Krokodilo ašaros
GINTARAS VISOCKAS
Gegužės mėnesį Lietuva turės galimybę susipažinti su Valstybės saugumo
departamento (VSD) ataskaita, bylojančia apie 2011 m. nuveiktus mūsų
saugumiečių darbus. Bent jau taip viešojoje erdvėje
pareiškė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto
pirmininkas Arvydas Anušauskas.
Bet ar išvydę ataskaitą, nenusivilsime? Juk greičiausiai
perskaitysime tik keletą nieko nepaaiškinančių bendrų frazių
apie nuolat stiprinamą nacionalinį saugumą. Vis dėlto perskaityti
baigiamą rengti saugumietišką ataskaitą verta bus bet kokiu
atveju. Kas ką besakytų, tai – neabejotinas žingsnis į priekį.
Mat iki šiol dar niekas iš oficialių Lietuvos pareigūnų
nėra garsiau užsiminęs, jog ir visuomenė turi teisę bent šį tą
žinoti apie saugumietiškus reikalus.
Suprantama, ataskaita apie VSD veiklą praėjusiais metais netaps
vieša nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Visuomenei bus
prieinama tik jos dalis. Kitaip, žinoma, ir negali būti. Slaptosios
tarnybos negali atskleisti visų savo planų ir tikslų. Su slapta ir
visiškai slapta informacija galės susipažinti tik
išrinktieji, pavyzdžiui, slaptąsias tarnybas kontroliuojantys
Seimo nariai iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto. Tokia
tvarka egzistuoja visose demokratinėse, padoriose visuomenėse. Tačiau
egzistuoja ir dar viena dilema: ar galima aklai pasitikėti viskuo, kas
viešojoje ataskaitos dalyje numatyta paskelbti?
Seimo NSGK pirmininkas turįs asmeninį internetinį puslapį, kuriame
skelbia savo įžvalgas. Ten šiuo metu paskelbtas straipsnis ,,VSD
viešai pateiks duomenis dėl sekimo mastų”, kuriame
autorius polemizuoja su Europos Komisijos (EK) 2011 m. paskelbta
ataskaita, tvirtinančia, jog Lietuvos slaptosios tarnybos
masiškai įrašinėja, klausosi, analizuoja savo piliečių
pokalbius, taip pat ir telefoninius. EK tvirtino, jog 2008 m. Lietuvos
teisėsauga net 85,300 kartų kreipėsi į įvairių komunikacijų operatorius
dėl duomenų apie skambinusiuosius pateikimo. Skaičiai ne tik įspūdingi,
bet ir bauginantys. Ar tikrai Lietuvoje tiek daug nusikaltėlių,
kyšininkų, užsienio šalių žvalgybų agentų, kurių
pokalbiai turėtų būti žinomi mūsų operatyvinėms tarnyboms?
Savo straipsnyje Seimo NSGK vadovas ramina visuomenę. Suprask, EK
pateikti duomenys apie telefoninių pokalbių pasiklausymus
iškreipti dėl skaičiavimo metodikos. Tik pamanyk, EK pateikė net
penkis kartus padidintus skaičius! Gal ir apsiriko EK, pateikdama
tokius duomenis. Klystame visi, gali suklupti ir EK nariai. Tačiau
tokiais atvejais visuomet norisi bent jau pasiteirauti: o kas
užtikrins, jog Lietuvos teisėsauga drauge su lietuviškais
,,džeimsais bondais” mums nepateiks į kitą pusę pakreiptos
ataskaitos? Tiksliau tariant, kaip mums žinoti, jog oficialiai Lietuvos
pusės pateikiami skaičiai – dirbtinai nesumažinti?
Seimo NSGK pirmininkas apgailestauja, esą apie VSD vyrauja
išankstinė neigiama nuomonė, todėl jis prisipažįsta, kad,
ruošdamasis išslaptinti dalį ataskaitos apie 2011 m.,
Seimas siekia sumažinti nepasitikėjimą ,,šia svarbia Lietuvos
žvalgybos institucija”. Gerai, kad mūsų parlamentarai bent jau
prieš būsimuosius rinkimus susirūpino ,,išties smukusiu
VSD įvaizdžiu”. Bet kokiais būdais bus bandoma sustiprinti
visuomenės pasitikėjimą savais saugumiečiais? Pagražintomis
ataskaitomis įvaizdžio nepagerinsime, vien tik viešų ataskaitų
neužteks. Reikia konkrečių nuopelnų, pavyzdžiui, sugautų užsienio
šnipų. Bent vieno. Bent jau tokio lygio, kokio lygio agentus
pajėgios sugauti Estijos slaptosios tarnybos. O gal norima pasakyti,
kad tokių šnipų, kurie veikė Estijoje, bet vis tik buvo Estijos
kontržvalgybos sučiupti, Lietuvoje nėra nė vieno?
