Rinkimų kampanijos JAV ir Lietuvoje
ROSSETA VINGEVIČIŪTĖ-WILBUR
Dideli ir maži milijonai
Spalio mėnesį vyksiančių Seimo rinkimų kampanijai Lietuvoje bus
išleista mažiau lėšų nei vieno mėnesio televizijos
reklamų kampanijai JAV lapkričio mėnesį vyksiančiuose Prezidento
rinkimuose. Aišku, Lietuvoje gyvena šimtą kartą mažiau
rinkėjų, vis dėlto skaičiai nepalyginami. Tačiau pinigai yra tik
vienas, ir gal net ne svarbiausias skirtumas tarp JAV ir Lietuvoje
vykstančių rinkimų.
Lietuvoje dirbau ir savivaldybių, ir Seimo, ir prezidento rinkimų
kampanijose, o dabar gyvenu netoli JAV politikos centro Washington, DC,
o praėjusį pavasarį baigiau Rinkimų kampanijos vadybininkų mokyklą The
Leadership Institute. Todėl norėčiau pasidalinti keliais pastebėjimais
apie Lietuvos ir JAV rinkimų ypatumus.
JAV ir Lietuvos politinės sistemos ir politinių rinkimų tradicijos yra
labai skirtingos, kaip ir šalys, kurios skiriasi savo dydžiu,
istorija ir valdymo struktūra. Bet abi yra demokratinės valstybės,
todėl rinkimų esmė yra ta pati – politikai turi įtikinti
rinkėjus, jog jie geriausiai suvokia jų lūkesčius ir geriausiai gins jų
interesus.
Grupė ,,Crossroads GPS”, šiuose JAV prezidento rinkimuose
remianti buvusį Massachussets gubernatorių Mitt Romney, prieš
porą savaičių pranešė ketinanti išleisti 25 mln. dol.
vieno mėnesio televizijos reklamos kampanijai. Suma neatsitiktinė, nes
maždaug tiek savo kandidato reklamai ketina išleisti ir
dabartinio šalies prezidento Barack Obama rinkimų štabas.
Palyginkime: Lietuvoje Seimo rinkimams organizuoti bus skirta ne
daugiau kaip 18–19 mln. litų, dar apie 20,278 mln. litų
(šiuo metu 1 dol. lygus maždaug 2,7 LT) numatyta paskirstyti
politinėms partijoms valstybės biudžeto dotacijų forma.
JAV rinkimų kampanijų kritikai teigia, jog jų šalyje
vykstančios kampanijos yra pernelyg ilgos, begėdiškai brangios
ir labai panašios į realybės šou. Tačiau, pripažinkime,
jog amerikiečiai rinkėjai, ateidami į balsavimo apylinkę, apie
kandidatus dažnai žino daugiau nei apie savo gimines, apie kurių
jaunystės nuklydimus neskaitė laikraštyje ar nematė per
televiziją. Aišku, jei nori žinoti ir per televiziją nežiūri
vien laidų apie maisto gaminimą ar nuotakas siaubūnes.
Kai amerikiečiams, nepatenkintiems JAV rinkimų sistema, papasakoju,
kaip rinkimai vyksta Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos šalių,
kur nevyksta kandidatų televizijos debatai, o politinės partijos
finansuojamos tik iš valstybės biudžeto, dažnai išgirstu,
jog JAV – tikra demokratija.
Ar žinote, jog Lietuva neseniai uždraudė verslui bei kitiems
juridiniams asmenims remti politikus ir politines organizacijas?
Griežtų apribojimų šalininkai teigia, esą taip ribojama pinigų
ir juos politikams skiriančių interesų grupių įtaka rinkimų rezultatams
ir politikai apskritai. Bet, kaip sakydavo mano šviesios
atminties močiutė, būkime biedni, bet teisingi. Interesų grupės –
profsąjungos, mokytojai, verslininkai – politikai įtaką darė ir
darys, ir tame nematau nieko nusikalstamo. Visi jie – piliečiai
ir rinkėjai. Puikiai žinau Lietuvos politikos užkaborius ir
nepatikėsiu, jog, uždraudus verslui remti politikus ir partijas,
politikoje atsiras daugiau skaidrumo. Greičiau –
priešingai. Naujoji sistema ypač nepalanki naujoms partijoms
(anaiptol neteigiu, jog Lietuvai reikia keturiasdešimt kelintos
partijos) ir kandidatams, kurie negaus valstybės biudžeto lėšų
ir negali tikėtis turtingesnių rinkėjų finansinės paramos.
Ko apie rinkimus neparodys Lietuvos TV?
Lygindama, JAV ir Lietuvos rinkimus, matau, jog Lietuvoje kandidatų
galimybė rinkimų kampanijoje naudotis viešaisiais ryšiais
bei reklama apribota kone iki absurdo. Ar žinote, jog Lietuvoje
draudžiama politinė reklama televizijoje? Bet juk taip ribojama ir
rinkėjų galimybė sužinoti apie politikus daugiau informacijos. Rinkimų
kampanija tampa nuobodžia ir uždara, dingsta intriga ir gyvas
susidomėjimas, todėl ir rinkėjų prie urnų ateina mažiau. Rinkimų
kampanija su vaizdo klipais apie tai, kaip svarbu nemesti kelio dėl
raugintų agurkėlių (įsimintinas Lietuvos socialdemokratų partijos
vaizdo klipas, pašiepiantis tuomet politikoje dar tik kylantį
Viktor Uspaskich) demokratijos požiūriu yra daug pažangesnė nei rinkimų
kampanija su tokio paties dydžio plakatais, prilipdytais prie nudrengtų
pakelės stendų. Kita vertus, politikai ir partijos ima ieškoti
netiesioginių reklamos būdų, taigi atvirų vaizdo klipų nėra, tačiau
pastebi, jog vieni politikai TV ekranuose pasirodo įtartinai dažnai, o
apie kitus sužinai tik pamatęs juos valstybės biudžeto apmokamose
Nacionalinės Lietuvos televizijos oficialiose rinkimų laidose.
