Krokodilo ašaros

GINTARAS VISOCKAS

Gegužės mėnesį Lietuva turės galimybę susipažinti su Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaita, bylojančia apie 2011 m. nuveiktus mūsų saugumiečių darbus. Bent jau taip viešojoje erdvėje pareiškė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas.

Bet ar išvydę ataskaitą, nenusivilsime? Juk greičiausiai perskaitysime tik keletą nieko nepaaiškinančių bendrų frazių apie nuolat stiprinamą nacionalinį saugumą. Vis dėlto perskaityti baigiamą rengti saugumietišką ataskaitą verta bus bet kokiu atveju. Kas ką besakytų, tai – neabejotinas žingsnis į priekį. Mat iki šiol dar niekas iš oficialių Lietuvos pareigūnų nėra garsiau užsiminęs, jog ir visuomenė turi teisę bent šį tą žinoti apie saugumietiškus reikalus.

Suprantama, ataskaita apie VSD veiklą praėjusiais metais netaps vieša nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Visuomenei bus prieinama tik jos dalis. Kitaip, žinoma, ir negali būti. Slaptosios tarnybos negali atskleisti visų savo planų ir tikslų. Su slapta ir visiškai slapta informacija galės susipažinti tik išrinktieji, pavyzdžiui, slaptąsias tarnybas kontroliuojantys Seimo nariai iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto. Tokia tvarka egzistuoja visose demokratinėse, padoriose visuomenėse. Tačiau egzistuoja ir dar viena dilema: ar galima aklai pasitikėti viskuo, kas viešojoje ataskaitos dalyje numatyta paskelbti?

Seimo NSGK pirmininkas turįs asmeninį internetinį puslapį, kuriame skelbia savo įžvalgas. Ten šiuo metu paskelbtas straipsnis ,,VSD viešai pateiks duomenis dėl sekimo mastų”, kuriame autorius polemizuoja su Europos Komisijos (EK) 2011 m. paskelbta ataskaita, tvirtinančia, jog Lietuvos slaptosios tarnybos masiškai įrašinėja, klausosi, analizuoja savo piliečių pokalbius, taip pat ir telefoninius. EK tvirtino, jog 2008 m. Lietuvos teisėsauga net 85,300 kartų kreipėsi į įvairių komunikacijų operatorius dėl duomenų apie skambinusiuosius pateikimo. Skaičiai ne tik įspūdingi, bet ir bauginantys. Ar tikrai Lietuvoje tiek daug nusikaltėlių, kyšininkų, užsienio šalių žvalgybų agentų, kurių pokalbiai turėtų būti žinomi mūsų operatyvinėms tarnyboms?

Savo straipsnyje Seimo NSGK vadovas ramina visuomenę. Suprask, EK pateikti duomenys apie telefoninių pokalbių pasiklausymus iškreipti dėl skaičiavimo metodikos. Tik pamanyk, EK pateikė net penkis kartus padidintus skaičius! Gal ir apsiriko EK, pateikdama tokius duomenis. Klystame visi, gali suklupti ir EK nariai. Tačiau tokiais atvejais visuomet norisi bent jau pasiteirauti: o kas užtikrins, jog Lietuvos teisėsauga drauge su lietuviškais ,,džeimsais bondais” mums nepateiks į kitą pusę pakreiptos ataskaitos? Tiksliau tariant, kaip mums žinoti, jog oficialiai Lietuvos pusės pateikiami skaičiai – dirbtinai nesumažinti?

Seimo NSGK pirmininkas apgailestauja, esą apie VSD vyrauja išankstinė neigiama nuomonė, todėl jis prisipažįsta, kad, ruošdamasis išslaptinti dalį ataskaitos apie 2011 m., Seimas siekia sumažinti nepasitikėjimą ,,šia svarbia Lietuvos žvalgybos institucija”. Gerai, kad mūsų parlamentarai bent jau prieš būsimuosius rinkimus susirūpino ,,išties smukusiu VSD įvaizdžiu”. Bet kokiais būdais bus bandoma sustiprinti visuomenės pasitikėjimą savais saugumiečiais? Pagražintomis ataskaitomis įvaizdžio nepagerinsime, vien tik viešų ataskaitų neužteks. Reikia konkrečių nuopelnų, pavyzdžiui, sugautų užsienio šnipų. Bent vieno. Bent jau tokio lygio, kokio lygio agentus pajėgios sugauti Estijos slaptosios tarnybos. O gal norima pasakyti, kad tokių šnipų, kurie veikė Estijoje, bet vis tik buvo Estijos kontržvalgybos sučiupti, Lietuvoje nėra nė vieno?

