Palmių sekmadienis. Marina Auder nuotr.
Nuo Kėkšto iki Šimkų kaimo
Pas kun. Hermaną Šulcą Ruandoje
ROMAS ŠILERIS
Afriką
įsivaizdavau kiek kitaip… Dykumos, kupranugariai. Lėktuvui
leidžiantis Ruandos sostinėje Kigalyje pamaniau, kad pilotas pasiklydo,
kad tai – Malaizija, Australijos rytai, Brazilijos Amazonės upės
regionas ar panašiai – matėsi žalios kalvos ir laukai,
vandens sklidini ežerai, vaiski saulė ir vienas kitas lengvas debesėlis.
Jeigu ne sena pažintis su Hermanu Šulcu, nuo 1978 m. dirbančiu
šiame krašte misionieriumi, pats niekaip nebūčiau
sugalvojęs atvyti į šią Rytų Afrikos valstybėlę, kurioje gyvena
daugiau nei 11 milijonų gyventojų ir kuri plotu perpus mažesnė už
Lietuvą.
Hermanas Šulcas gimė 1939 m. Klaipėdoje. Po
šešerių metų, 1945 m. kovo mėnesį, Kolberge žuvo jo tėvas
(šią, dabar Lenkijos teritorijoje esančią vietovę –
lenkiškai Kołobrzeg – žada aplankyti šiais metais).
Po karo Hermanas su motina ir broliu gyveno pabėgėlių stovyklose netoli
Hamburgo ir, jei 1954 m. nebūtų įstojęs į Vasario 16osios gimnaziją, o
vėliau – į Italijoje veikusią lietuvių brolių saleziečių
gimnaziją, būtų tapęs tikras „vokietukas”, kaip ir kiti ne
tik mišrių Klaipėdos krašto šeimų vaikai.
Po ketverių metų Hermanas – jau salezietis vienuolis, o po ilgų
filosofijos ir teologijos studijų Romoje 1968 m. įšventinamas
kunigu. Jis Vasario 16osios gimnazijoje dirbo kapelionu, vėliau –
lietuvių katalikų misijoje ir parapijoje San Paolo mieste, Brazilijoje.
1975 m. saleziečiai jam pasiūlė darbą jų misijoje Afrikoje.
Paruošiamieji darbai užsitęsė, reikėjo išmokti keletą
kalbų (dabar moka devynias), tačiau 1978 m. jis jau buvo Ruandoje. Kaip
Hermanas prisimena, meilės iš pirmo žvilgsnio šiai
šaliai nepajautė, tiesiog tai buvo prasmingos veiklos pradžios
galimybė. Atvyko beveik į tuščią vietą, ten tuo metu gyveno vos
vienas kitas katalikas. Šv. Mišias reikėdavo aukoti kur
nors lauke, po medžiu, o gyventi – atsivežtoje palapinėje. Kaip
saleziečiui Don Bosco, jam pirmiausia reikėjo pasirūpinti benamiais
vaikais ir jaunimu. Pradėjo organizuoti skautiškas stovyklas,
panašias į Dainavos ar Neringos, jau metų metai veikiančias
Amerikoje.
Pakeliui ananasų derlius.
Mintis statyti pirmąją bažnyčią kilo tuo metu, kai jo globojamų
berniukų paršiukai per šv. Mišias pradėjo knistis
po altoriumi… Misionieriška veikla sekėsi, katalikų
skaičius sparčiai augo. Kunigo pastangomis buvo pastatytos 5 bažnyčios,
įsteigtos 2 parapijos, iš vietinio jaunimo 6 tapo kunigais ir
dirbo tose parapijose, daugybė moterų ir vyrų vienuolių rūpinosi
parapijiečiais. Buvo pastatyti našlaičių ir pamestinukų sodybos
namai, dirbtuvės, vaikai lankė mokyklas, kai kurie studijavo vietos ir
Europos universitetuose.
Tragedija įvyko 1994 m. balandžio pradžioje. Hermanas atostogaudamas
staiga sužinojo, kad jo Jaunimo sodyba užpulta, vaikai išžudyti,
o jis pats ieškomas. Su vokiečių turistų grupe kunigas atsidavė
belgų Jungtinių Tautų kareivių globon, žudikų apšaudomu tanku
buvo nuvežtas į Kigalio oro uostą ir išskraidintas. Kaip
paaiškėjo vėliau, iš jo 120 globotų vaikų gyvų liko tik
12, bažnyčios virto žmonių skerdyklomis.
Kad bent šiek tiek suprastumei, kas įvyko prieš 17 metų, reikia aplankyti Kigalyje esantį genocido muziejų.
