Išpažintis pas Notre Dame prezidentą,
kunigą John I. Jenkins

ALEKSAS VITKUS

Kai spaudoje pasklido žinia, kad gegužės 17 d. prezidentas Barack Obama kalbės šiemet Notre Dame universitetą baigiantiems studentams, vieni džiaugėsi, o kiti rodė didžiulį nepasitenkinimą, aiškindami, kad šitam, gal pačiam garsiausiam Amerikos katalikų universitetui netiktų tokioms iškilmėms kviesti Obama, kuris ne tik kad nėra katalikas, bet yra žinomas kaip labiausiai Amerikos istorijoje pasižymėjęs prezidentas savo kova už abortų teisę, kitaip dar vadinamą moterų teise „pasirinkti” (prochoice). Kalbant apie tą pasirinkimo teisę, pagal kurią moterys esą turi nenuginčijamą teisę „tvarkyti” savo kūną, kyla klausimas – kodėl valstybė draudžia prostituciją, taip tą moterų teisę iš jų vėl atimdama?

Obama programoje yra ir pagirtinų dalykų, pvz., visuotinio sveikatos draudimo parūpinimas, teisingesnio imigracijos klausimo išsprendimo ieškojimas, kalinių kankinimo uždraudimas ir pan. Jam prijaučiantiems ar ir su jo politika nesutinkantiems jis yra iki šiol daugelio mėgstamas, populiarus valstybės vadovas, visuomet nuosaikiai besirūpinantis suderinti prieštaraujančias nuomones. Tai tikrai geros prezidento savybės. Bet ar tai yra pakankama priežastis jį kviesti į garsaus katalikų universiteto „commencement” iškilmes ir žadėti garbės doktoratą?

John P. McCormick, vienas iš „Chicago Tribune” vedamųjų redaktorių, Obama pakvietimo Notre Dame studentams negali kitaip suprasti, kaip tik paprastą to universiteto vadovybės norą pasididžiuoti vienai dienai turėjus svečią – prezidentą Barack Obama. Tokį kvietimą jis beveik sugretina su garsaus vokiečių filosofo ir rašytojo Goethe tragedija „Dr. Faustus”, kur senam filosofui Faustui pasirodė velnias, siūlydamas pinigus, garbę ir galią. Senukas sutiko velniui atiduoti savo nemirtingą sielą, kai velnias jam parodė gražios mergaitės Margaritos viziją, po ko jis staiga pavirto gyvenimo malonumų trokštančiu jaunuoliu.

„Obama abortų nenori uždrausti, nors ir stengiasi sumažinti jų skaičių”, – rašė McCormick ir klausia – „Koks kiltų skandalas, jei Notre Dame universitetas panašiai mėgintų pagerbti tabako kompanijų vadovus vien už pažadą mažinti jaunimą gundančias pradėti rūkyti reklamas. Jis negali suprasti, kodėl Notre Dame universitetas prižada dar nieko ypatingo nenuveikusiam prezidentui suteikti garbės doktoratą, kai panašiose iškilmėse Arizona State University jam garbės doktorato nesiūlė.”

Kaip galima pateisinti katalikišką universitetą kviečiant į iškilmes prezidentą, kuris tuojau po inauguracijos pradėjo veikti prieš katalikų įsitikinimus? Jis atšaukė draudimą remti grupes, remiančias abortus, pasiūlė panaikinti Sveikatos departamento taisyklę, apsaugančią medikų sąžinės laisvę, atleido ir buvusius varžtus dėl embrioninių kamieninių ląstelių tyrimų, pažadėjo tvirtai laikytis Aukščiausiojo Teismo 1973 m. sprendimo, uždraudusio atskiroms valstijoms išleisti abortą ribojančius įstatymus.

Kad Obama Notre Dame universiteto kvietimą mielai priėmė, nereikia stebėtis. Būdamas politikas, jis tame kvietime galėjo įžiūrėti progą dar labiau į savo pusę patraukti katalikus, kurie, tikėdami jo saldžiu pažadu mažinti priežastis vedančias prie aborto, už jį pasisakė proporcingai net stipriau (54 proc.), negu visi balsavę amerikiečiai (55 proc.). Be to, ir teisių mokslo garbės doktoratas kvepėjo. Bet kaip suprasti ir pateisinti kunigą Jenkins, nepaklausiusį net savo paties vyskupo?

Įsivaizduokite, kad gyvenate netoli ar gal ir pačiame South Bend, IN mieste, ir kad jums atsirado proga atlikti išpažintį kurioje nors vietinėje katalikų bažnyčioje. Jums pasitaikė klausykloje rasti ne tos parapijos kleboną ir ne kokį nors kitą vietinį kunigą, bet netikėtai iš artimo Notre Dame katalikų universiteto ten užklydusį kunigą John I. Jenkins, to universiteto prezidentą.

Taip, tai tas pats kun. Jenkins, neseniai pakvietęs prezidentą Barack Obama pasakyti kalbą šiemet šį universitetą baigiantiems beveik trims tūkstančiams studentų. Tas kvietimas sukėlė jausmingas diskusijas, ir kun. Jenkins staiga išgarsėjo visoje Amerikoje.

Sakykime, kad jūs, praktikuojantis katalikas, nuodėmklausiui Jenkins prisipažįstate, kad nors jūs nenorite sutikti su Bažnyčios mokslu, reikalaujančiu nežudyti nekaltų negimusių kūdikių, suprantate, kad tai draudžia ir Penktasis Dievo įsakymas, todėl kunigo prašote išrišimo. Jenkins, savo kvietimu prezidento Obama į tas iškilmes ir dar net pažadėjęs jam garbės daktaro laipsnį parodęs, kad jis sutinka su Obama filosofija, jog abortai yra įstatymo leidžiami, jums išrišimo neduoda. Ar jis tuo savo sprendimu neveidmainiauja, nepaverčia savęs hipokritu? O gal kunigas Jenkins jus tik pamoko, kad abortas, jei jau būtinai reikalingas, nėra jokia nuodėmė, ir jums mielai suteikia nuodėmių išrišimą. Taip pasakęs, jis piktžodžiautų prieš Dievo įsakymus ir Bažnyčios mokymą ir turbūt turėtų būti laikinai atleistas nuo kunigo pareigų, gal ir ekskomunikuotas.

Anksčiau ar vėliau ir pats kunigas Jenkins turės atlikti savo asmeninę išpažintį. Nors viešai jis parodė dėl aborto sutinkąs su Obama išvedžiojimais, ar slaptoje išpažintyje jis prisipažino klydęs ir nepaklusęs savo vyskupui John d’Arcy, kuris jau kovo mėnesį klausė: „Nejaugi Notre Dame universitetas, užuot ieškojęs tiesos, pasirinks prestižą?” Prisipažinęs padaręs klaidą, Jenkins turėtų ją viešai atšaukti. Kitaip jis būtų veidmainis. Nesutikęs su Bažnyčios mokymu, ar Jenkins neturėtų pats pasitraukti iš katalikų bendruomenės, taip, kaip kadaise buvo padaręs Martin Luther?