Žinomas JAV politikos rinkimų konsultantas Terry Nelson, trumpai
patarinėjęs Lietuvos politikams, stebėjosi tokiais draudimais. Jis
sakė, jog keista, kad šokoladą per televiziją galima reklamuoti,
o politinė reklama draudžiama, nors galimybė rinkti Seimą ar prezidentą
yra svarbesnė, nei galimybė pasirinkti šokolado rūšį.
Ar žinote, jog, likus mėnesiui iki oficialios rinkimų dienos, Lietuvoje
draudžiama išorinė politinė reklama – jokių skydų pakelėse
ar mieste, išskyrus specialias vietas? Kolegos iš Europos
bei JAV, lankęsi Lietuvoje 2008 m. Seimo ir 2009 m. Prezidento rinkimų
kampanijų metu, negalėjo patikėti, jog Lietuvoje tikrai vyksta
rinkimai, atrodė, jog jie vyksta pogrindyje, nes išorinių jų
ženklų aptikti buvo beveik neįmanoma.
Jeigu lankysitės Lietuvoje šią vasarą, galbūt pamatysite
politines partijas reklamuojančius stendus gatvėse ar pakelėse, tačiau
nuo rugsėjo 14 d. partijos ir pavieniai kandidatai galės kabinti tik
vienodo dydžio plakatėlius tik keliose vietose ant gerokai nuvalkiotų
stendų, kurie, patikėkite, atrodo apgailėtinai.
Naktis prieš rinkimus Lietuvoje
Ar girdėjote, jog, likus 24 valandoms iki balsavimo vietų
atidarymo, Lietuvoje draudžiama bet kokia politinė reklama? Taigi tuo
metu, kai JAV rinkimų štabai išgyvena didžiausią
aktyvumą, organizuodami „get out the vote” akcijas,
Lietuvoje – rinkimų kampanijos štilis. Bet šiais
socialinių tinklų laikais, kai apie milijonas lietuvių yra
užsiregistravę ,,Facebook”, vargu ar įmanoma išlaikyti 24
valandas be rinkimų agitacijos. Juk įstatymai nedraudžia pakviesti savo
,,Facebook” draugus balsuoti už konkretų politiką ar partiją, jei
nesi tos partijos narys. Tad popieriuje įstatymai atrodo vienaip, o
tikrovėje – kitaip.
Draudimų sąrašėlį būtų galima tęsti. Būtina nepamiršti,
jog jei JAV Kongreso ir Senato rinkimuose varžosi dvi partijos, o
Lietuvoje praėjusiuose Seimo rinkimuose dalyvavo net 17 partijų, nors
tik 7 peržengė magišką 5 proc. ribą ir tapo parlamentinėmis
partijomis. (Tik partijos, už kurių sąrašą daugiamandatėje
rinkimų apygardoje balsuoja ne mažiau nei 5 proc. rinkimų teisę
turinčių žmonių, turi savo atstovus Seime.) Taigi Lietuvoje
konkurencija tarp politikų ne mažesnė, bet jie turi menkesnes galimybes
varžytis atviroje kovoje. Amerikietis turbūt sutriktų, pamatęs Lietuvos
rinkimų biuletenį su keliolika partijų ir ne mažiau kandidatų
vienmandatėje apygardoje.
Manau, jog daugeliui Lietuvos politikų netgi paranku, kad rinkimų
kampanijos raiškos priemonės būtų ribojamos. Nereikia įtikinėti
galimų rėmėjų, jog jie yra tie, kurie geriau skirstys valstybės
biudžetą, užtikrins asmens ir jo turto saugumą, nustatys palankius
mokesčius, nereikia rinkimų kampanijos metu dirbti 24/7 režimu, kaip
tai daro jų kolegos JAV. Aišku, eidamas balsuoti Lietuvoje,
privalai turėti asmens tapatybę paliudijantį dokumentą.
Demokratiška tai ar ne, matyt, priklauso nuo to, kurios partijos
rėmėju esate JAV.
Tikiuosi, jog mano pastabos sukels „Draugo” skaitytojų
diskusiją rinkimų tema, juk mums įdomu, kaip šių metų rinkimai
baigsis abiejose skirtingose Atlanto pusėse esančiose valstybėse.
Rosseta Vingevičiūtė-Wilbur –
Lietuvos žurnalistė, dirbusi radijuje ir spaudoje, buvusi Vilniaus mero
patarėja. Prieš porą metų su savo amerikiečiu vyru ir dukra
persikėlė gyventi į JAV. Gyvena šalia Washington, DC, įdėmiai
stebi JAV, Europos, Rusijos bei Lietuvos naujienas.