Internetiniame Anušausko puslapyje esama ir daugiau rašinių, analizuojančių Lietuvos saugumo reikalus. Straipsnyje ,,Energetinio saugumo tema netinka politiniam populizmui” Seimo NSGK vadovas apgailestauja, jog Rusija apie mus skleidžia daug neteisingos informacijos: Vakarai neturėtų pasitikėti Lietuva, Vakarai neturėtų skubėti investuoti į Lietuvą, nes lietuviai susipainioję istoriniuose vertinimuose, be to, turime akivaizdžių bėdų dėl neva netinkamo elgesio su tautinėmis mažumomis.

Taip, Rusija skleidžia neteisingą informaciją, meluoja, iškreipia tikruosius faktus. Tiesa ir tai, kad Rusija turi vis mažiau galimybių daryti mums neigiamą įtaką tiesiogiai. Tačiau Rusija kenkia netiesiogiai, aplinkiniais keliais. Ir dar nežinia, kas Lietuvai pavojingiau – atviresnė ar labiau paslėpta dvikova. Ypač akivaizdu, kad Kremlius skleidžia nepasitikėjimą būsimais Lietuvos energetiniais projektais.

Seimo NSGK vadovas minėtame straipsnyje pabrėžė, kad, neužtikrinus informacinio fono, tas fonas bus pažeistas, ir energetiniai projektai gali įstrigti dėl sukurto visuomenės nepasitikėjimo. Labai taiklus pastebėjimas. Džiugu, jog pripažįstamas žiniasklaidos vaidmuo. Tačiau čia įžvelgiu didelę dviprasmybę, kai žodžiai skiriasi nuo darbų. Viena vertus, pripažįstama, jog politiniam, ekonominiam ir kultūriniam valstybės saugumui užtikrinti reikalingas palankus informacinis laukas, kita vertus, nė žodžiu neužsimenama, kad valdančioji Konservatorių-krikščionių demokratų partija, atvedusi Anušauską į Seimą, padarė viską, kad lietuviška žiniasklaida būtų apkrauta kuo didesniais, dažnusyk sunkiai pakeliamais mokesčiais. Vadinasi, įtakingoms finansinėms grupuotėms ir holdingams nenorintys parsiduoti lietuviškieji leidiniai arba bankrutuoja, arba vegetuoja, arba, nematydami kitos išeities, puola vykdyti nežinia kieno politinius užsakymus.

Pastaruoju metu pastebiu, kad apie energetinius projektus rašančių gerai arba neutraliai yra gerokai mažiau negu rašančių blogai”, – savo straipsnyje įrodinėja Anušauskas. O kas dėl to kaltas? Kalti valdantieji, savosios žiniasklaidos neatleidę nuo mokesčių. Dabar, tiesa, 21 proc. pridėtinės vertės mokestį (PVM) žadama mažinti iki 9 proc. Bet per pastaruosius trejetą metų, kol Lietuvą valdė konservatoriai krikščionys demokratai ir galiojo drastiški mokesčiai žiniasklaidai, bankrutavo arba susitraukė itin daug leidinių. Be to, tie 9 proc., kuriuos žadama palikti, vis tiek dar labai dideli, palyginti su Danija, kur žiniasklaidai netaikomi jokie PVM. Tad lietuviška žiniasklaida, ta, kuri bando išlaikyti bent šiokią tokią nepriklausomybę, kuri rūpinasi ne vien skandalingomis sekso ar žmogžudysčių istorijomis, bet ir egzistencinėmis tautos problemomis, priversta skursti. Ji nepajėgi, net jei ir labai norėtų, deramai rūpintis ,,teigiamais informaciniais fonais”.

Tie, kurie planavo ir tebeplanuoja prieš Lietuvą įvairiausio pobūdžio dezinformacinius bei propagandinius karus, tikriausiai labai džiūgavo, kai valdančioji Lietuvos koalicija, vadovaujama premjero Andriaus Kubiliaus, nusprendė prispausti žiniasklaidą, kelis kartus drastiškai padidindama mokesčius. Dabar, kai svarstoma galimybė sumažinti mokesčius, mūsų nedraugai džiūgauja mažiau, bet vis tiek dar džiūgauja. Mat suvokia, jog valstybės reikalais norinti rūpintis lietuviška žiniasklaida vis dėlto nebus pajėgi tvirčiau atsistoti ant kojų, mokėdama ir tą 9 proc. mokestį. Be to, viliasi, jog kai kurie leidiniai, net ir sumažinus mokesčius, jau nebeatsigaus. Tad valdančiųjų ašaros dėl ,,neigiamo informacinio lauko” kai kada primena krokodilo ašaras.