Internetiniame Anušausko puslapyje esama ir daugiau
rašinių, analizuojančių Lietuvos saugumo reikalus. Straipsnyje
,,Energetinio saugumo tema netinka politiniam populizmui” Seimo
NSGK vadovas apgailestauja, jog Rusija apie mus skleidžia daug
neteisingos informacijos: Vakarai neturėtų pasitikėti Lietuva, Vakarai
neturėtų skubėti investuoti į Lietuvą, nes lietuviai susipainioję
istoriniuose vertinimuose, be to, turime akivaizdžių bėdų dėl neva
netinkamo elgesio su tautinėmis mažumomis.
Taip, Rusija skleidžia neteisingą informaciją, meluoja,
iškreipia tikruosius faktus. Tiesa ir tai, kad Rusija turi vis
mažiau galimybių daryti mums neigiamą įtaką tiesiogiai. Tačiau Rusija
kenkia netiesiogiai, aplinkiniais keliais. Ir dar nežinia, kas Lietuvai
pavojingiau – atviresnė ar labiau paslėpta dvikova. Ypač
akivaizdu, kad Kremlius skleidžia nepasitikėjimą būsimais Lietuvos
energetiniais projektais.
Seimo NSGK vadovas minėtame straipsnyje pabrėžė, kad, neužtikrinus
informacinio fono, tas fonas bus pažeistas, ir energetiniai projektai
gali įstrigti dėl sukurto visuomenės nepasitikėjimo. Labai taiklus
pastebėjimas. Džiugu, jog pripažįstamas žiniasklaidos vaidmuo. Tačiau
čia įžvelgiu didelę dviprasmybę, kai žodžiai skiriasi nuo darbų. Viena
vertus, pripažįstama, jog politiniam, ekonominiam ir kultūriniam
valstybės saugumui užtikrinti reikalingas palankus informacinis laukas,
kita vertus, nė žodžiu neužsimenama, kad valdančioji
Konservatorių-krikščionių demokratų partija, atvedusi
Anušauską į Seimą, padarė viską, kad lietuviška
žiniasklaida būtų apkrauta kuo didesniais, dažnusyk sunkiai pakeliamais
mokesčiais. Vadinasi, įtakingoms finansinėms grupuotėms ir holdingams
nenorintys parsiduoti lietuviškieji leidiniai arba bankrutuoja,
arba vegetuoja, arba, nematydami kitos išeities, puola vykdyti
nežinia kieno politinius užsakymus.
Pastaruoju metu pastebiu, kad apie energetinius projektus
rašančių gerai arba neutraliai yra gerokai mažiau negu
rašančių blogai”, – savo straipsnyje įrodinėja
Anušauskas. O kas dėl to kaltas? Kalti valdantieji, savosios
žiniasklaidos neatleidę nuo mokesčių. Dabar, tiesa, 21 proc. pridėtinės
vertės mokestį (PVM) žadama mažinti iki 9 proc. Bet per pastaruosius
trejetą metų, kol Lietuvą valdė konservatoriai krikščionys
demokratai ir galiojo drastiški mokesčiai žiniasklaidai,
bankrutavo arba susitraukė itin daug leidinių. Be to, tie 9 proc.,
kuriuos žadama palikti, vis tiek dar labai dideli, palyginti su Danija,
kur žiniasklaidai netaikomi jokie PVM. Tad lietuviška
žiniasklaida, ta, kuri bando išlaikyti bent šiokią tokią
nepriklausomybę, kuri rūpinasi ne vien skandalingomis sekso ar
žmogžudysčių istorijomis, bet ir egzistencinėmis tautos problemomis,
priversta skursti. Ji nepajėgi, net jei ir labai norėtų, deramai
rūpintis ,,teigiamais informaciniais fonais”.
Tie, kurie planavo ir tebeplanuoja prieš Lietuvą įvairiausio
pobūdžio dezinformacinius bei propagandinius karus, tikriausiai labai
džiūgavo, kai valdančioji Lietuvos koalicija, vadovaujama premjero
Andriaus Kubiliaus, nusprendė prispausti žiniasklaidą, kelis kartus
drastiškai padidindama mokesčius. Dabar, kai svarstoma galimybė
sumažinti mokesčius, mūsų nedraugai džiūgauja mažiau, bet vis tiek dar
džiūgauja. Mat suvokia, jog valstybės reikalais norinti rūpintis
lietuviška žiniasklaida vis dėlto nebus pajėgi tvirčiau
atsistoti ant kojų, mokėdama ir tą 9 proc. mokestį. Be to, viliasi, jog
kai kurie leidiniai, net ir sumažinus mokesčius, jau nebeatsigaus. Tad
valdančiųjų ašaros dėl ,,neigiamo informacinio lauko” kai
kada primena krokodilo ašaras.