Tuometinė valdžia sistemingai per kelias dienas išžudė tautos
elitą, vadinamuosius tutsius, kurie sudarė apie 15 proc. krašto
gyventojų. (Tutsiais belgų kolonistai XX a. pavadino ruandiečius, kurie
turėjo bent 10 galvijų, likusieji vadinosi hutais. Pasinaudodami
pirmaisiais belgai valdė kraštą, katalikų misionieriai leido
tutsiams išsimokslinti. Kraštui tapus nepriklausomu, hutų
radikalai ėmė tutsių nekęsti, nuteikė prieš juos žmones ir 90
proc. tutsių, kurie nespėjo pabėgti į kaimynines valstybes, per tas
kelias savaites buvo išžudyti.)
Laimingai išsigelbėjęs Hermanas grįžo pas brolį, gyvenantį
netoli Hamburgo. Apsispręsti grįžti atgal į Afriką ir viską pradėti
iš pradžių padėjo draugai vokiečiai. Jo globotinis,
įšventintas kunigu kaimyninėje Ugandoje prašė, kad
Hermanas kartu aukotų jo pirmąsias šv. Mišias gimtojoje
Ruandoje. Šulcas sutiko. Po trijų mėnesių jis, naujas kunigas ir
šeši gyvi išlikę globotiniai Musa vietovėje įžengė
į bažnyčią, kuri dar visai neseniai buvo pilna lavonų.
Dabar jo Jaunimo sodyboje gyvena apie 150 našlaičių ir
pamestinukų, jo įkurtą privačią technikos vidurinę mokyklą lanko 400
vaikų, ūkyje, dirbtuvėse ir kitur yra įdarbinti keli šimtai
žmonių. Dėl didelio užimtumo parapiniam darbui mažiau liko laiko,
tačiau naujiems, iš vietinio jaunimo įšventintiems
kunigams jis visada padeda.
Nereikia pamiršti, kad Ruanda yra viena iš
neturtingiausių valstybių pasaulyje. Su kunigu aplankiau keletą
šeimų, anot vietinių, jau pasiturinčių, nors jų kieme –
tik viena karvutė. Gėda prisiminti, kaip mes verkšlename dėl
tariamo nepritekliaus. Dar liūdnesnis vaizdas ligoninėje. Vyrų palatoje
40 viena prie kitos sustatytų metalinių lovų, visos užimtos
mirštančių ligonių, juos slaugantys giminaičiai guli tose
pačiose lovose… Ligoninė duoda lovą, čiužinį ir antklodę, kitkuo
reikia pasirūpinti patiems. Tų žmonių akių nepamiršiu visą
gyvenimą.
Aišku, demokratija yra gana formali ten, kur prezidentas laimi
90 ir daugiau procentų, kur jo oponentas prieš rinkimus žūsta
automobilio nelaimėje, o gatvėje kas žingsnis sutinki apsiginklavusius
kareivius ir policininkus.
Hermanas Ruandoje pasiekė daug, įgyvendino net tai, ko nesitikėjo. Ar
dar ilgai jis ten liks? Iš pokalbio aiškėja, kad norėtų
grįžti į Kretingos rajone esančius Kėkštus, kur susigrąžintame
tėvų ūkyje prieš daugiau nei 10 metų užsiėmė nauja veikla
– įkūrė Jaunimo sodybą. Joje vasaromis svečiuojasi Lietuvos ir
kitų šalių jaunimas, savaitgaliais lankosi kaimynų vaikai.
Pastarųjų yra apie 40, daugumos jų tėvai – paskendę samagono
upėje… Hermano svajonė – įsikinkius žemaituką į karietą,
užsidėjus šiaudinę skrybėlę, įsikandus cigarą ar pypkę vykti į
Šimkus, kur ilsisi palaidota jo motina, davusi savo vaikui tiek
daug energijos.
Romas Šileris – Gimė Tauragėje, 1959 metais kaip
,,vokietukas” išvyko į Vakarų Vokietiją, kur baigė
vokiečių vidurinę mokyklą, metus lankė Vasario 16osios gimnaziją. 46
metus dirba vokiečių bendrovėse. Nuo gimnazijos laikų bendradarbiauja
lietuviškoje spaudoje. Daugiau nei 30 metų buvo Frankfurt
Lietuvių Bendruomenės pirmininkas, prieš tai metus BonnKioln.
Nuo 1968 metų Lietuvos ir vokiečių socialdemokratų partijos narys.
Pakeliui sutikome vaikus.