Klydome mes, jaunieji, klydo ir vyresnieji

ALEKSAS VITKUS


Kad klaidingus sprendimus daryti ir vėliau nepasiteisinusius lūkesčius ir viltis turėti gali jauni nepatyrę jaunuoliai, aš patyriau iš savo paties gyvenimo. Tai neturėtų nieko stebinti. Bet kai jau subrendę žmonės, tėvai ir net didieji veikėjai, mąstytojai ir politikai kartais neįstengia teisingai nuspėti savo įsitikinimų pasekmių, tuomet galima stebėtis, nors ir nuolaidžiai suprantant, jog „errare humanum est”. Bet apie tai vėliau.

Grįšiu į savo ankstyvą paauglystę. Kai 1938 m. kovo mėnesį Lenkijos vyriausybė pateikė Lietuvai ultimatumą užmegzti nuo 1920 metų nutrūkusius diplomatinius santykius, mums, gimnazistams, atrodė, kad to ultimatumo priėmimas reiškė ne ką kitą, kaip gėdingą Lietuvos istorinės sostinės Vilniaus atsisakymą. Vyresnieji iš mūsų degė noru ginklu pasipriešinti lenkų užmačioms.

Po metų, 1939-ųjų kovą Hitler pareikalavo iš Lietuvos grąžinti vokiečiams jų „vokiškąją” Klaipėdą. Buvome jau metais vyresni, labiau subrendę ir turėjome sutikti su faktu, kad prieš galingąją Vokietiją bet koks pasipriešinimas būtų beprasmis. Jei Hitler negalėjo sulaikyti nei Anglija, nei Prancūzija, ką galėjo padaryti Lietuva?

Tuo pačiu metu rugsėjo mėnesį Vokietija užpuolė Lenkiją. Nesnaudė nei sovietai, po kelių savaičių užpuolė lenkus iš Rytų. Užėmę Vilnių, jie spalio mėnesį pasiūlė jį atiduoti Lietuvai. Prieš prasidedant karui, buvo pasirašytas Ribbentrop-Molotov paktas, pagal kurį sovietai mums „mielaširdingai” atidavė Vilnių su gerokai apkarpyta Vilniaus krašto teritorija – daug mažesne negu buvo Rusijos ir Lietuvos sutarta 1920 metais.

Mes, jaunimas, labai džiaugėmės sugrįžusiu Vilniumi, nors nebuvome linkę sovietams už tai dėkoti, žinodami, kad į Lietuvą bus įvesti Raudonosios armijos daliniai, tariamai „apsaugoti” Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvoje tuo kritišku metu viena po kitos keitėsi vyriausybės – pradedant kun. Vlado Mirono, gen. Jono Černiaus ir baigiant Antano Merkio.

Mano tėvai, kurie Rusijoje buvo pergyvenę ten vykusią žiaurią revoliuciją, kaip ir dauguma vyresnių žmonių, liūdnai, bet pranašingai sakydavo: „Vilnius mūsų, bet Lietuva – rusų”. 1939-ieji metai artėjo prie pabaigos, ir mes pajutome, kad karo neišvengsime, ir kad Lietuvos vyriausybės paskelbtas neutralumas jos gali neišgelbėti. Pradėjome suprasti, kad karo eigoje gali tekti iškentėti bent laikiną okupaciją. Prisimenu, kad mano kartos jaunimas buvo labiau linkęs sutikti su laikina rusų okupacija, o ne Vokietijos. Kodėl?

Mes galvojome, kad iš tuomet pergalingai atrodančios Vokietijos bus sunkiau išsivaduoti, tuo tarpu kai sovietai mums atrodė, kaip milžinas ant molinių kojų, neįstengęs įveikti net jiems ryžtingai pasipriešinusių suomių. Mums atrodė, kad esame už rusus „gudresni”, ir jų okupacijoje gyvenant mums bus geriau negu „po vokiečiu”. Net ir tie, kurie po Pirmojo pasaulinio karo buvo Rusijoje išgyvenę su revoliucija atėjusius žiaurumus, vylėsi, kad praėjus 20 metų po revoliucijos, rusai jau bus pasikeitę.

