Lietuva ir Vatikanas 1922–1940 metais
ALEKSAS VITKUS
Kai prieš maždaug mėnesį į Lietuvą atvyko arkivyskupas Luigi
Bonazzi, naujasis apaštališkasis Vatikano nuncijus
Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, jį pagarbiai, lydimas kelių kitų
vyskupų, sutiko Kauno arkivyskupijos metropolitas Sigitas Tamkevičius.
Po trumpo pasisveikinimo nuncijus nuvyko pasimelsti į Aušros
Vartų koplyčią, o jau kitą dieną jį šiltai sutiko LR prezidentas
Valdas Adamkus. Man nuncijus ir jo priėmimas priminė laikus, kai
santykiai tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto, deja, nebuvo tokie
šilti. Priešingai, jie kartais buvo ne tik gana gerokai
įtempti, bet ir visai nutrūkę.
Nors pirmieji ryšiai tarp Lietuvos ir Šv. Sosto buvo
užmegzti dar prieš didžiojo kunigaikščio Mindaugo
apsikrikštijimą 1251 m. ir jo vainikavimą Lietuvos karaliumi,
oficialūs diplomatiniai santykiai prasidėjo tik po 800 metų, kai
Lietuva 1918 m. atkūrė savo nepriklausomybę ir kai popiežius Pijus XI,
Lietuvą pažinojęs dar būdamas arkivyskupu Achille Ratti, tuoj po savo
vainikavimo popiežiumi Lietuvos valstybę pripažino de jure 1922 m.
lapkričio 10 d.
Nuo senų laikų, beveik tuoj po Lietuvos krikšto, visa
etnografinė Lietuva priklausė Lenkijos Gniezno arkivyskupijai. Po
trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo dalis Lietuvos buvo
priskirta Mogilevo (Rusijoje) bažnytinei provincijai. Tik XIX amžiaus
pradžioje buvo įkurta Seinų vyskupija, kuri buvo priskirta
Varšuvos arkivyskupijai.
Nesutarimai prasidėjo, kai 1925 m. Vatikanas sudarė konkordatą su
Lenkija ir kartu pripažino Vilniaus vyskupiją esant Lenkijos Bažnyčios
provincija. Lietuvoje dėl to kilo triukšmas. Vyko prieš
Vatikaną nukreiptos demonstracijos, o Lietuvos vyriausybė, Šv.
Sostui pasiuntusi griežtą protestą, paprašė Vatikano atstovą
msgr. Antonino Zeccheini palikti Lietuvą. Tada Lietuvai
savotiškai „atsilygino” ir Vatikanas, paskelbęs
planus pakelti Vilniaus vyskupiją į arkivyskupijos lygį. Tuo pat metu
paaiškėjo, kad Lenkijos vyriausybė nesutiks su tuometinio
Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio pakėlimu į arkivyskupus. Tuomet
vyskupas 1925 m. birželio 27 d. suprasdamas sunkiai
išsprendžiamą problemą, paprašė popiežiaus jį iš
Vilniaus vyskupo pareigų atleisti. Po kiek laiko Pijus XI 1925 m.
gruodžio 7 d. Matulaitį paskyrė būti apaštališkuoju
delegatu Lietuvai.
Dirbdamas kartu su kitais Lietuvos vyskupais, Matulaitis paruošė
planą, pagal kurį Lietuvos teritorijoje būtų sukurtos penkios
vyskupijos. Iš buvusios Seinų vyskupijos turėjo susidaryti
Kauno, Telšių, Panevėžio vyskupijos. Iš dalies Vilniaus
vyskupijos teritorijos, kuri liko Lietuvai, turėjo būti sudaryta
Kaišiadorių vyskupija. Panašiai atsirastų ir
Vilkaviškio vyskupija. 1926 m. balandžio 4 d. Pijus XI savo
enciklika „Lithuanorum Gente”, bet be susitarimo su
Lietuvos vyriausybe, priėmė tą planą, taip įkurdamas
savarankišką bažnytinę Lietuvos provinciją. Kauno arkivyskupas
Juozas Skvireckas (1875–1959) tapo vyriausia Lietuvos Katalikų
Bažnyčios galva.
