Lietuvos grožis architektūroje
JURGITA RAŠKEVIČIŪTĖ
Specialiai ,,Draugui” iš New York
Turbūt visi žinome, kad Lietuva graži ne tik savo kalvomis ir kloniais, bet ir architektūra. Manau, kiekvienas
turistas, būdamas Lietuvoje, į lankytinų vietų sąrašą įtraukia
tokias vietas, kaip Trakų pilis, Gedimino bokštas, Vilniaus
Katedra, Kauno rotušė ir daugelį kitų, kurios žavi savo
puošniu stiliumi, dvelkia istorine paslaptimi ir tarsi iš
tolo kiekvieną kviečia prieiti arčiau. Kad ir kokius nuostabius
prisiminimus tai keltų, šį kartą norėčiau pakalbėti ne apie
istorinius Lietuvos paminklus, o apie moderniąją architektūrą
šalyje, ypač Kaune, kurią šių metų gegužės 19 dieną New
York mieste pristatė gerai žinomas architektas iš Lietuvos
Gintaras Balčytis.
G. Balčytis yra baigęs Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakultetą. 1994 metais tapęs
architektų biuro „Dviejų grupė” nariu kartu su kolegomis
Linu Tuleikiu, Eugenijumi Miliūnu ir Algimantu Bubliu bei kitais
projektuoja visuomeninės paskirties pastatus, gyvenamuosius namus,
daugiabučius, rengia idėjinius projektus. Turbūt nesuklysime sakydami,
jog įdomi patirtis architektą aplankė 2005– 2008 metais, jam
pirmininkaujant Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriuje. Su tokia
įžanga architektą Balčytį pristatė Danius Glinskis.
Anot paties architekto, neseniai Lietuvoje prasidėjęs statybų bumas
turėjo sustoti dėl lėšų trūkumo. Dar prieš metus
gyvenamieji namai ir daugiabučiai dygo kaip grybai po lietaus. Liūdna,
tačiau šiandieninė padėtis kitokia, – vietoj
plušančių darbuotojų su traktoriais ir kranais statybų
aikštėse dabar gali išvysti tarsi vaiduoklius stūksančius
nebaigtus statyti daugiabučius namus. Atsižvelgiant į tai, suprantama,
jog ir architektų padėtis nėra pati geriausia. Sumažėjus užsakymams,
sumažėja ir darbų, o be to, ir patiems namų pirkėjams teko atsisakyti
o, ką jau turi, kadangi bankai pradėjo stabdyti kreditus, neduoti
paskolų. „Tad dabar pagrindinis uždavinys – galvoti, kaip
išgyventi iki krizės pabaigos, o ne kurti naujus
architektūrinius ateities projektus” – teigė Glinskis.
Daugiausia dėmesio vakaro metu buvo skiriama pirmajam Kauno katalogo
pristatymui „Architektūra. Kaunas 2008”, kuris apima
3–5 metų laikotarpį. Anot Gintaro, šis katalogas yra
skirtas visiems miestiečiams ir, žinoma, visiems, kurie domisi
architektūra. Jame yra sudėti Kauno, Šiaulių, Panevėžio,
Vakarinės Lietuvos dalies ir kitų miestų moderniosios architektūros
darbai. Nepaprasto grožio gyvenamuosius namus, bibliotekas, sporto ir
pramogų kompleksą, Aušros namus, Kauno oro uosto terminalą ir
daugelį kitų darbų išvydome ryškiaspalvėse nuotraukose.
Kataloge galima atrasti tokių firmų kaip „Architectus
Vertus”, „Kita kryptis”, „Miesto
projektas”, „Dviejų grupė” ir daugelio kitų įmonių
darbų. Architektas pabrėžė, jog nemažai firmų su savo projektais
dalyvauja įvairiuose konkursuose, tačiau kai kurie darbai, nors mums
atrodytų ir genialūs, telieka tik idėja. Belieka tik pasidžiaugti tais
darbais, kurie vis dėlto išvydo dienos šviesą, o ypač
architekto Sauliaus Juškio projektu, Panevėžio viešosios
bibliotekos, kuri 2006aisiais laimėjo nacionalinę premiją,
restauravimui.
Turbūt visi esame matę japonų riestais stogeliais namukus, Egipto
kolonas ir arkas bei daugelio kitų šalių itin savitą
architektūros stilių. Ar kada susimąstėme, kuo gi lietuviai
išsiskiria iš kitų tautų šioje srityje? Architekto
Balčyčio teigimu, Lietuva savo specialaus stiliaus niekada ir neturėjo,
tik vėliau buvo pradėta svarstyti, ką galėtume laikyti tikru
lietuvišku stiliumi. Po ilgų svarstymų buvo priimta, jog
lietuvių tautiškumą architektūroje labiausiai atspindi paprasti
gyvenamieji namai su priemene ir šlaitiniais stogais. Kaip
sakoma, paprastumas visada priimtiniausias, tačiau nesidžiaukime per
anksti. Laikui bėgant paaiškėjo, jog nėra taip paprasta ant
kiekvieno namo uždėti šlaitinį stogą. Kitas dalykas, visi
architektai nori pastatyti kažką skirtingo, įmantraus ir pavyzdžių
ieško ir svetur. Taip tautinio stiliaus paieškos Lietuvos
architektūroje ir baigėsi, ir nežinia ar kada besugrįš. Liūdna,
tačiau viskas eina urbanizacijos keliu.
Pabaigoje norėčiau pridurti, jog Gintaras bei kiti Lietuvos architektai
nepraranda vilčių ir pamažu kuria naujus sumanymus, kaip architektūra
būtų galima ryškiau atspindėti Lietuvą pasaulyje. Tie
vaiduokliški, nebaigti statyti namai dabar galbūt atrodo labai
baisiai, tačiau niekas nenusitęsia į amžinybę. Ir tai kada nors baigsis
arba, priešingai, pradės vėl iš naujo kilti.
Architektas Gintaras Balčytis ir žmona Aukse apsilankymo pas New York lietuvius metu.
Jurgitos Raškevičiūtės ir LR gen. konsulato New York nuotr.