Kodėl aš visa tai prisiminiau? Lietuvoje ir Vokietijoje (!) šiemet buvo surengti keli renginiai prisimenant didžiojo Mažosios Lietuvos veikėjo, filosofo, rašytojo ir pedagogo dr. Viliaus Storostos-Vydūno 145-ąsias gimimo ir 60-ąsias jo mirties metines (1868–1953). Vienas iš tų renginių, „Vydūnas ir vokiečių kultūra”, buvo surengtas Vydūno draugijos ir keliose balandžio mėnesio „Draugo” šeštadieninio priedo atkarpose plačiai ir įdomiai Vydūno draugijos garbės pirmininko Vacio Bagdonavičiaus aprašytas („Vydūnas ir jo veikla vokiečių–lietuvių santykių kontekste”, balandžio 6, 13, 20).

Nors V. Bagdonavičius teisingai rašo, jog paskutinius septynerius savo ilgo gyvenimo metus Vydūnas praleido Detmold/Lippe, balandžio 23 d. „Drauge” Pranas Jurkus patikslina, kad Vydūnas, 1945 metais ištrūkęs iš sovietų replių, pirmiausiai atsirado Luebeck, kur jis buvo apgyvendintas lietuvių stovykloje, ir ten aukštesniųjų klasių gimnazijos mokinių skautų globojamas. Sveikatai pasitaisius, 1946 m. jis buvo perkeltas į Detmold.

„Drauge” pasirodę straipsniai tapo man geru akstinu dar kartą paimti į rankas Vydūno kapitalinį veikalą „Siebent Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen”, kurio antrąją laidą 1982 m. išleido Čikagos akademikai skautai. Toje stambioje, beveik 500 puslapių knygoje Vydūnas vokiečių tautą skaitytojui nepriekaištingai pristato kaip vertą pagarbos (to naciams neužteko, ir jie Vydūną už tai net buvo įkalinę).

Šią knygą Vydūnas rašė artėjant 700 metų sukakčiai nuo Vokiečių ordino įsiveržimo į baltų žemes. Sukaktį buvo numatyta rengti Tilžėje 1930 metais. Ieškodamas istorinių kronikų ir kitokių dokumentų, Vydūnas nesulaukė jokios pagarbos nei iš valstybinių vokiškų įstaigų, nei iš bibliotekų. Į talką jam atėjo tik buvęs jo mokinys iš Tilžės gimnazijos, būsimasis garsus vokiečių kalbininkas dr. Viktor Falkenhahn (1903–1987).

Ypatingą mano dėmesį knygoje atkreipė tai, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai lietuvių tautai nesimatė jokios realios galimybės sukurti savo tautinę valstybę, Vydūnas, panašiai kaip ir mes, tik apie 30 metų vėliau, irgi nagrinėjo, kur, prasidėjus karui, lietuvių tauta nukentėtų mažiau – „po rusu” ar „po vokiečiu”? Vydūnas tuomet priėjo išvados, kad Vokietija, kariškai pranašesnė, karą laimės, ir kad būdama kultūringesnė ir humaniškesnė negu Rusija, lietuviams, ieškantiems bent šiokio tokio valstybingumo laipsnio, bus priimtinesnė.

Vokietijai pralaimėjus karą ir Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, daug kas pasikeitė, nes paaiškėjo dar prieš karą kaizerio vyriausybės puoselėti imperialistiniai tikslai. Vydūnas Vokietijos jau nebevadino žmoniškumą garbinančia valstybe. Lietuvai atsiėmus Klaipėdos kraštą, o ypač Hitler užgrobus valdžią Vokietijoje, visiems tapo aišku, kad Lietuvai su tuometine Vokietija nebūtų buvę pakeliui.

Jei mes klydome 1939 m. mąstydami apie galimą laikiną Lietuvos okupaciją, galvodami, jog Rusija bus mums mažiau nuostolinga, klydo ir didysis mąstytojas Vydūnas, duodamas pirmenybę kaizerinei Vokietijai. Mūsų klaidą sekė 50 metų trukusi Lietuvos okupacija. Trumpalaikė Vydūno klaida buvo jo paties suprasta jau nuo 1919-ųjų.