Apie patarlių durnius bei medaus šaukštą

ANGELĖ KAVAKIENĖ


Be jokios abejonės turime kalbėti gražia lietuvių kalba ir – visų pirma – mokytis iš gyvosios kalbos, kalbėtis su kaimuose gyvenančiais senoliais. Turtingos lietuvių kalbos galima pasisemti ir iš lietuviškos tautosakos – dainų, pasakų, patarlių bei pasakėčių.

Kada skaitau lietuviškuose laikraščiuose griežtus, dažnai net labai piktus, gimtosios kalbos mokančius autorių laiškus, kažkas tempte tempia už liežuvio paklausti, kaip, pavyzdžiui, pakeisti patarlę ,,Kiekviename kaime savas durnius’’ arba ,,Durnių ir bažnyčioj muša’’? Ar bandėte kada svetimą žodį ,,durnius’’ pakeisti į lietuvišką ,,kvailį’’, mūsų numylėtą personažą, kuris pasakos pabaigoje pasirodo ne toks jau kvailas besąs, nes visus protinguolius paprastai į ožio ragą suriečia? Pakeitus durnių į kvailį patarlė nublanksta, praradusi didžiąją dalį savo spalvų bei atspalvių.

Skaitau vieną iš tokių švietėjiškų laiškų ir atsistebėti negaliu, kada autorius kone kiekvienoje pastraipoje pila tokius iš lietuvių kalbos ujamus posakius kaip ,,kaip nekeista’’ arba ,,tame tarpe’’. Lietuviškai pasakytume, jog juokiasi puodas, kad katilas juodas, tačiau vargu ar galime šią patarlę minėti, nes ir ,,katilas’’ yra nelietuviškas žodis.

Kažkada mes, lietuviai, rimtai buvome vienas kitam į ,,kudlas’’ įsikibę, kada spauda ėmė rašyti, kad mūsų garbinami cepelinai yra nelietuviškas patiekalas, kaip nelietuviškas yra ir pats žodis. Mano žemaičiai tėvai ir jų kaimynai tą patiekalą lietuviškai ,,pyragiukais’’ vadindavo ir su malonumu virdavo, o mes dar mieliau valgydavome. Daugeliui lietuviško žodžio grynintojų nei žodis, nei patys cepelinai kažkodėl akių nebado, jų nei iš savo žodyno, nei iš virtuvės neišmeta.

Nuo svetimžodžių ,,balius’’, ,,bazaras’’ ar ,,vajus’’ mūsų skelbimai ir straipsniai mirgėte mirga. Tiesa, žodį ,,vajus’’ galite rasti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne’’, vis dėlto bendrinėje kalboje šio žodžio nereikėtų vartoti, nes tai aiški svetimybė. Kodėl jo nesiūlome keisti į lietuvišką triukšmą, šurmulį ar talką? Kaip suprasti straipsnių autorius, kurie piktai puola dėl vienų svetimybių ir akis užmerkia kitų vartojimui? Kur jų nuoseklumas?

Lietuvių kalbą turime mylėti ir puoselėti, nes kaip rašė Mikalojus Daukša, ,,Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.’’

Kalbininkai Vilniaus universitete mokė, remdamiesi senaisiais kalbininkais Jonu Jablonskiu, Kazimieru Būga, K. Jauniumi, Jonu Basanavičiumi, tačiau kone visi vieningai sutiko, kad vargu ar galėjo kai kurių kalbininkų siūlomas ,,spirdžius’’ pakeisti plačiai vartojamą ,,futbolininką’’, ,,vėpsonė’’ – spektaklį, ,,purvabridžiai’’ – kaliošus, o ,,talpintuvas’’ – konteinerį. Sėkmingas lietuviškas naujadaras gali pakeisti giliai įsišaknijusį tarptautinį ar iš svetimos kalbos paskolintą žodį, tačiau jis turi būti tautai priimtinas bei suprantamas, atitikti mūsų kalbos reikalavimus.

Ir dar kas labai krinta į akis – tai laikraščiuose spausdinamų laiškų tonas. Atrodytų, kad kuo jis labiau įžeidus, tuo profesionaliau skamba, nors lietuvių patarlė mus moko, kad ,,medaus lašu pritrauksi daugiau musių nei statine deguto’’. Ko siekia kai kurie lietuvių kalbos mokantys laiškų autoriai – įžeisti, pažeminti ar pakelti savo autoritetą? Matyt, jau tokia kai kurių rašytojų laiškų rašymo tradicija: paskaitai, kaip straipsnių autoriai pliekė vienas kitą prieš 50 metų, tas pats ir prieš 20, mažai kuo tesiskiria ir kai kurių šiandieninių rašinių tonas.

Lietuvių kalbos grynumas – sudėtingas klausimas. Aišku, kad turime siekti, kad vietoj svetimybių vartotume savus, lietuviškus žodžius, tačiau ,,iš didelio rašto neišeikime iš krašto’’. Kuris iš mūsų be nuodėmės? Ne mažiau svarbu ir mūsų laiškų tonas, nes ,,nescit wox missa reverti’’ (pasakytas žodis nesugrįžta). Gal seniau ir buvo įprasta, kad vyresnioji karta, smagiai vienas kitą aptalžę, vėl kartu susėsdavo prie bendro stalo. Naujieji ateiviai to nesupranta: įžeisti nebekreipia dėmesio į rašančiųjų pamokymus, o būna kartais, jog ir iš viso nusisuka nuo savosios kalbos ir bendruomenės.