Apie patarlių durnius bei medaus šaukštą
ANGELĖ KAVAKIENĖ
Be jokios abejonės turime kalbėti gražia lietuvių kalba ir – visų
pirma – mokytis iš gyvosios kalbos, kalbėtis su kaimuose
gyvenančiais senoliais. Turtingos lietuvių kalbos galima pasisemti ir
iš lietuviškos tautosakos – dainų, pasakų, patarlių
bei pasakėčių.
Kada skaitau lietuviškuose laikraščiuose griežtus, dažnai
net labai piktus, gimtosios kalbos mokančius autorių laiškus,
kažkas tempte tempia už liežuvio paklausti, kaip, pavyzdžiui, pakeisti
patarlę ,,Kiekviename kaime savas durnius’’ arba ,,Durnių
ir bažnyčioj muša’’? Ar bandėte kada svetimą žodį
,,durnius’’ pakeisti į lietuvišką
,,kvailį’’, mūsų numylėtą personažą, kuris pasakos
pabaigoje pasirodo ne toks jau kvailas besąs, nes visus protinguolius
paprastai į ožio ragą suriečia? Pakeitus durnių į kvailį patarlė
nublanksta, praradusi didžiąją dalį savo spalvų bei atspalvių.
Skaitau vieną iš tokių švietėjiškų laiškų
ir atsistebėti negaliu, kada autorius kone kiekvienoje pastraipoje pila
tokius iš lietuvių kalbos ujamus posakius kaip ,,kaip
nekeista’’ arba ,,tame tarpe’’.
Lietuviškai pasakytume, jog juokiasi puodas, kad katilas juodas,
tačiau vargu ar galime šią patarlę minėti, nes ir
,,katilas’’ yra nelietuviškas žodis.
Kažkada mes, lietuviai, rimtai buvome vienas kitam į
,,kudlas’’ įsikibę, kada spauda ėmė rašyti, kad mūsų
garbinami cepelinai yra nelietuviškas patiekalas, kaip
nelietuviškas yra ir pats žodis. Mano žemaičiai tėvai ir jų
kaimynai tą patiekalą lietuviškai ,,pyragiukais’’
vadindavo ir su malonumu virdavo, o mes dar mieliau valgydavome.
Daugeliui lietuviško žodžio grynintojų nei žodis, nei patys
cepelinai kažkodėl akių nebado, jų nei iš savo žodyno, nei
iš virtuvės neišmeta.
Nuo svetimžodžių ,,balius’’, ,,bazaras’’ ar
,,vajus’’ mūsų skelbimai ir straipsniai mirgėte mirga.
Tiesa, žodį ,,vajus’’ galite rasti „Dabartinės
lietuvių kalbos žodyne’’, vis dėlto bendrinėje kalboje
šio žodžio nereikėtų vartoti, nes tai aiški svetimybė.
Kodėl jo nesiūlome keisti į lietuvišką triukšmą,
šurmulį ar talką? Kaip suprasti straipsnių autorius, kurie
piktai puola dėl vienų svetimybių ir akis užmerkia kitų vartojimui? Kur
jų nuoseklumas?
Lietuvių kalbą turime mylėti ir puoselėti, nes kaip rašė
Mikalojus Daukša, ,,Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu,
ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos,
bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo
kalbą.’’
Kalbininkai Vilniaus universitete mokė, remdamiesi senaisiais
kalbininkais Jonu Jablonskiu, Kazimieru Būga, K. Jauniumi, Jonu
Basanavičiumi, tačiau kone visi vieningai sutiko, kad vargu ar galėjo
kai kurių kalbininkų siūlomas ,,spirdžius’’ pakeisti
plačiai vartojamą ,,futbolininką’’, ,,vėpsonė’’
– spektaklį, ,,purvabridžiai’’ –
kaliošus, o ,,talpintuvas’’ – konteinerį.
Sėkmingas lietuviškas naujadaras gali pakeisti giliai
įsišaknijusį tarptautinį ar iš svetimos kalbos paskolintą
žodį, tačiau jis turi būti tautai priimtinas bei suprantamas, atitikti
mūsų kalbos reikalavimus.
Ir dar kas labai krinta į akis – tai laikraščiuose
spausdinamų laiškų tonas. Atrodytų, kad kuo jis labiau įžeidus,
tuo profesionaliau skamba, nors lietuvių patarlė mus moko, kad ,,medaus
lašu pritrauksi daugiau musių nei statine deguto’’.
Ko siekia kai kurie lietuvių kalbos mokantys laiškų autoriai
– įžeisti, pažeminti ar pakelti savo autoritetą? Matyt, jau tokia
kai kurių rašytojų laiškų rašymo tradicija:
paskaitai, kaip straipsnių autoriai pliekė vienas kitą prieš 50
metų, tas pats ir prieš 20, mažai kuo tesiskiria ir kai kurių
šiandieninių rašinių tonas.
Lietuvių kalbos grynumas – sudėtingas klausimas. Aišku,
kad turime siekti, kad vietoj svetimybių vartotume savus,
lietuviškus žodžius, tačiau ,,iš didelio rašto
neišeikime iš krašto’’. Kuris
iš mūsų be nuodėmės? Ne mažiau svarbu ir mūsų laiškų
tonas, nes ,,nescit wox missa reverti’’ (pasakytas žodis
nesugrįžta). Gal seniau ir buvo įprasta, kad vyresnioji karta, smagiai
vienas kitą aptalžę, vėl kartu susėsdavo prie bendro stalo. Naujieji
ateiviai to nesupranta: įžeisti nebekreipia dėmesio į rašančiųjų
pamokymus, o būna kartais, jog ir iš viso nusisuka nuo savosios
kalbos ir bendruomenės.