jau gyvenančių žmonių.
Po trejų metų įstatymas buvo „patobulintas” imigrantų
iš Azijos visiškai nebeįleidžiant.
Apie 1930 m. Amerikoje prasidėjusi ekonominė depresija ir Antrasis
pasaulinis karas imigraciją praktiškai sustabdė. Po karo buvo
priimti keli karo pabėgėlių ir išvietintųjų (DP) įstatymai.
Pirmieji du (1948 ir 1950 m.) sudarė galimybę į JAV įvažiuoti net apie
300,000 imigrantų.
Amerikos imigracijos politika labai pasikeitė 1952 m., kai tuomet
priimtu įstatymu buvo leista į Ameriką atvykti ir Azijos valstybių
piliečiams, kurių jau nuo 1917 metų JAV neįsileisdavo. Taip laikinai
sumažėjusi imigracija vėl pradėjo augti.
1986 m. buvo priimtas įstatymas, kuris numatė nemažas bausmes JAV
darbdaviams, samdantiems nelegalius imigrantus. Tuo pačiu keliems
milijonams nelegaliųjų, kurie galėjo įrodyti, kad Amerikoje buvo gyvenę
jau nuo 1982 metų, buvo suteikta amnestija, duodanti jiems legalų
statusą. Įstatymas vėl buvo pakeistas 1990 m., kai metinė imigrantų
riba buvo nustatyta iki 700,000 vizų.
Kai 2001 metais įvyko baisusis rugsėjo 11osios teroro aktas, Amerikos
imigracijos politika staiga pasikeitė. Jau po šešių
savaičių Kongresas priėmė taip vadinamą „Patriot” įstatymą,
pagal kurį imigracijos procedūros turėjo būti labai sugriežtintos. Buvo
panaikinta senoji INS, priklausiusi Teisingumo departamentui, jos
veikla perleista naujai sukurtam Vidaus saugumo departamentui.
Nors prez. George W. Bush nerėmė amnestijos, jis siūlė naują, gana
liberalų imigracijos įstatymą, turėjusį tikslą įvesti „svečio
darbininko” kortelę, užtikrinančią geresnę imigranto teisių
apsaugą. Bush 2007 m. birželio 28 d. pasisakė ir už geresnę sienų
apsaugą, bet po ilgų debatų Kongresas visus šiuos įstatymo
projektus atmetė.
Būdinga, kad prieš Arizonos įstatymą labai stipriai pasisakė
Katalikų Bažnyčia. Kardinolas Roger Mahony, užaugęs Los Angeles mieste,
kur pusė miesto gyventojų yra lotynų kilmės, tą įstatymą pavadino
„žemu, beprasmiu, nenaudingu ir nusistačiusiu prieš
imigrantus”. Ne vien iš teologinio, bet ir iš
praktinio taško. Juk jei 1960 m. JAV buvo priskaičiuojama 6 mln.
lotynų kilmės gyventojų, šiandien jų yra apie 50 mln. Manoma,
kad 70 proc. iš jų yra katalikai. Kai tūkstančiai baltųjų
apleidžia Katalikų Bažnyčią, ji savo ateitį sieks labiau sutapatinti su
lotynų kilmės žmonėmis. Prie Bažnyčios prisidėjo ir Amerikos
populiariausio sporto – beisbolo – komandų savininkai,
samdantys daug žaidėjų iš lotynų valstybių.
Yra tik viena aišku, kad dabartinė imigracijos sistema yra
neveiksminga ir neįmanoma įgyvendinti. Reikalingos geros ir toli
siekiančios reformos, nes nei griežti įstatymai, nei aukštos
sienų tvoros imigrantų, kuriuos stumia prieštaraujančios
ekonominės ir socialinės jėgos, nesulaiko.