Lietuviai Vokietijoje, 1948 m. Pirmoji šv. Komunija.
Aš buvau dypukas
ANTANAS SAULAITIS SJ
,,Dypuką” nuo kito žmogaus gali atskirti išgirdęs, jį
kalbant apie ,,haferfliokus” (Hafer Flocken – vok.
avižiniai dribsniai) ir sužinojus, jį ar ją mėgstant arba labai
nemėgstant žirnių sriubos. Dievo paukšteliai nuolat prisimena
bėgimą iš Lietuvos, bombardavimus, lagerį ir visą pabėgėlių
stovyklos gyvenimą, kelionę į užjūrį ir pirmuosius kaimynus naujoje
šalyje. Kadangi gegužės 18-ąją suėjo 60 m. nuo karinio
transporto ,,Marine Marlin” laivo atvykimo New Yorko uostan,
reikėtų aprašyti savo įspūdžius.
Buvau per mažas atsiminti persikėlimą per Lietuvos sieną į Rytprūsius,
bet vienas ankstyvųjų gyvenimo džiaugsmų buvo spygliuotomis vielomis
aptemptame pabėgėlių barakų kieme rasti apipuvusią morką. Vedžiau
sesutę į darželį, pakeliui užtikome niekieno dar nesurastą lobį. Net
apsisukome, ir džiūgaudamas nunešiau tėveliams. Spėju, kad
galėjome būti alkani. Nieko nesuprantančiam vaikui spygliuotų vielų ir
išretintų lentų tvoros atrodė nejauki aplinka.
Kažkiek gyvenome ramiai, geros katalikiškos vokiečių
šeimos globojami. Atsimenu jų šunį erdviame ir gražiame
kieme, jų naminę vėžlę Emą, žvakes bažnyčioje, vienuolių vedamas
tikybos pamokas. Kai gruodžio 6 d. atėjo žaliais rūbais pasidabinęs
vyskupas Šv. Mikalojus, baisiai bijojau, nors ši graži
tradicija baigdavosi saldainiais geriems vaikams, tarp kurių, be jokio
klausimo, pačiam teko be pertraukos ištisai priklausyti. Po
vieno bombardavimo išlipome iš ponaminės slėpynės, o tarp
griuvėsių bei dūmų gatve bėgo mano amžiaus mažas berniukas, verkdamas
ir kartodamas ,,Kūdikėli Jėzau, būki prie manęs.” Iš ten
traukiniu išskubėjome, sovietų patrankų dundesiui drebinant žemę.
Breslave ir Berlyne labiausiai atsimenu alkį, pjuvenomis bei burokais
primaišytos duonos riekes, juodus degančių pastatų dūmus,
susigrūdusią minią požeminio traukinio stoties slėptuvėje.
Kažkaip lietuviai būrėsi Augsburge, Bavarijoje. Priėmė šeima, po
kurios lova buvo paslėpta didžiulė neliestina lašinių paltis.
1945 m. balandžio 28 d. keliu priešais mūsų gyvenamą vietą
įriedėjo amerikiečiai. Penkerių metų vaikas tėvų klausia: ,,Mamute, ar
dabar bus geriau, kai amerikiečiai čia?” (Tik daug vėliau
sužinojome, kad tėvas slaptai klausydavosi BBC laidų, kad nepakliūtume
į rusų užimamas vietas.)
Rudenį – jau pirmasis skyrius (klasė) p. Rudaitienės virtuvėje,
vėliau – visa mokykla barakuose. Pievose nesprogusios bombos,
išdegę Messerschmidto lėktuvai. Kaip smagu su šeima
laukuose pasivaikščioti, skautauti miške, sekmadienį
kelti vėliavą, lankyti pamaldas, žaisti kieme, užuosti statinėse
rūkomas plekšnes, rogėmis leistis į pakalnę. Mokykloje patys
turėjome prižiūrėti metalinės krosnelės malkas, kad tik iki raudonumo
neįkaistų. Ankštai susigrūdę, o draugystės – visam
gyvenimui, kaip giminės.
Kartais pagalvoji: Dieve, kaip išlikome gyvi? Kiek sielvarto
buvo tėvams su mažais vaikais! Dabar vaikai bei jaunimas išdykę
ir nesuvaldomi. O tada pasiimdavome šiukšlių statinių
dangčius kaip skydus, mėtydavome vieni į kitus akmenis. Net nežinau, su
kuo kariaudavome. Atsimenu, kaip mergytė prarado koją, įkišusi
ją į subombarduoto priešlėktuvinio prožektoriaus vikšrus.