Netrukus po to Lietuvos krikščionys demokratai pralaimėjo
rinkimus ir krašto valdžią perėmė valstiečiai liaudininkai.
Pajutę „tikrąją” demokratiją, labai suaktyvėjo
priešvalstybiniai komunistiniai gaivalai, o tai metų pabaigoje
atvedė prie gruodžio 17 d. perversmo, pašalinusio kairiąją
vyriausybę. Naujoji Voldemaro vyriausybė ragino Matulaitį baigti savo
konkordato su Vatikanu projektą, Matulaitis susirgo ir 1927 m. sausio
27 d. mirė.
Oficialus konkordatas buvo pasirašytas tik 1927 m. spalio 27 d.,
davęs Bažnyčiai nemažai teisių Lietuvos švietimo reikaluose.
Mokyklose buvo įvestas tikybos mokymas, VDU teologijos ir filosofijos
fakultetui suteikta neliečiamybė, gautas kai kurios mokesčių lengvatos.
Bažnyčia perėmė santuokų, gimimo ir mirties dokumentų registraciją.
Valstybė įsipareigojo dvasininkams mokėti algas ir pensijas.
Netrukus vyriausybė pradėjo vėl nesutarti su Bažnyčia dėl kai kurių
konkordato straipsnių aiškinimo. Trinčiai aštrėjant, 1930
m. rugpjūčio 30 d. vidurinėse mokyklose buvo uždrausta
katalikiška „Ateities” organizacija. Nesutarimai
tarp Lietuvos vyriausybės ir Vatikano pasiekė tokį laipsnį, kad 1931 m.
birželio 6 d. iš Lietuvos buvo
„išprašytas” popiežiaus delegatas
arkivyskupas Riccardo Bartoloni. Dėl to labai pergyveno popiežius,
geras Lietuvos draugas. Nors vyko Nuolatinės derybos pagerinti
santykius, padėtis šiek tiek pasikeitė tik tada, kai 1938 m.
gruodžio 5 d. užsienio reikalų ministru tapo praktikuojantis katalikas
Juozas Urbšys. Popiežiui Pijus XI esant dar gyvam (mirė 1939 m.
vasario 10 d.), santykiai dar nebuvo pagerėję.
Naujasis popiežius Pijus XII buvo vainikuotas 1939 m. kovo 12 d., ir
tose iškilmėse Lietuvai atstovavo ministras Urbšys ir dr.
Kazimieras Graužinis, tuometinis laikinasis pasiuntinys prie Šv.
Sosto. Pažymėtina, kad nei Sovietų sąjunga, nei Vokietija savo atstovų
į iškilmes neatsiuntė.
Ministro Urbšio pastangų dėka Lietuva atkūrė normalius santykius
su Šv. Sostu tik, kai 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausybė
ten nusiuntė Lietuvos pasiuntinį ir įgaliotą ministrą Stasį Girdvainį,
o Šv. Sostas 1940 m. balandžio 30 d. į Lietuvą nuncijumi
atsiuntė arkivyskupą Luigi Centoza. Deja, po dviejų mėnesių Centoza
buvo nediplomatiškai išvarytas iš jau tarybine
spėjusia tapti Lietuvos Respublikos (LTSR). 1940 m. liepos 1 d. jau
sovietų užimtos Lietuvos Justo Paleckio vyriausybei pranešus
nutraukiant santykius su Vatikanu, apaštališkasis
nuncijus turėjo palikti Lietuvą. Taip Lietuvos Bažnyčia liko
visiškai atskirta nuo Šv. Sosto ir prie jos vakarinių
sienų ilgam laikui nusileido geležinė uždanga.