Arba kaip virš Haunstetteno laukų kovoja vokiečių ir amerikiečių
naikintuvai, lakūnas parašiutu šoka iš degančio
lėktuvo – jau tada žinojome, kad neetiška šaudyti į
parašiutu besigelbstintį kareivį. Atsimenu traukinio stotyje
besienius ir bestogius vagonus su sužeistais vokiečių kariais, o netoli
mūsų tramvajaus stotelėje ištikimai kasdien praeivių
klausinėjantį tėvą: ,,Ar nematėte mano sūnaus?”, niekad iš
karo negrįžusio, pašte sienų sienas su prarastų ir
ieškomų vaikučių nuotraukomis.
Apie 1948 m. jautėsi iškeliaujantys lagerio gyventojai.
Iš klasės į kažkur toli išvyko geri draugai bei draugės,
kol mūsų eilė atėjo 1949 metų pavasarį. Tris dienas verkiau, gailėdamas
Vokietijoje liekančios močiutės, mūsų vakarinių pasakų palydovės ir
bombardavimo išgąsčio guodėjos. Už dešimt dienų gegužės 8
Bremerhaveno uoste per rūką anksti rytą pamatėme Laisvės statulą.
Devynerių metų vaikas suprato ir atsimena, ką tas vaizdas
reiškia.
Išlipame iš traukinio Waterburio, Connecticut stotyje.
Konduktorius taria ,,Welcome” (Sveiki atvykę) šeimynėlei
su dviem doleriais rankinuke – ne mes pirmi. Vien dr.
Aukštikalnis–Colney pasirašė dokumentus 140 dypukų.
Kaip Augsburge, taip ir JAV – kitos lietuvių šeimos
globoje. Prie graudžiai vaišingo ir šviesaus stalo
pamokė, kad bananas valgomas be žievės. Visam amžiui užsimezgė
bičiulystė su pirmaisiais globėjais Pranute Ledeikiene ir Stepu Geonitu.
Dypukai susibūrė į Tremtinių draugiją. Kadangi mūsų šeima buvo
raštinga, tėvelis spausdindavo aplinkraštį, o sūnelis
išnešiodavo po lietuvių namus. Lietuviškos
parapijos pradinė mokykla, šeštadieninė lituanistinė
mokykla, skautai trečiadieniais, patarnavimas Mišioms
sekmadienį. Dypukų vaikai nebuvo išdykę imigrantai. Kažkaip per
klaidą Šv. Juozapo bažnyčios švęsto vandens indeliuose
įsipildavo rašalo, kurio dėmės buvo tokios akivaizdžios ant
pamaldžių moterėlių kaktų, o kai per zakristijos langą tarniukai
vandens revolveriu taikydavo į jas praeinančias jos sakydavo –
,,Paukščiukai”.
Iš visų kaimynų labiausiai prisimenu Juozą ir Oną Vaičius, kurių
ganyklos pakraštyje tėveliai surezgė mūsų tėviškės namus.
Jis pabėgęs nuo caro kariuomenės. Tokie nuoširdūs žmonės, kad 12
m. vaikui leido ūkyje šienvežį ar traktorių valdyti, iki valios
tvarte talkinti, laukus grėbti, karves melžti. Po visų sunkių darbų
– karšti ir dangiškai riebūs barščiai,
suaugusių supynė po dviem didžiuliais kaštonais, Vaičiaus
XIX– XX a. pradžios pasakojimų klausantis.
Penkiolikmečiui dėl motinos ligos teko uždavinys padėti steigti JAV
Lietuvių Bendruomenę, t.y., Laikinojo organizacinio komiteto
posėdžiautojams mūsų namuose išvirti lietuviškus pietus.
Visa draugystė LB ir vėliau – Jaunimo sąjungoje prasidėjo nuo to
stalo.
Pagal Lietuvių enciklopediją, lietuvių DP buvo apie 60,000. Iš
šių 30,000–40,000 emigravo į JAV, gal pusė – į
Čikagos apylinkes. Iš šių per 60 m. daugybė jau
iškeliavo pas Tą, kurio paukšteliais su šypsena
buvo vadinami.
Nežinia, ar žmogus kada nors nustoji būti dypukas. Jau
nebenešiojame tų pilkų skrybėlių ir kiek per ilgų smėlio ar
pelenų spalvos ploščių, nors bažnyčion dar vaikščiojame
su kaklaraiščiu bei švarku. Geriausia dypukų gyvenimo
santrauka iškalta ąžuoliniame, arch. Jono Muloko suprojektuotame
lietuviškame kryžiuje netoli Hochfeldo stovyklos, Augsburge.
Gegužės 18 d. prisiminsiu, kaip 1945 rugsėjo mėn. minioje buvo stovėta
ir išgirsiu ligi šiol ten keturiomis kalbomis
išlikusius žodžius: ,,Augsburgo išeiviai lietuviai,
maldaudami Dievo palaimos, gerbdami savo žuvusius ir dėkodami savo
geradariams, stato šį lietuvišką kryžių, idant jis
bylotų, kad čia karo audrų atblokšti lietuviai ilgėjosi savo
tėvynės ir troško jai laisvės.”