E. Valausko studentai kada nors dirbs Rojuje!
Edvardą Valauską
būtų galima pavadinti žmogumi, kuris, kaip byloja anglų posakis,
,,nešioja daug skrybėlių”, t. y. dirba daug įvairių darbų.
Šis lietuvių kilmės amerikietis yra ir Čikagos Botanikos sodo
bibliotekos retų knygų skyriaus kuratorius, ir Dominican University
dėstytojas, ir internetinio mokslinio žurnalo ,,First Monday”
leidėjas bei redaktorius.
Neseniai E. Valauskas skaitė paskaitą Balzeko lietuvių kultūros
muziejuje apie retas senoviškas botanikos knygas ir kaip keitėsi
požiūris į augalus, pereinant iš Viduramžių į Renesanso epochą.
Knygų ir augalų žinovas sutiko pasikalbėti apie savo pomėgius ir
profesijas su ,,Draugo” skaitytojais.
– Kalbėdami apie botanikos
sodus, pirmiausiai, žinoma, galvojame apie augalus – gėles,
medžius. Tikriausiai niekam nešauna mintis pagalvoti apie
botanikos sodų bibliotekas, kuriose galima rasti įdomių knygų. Jūs
esate Čikagos Botanikos sodo retų knygų skyriaus kuratorius. Kokių
knygų turite savo kolekcijoje? Kokias knygas galima laikyti retomis?
Kokios jūsų kolekcijos knygos yra pačios įdomiausios ar rečiausios?
Kaip Botanikos sodas jas įsigijo?
– Čikagos Botanikos sodo Lendhardt bibliotekoje yra apie 28,000
įvairių knygų. Šiame rinkinyje – net 3,000 retų knygų ir
periodikos leidinių apie sodininkystę, botaniką, landšafto
architektūrą ir gamtos mokslą. Gana sunku išskirti pačias
rečiausias knygas, nes bibliotekoje unikalių spausdinių tikrai gausu.
Be abejo, vertingiausi leidiniai tai – Robert John Thornton
„Temple of Flora” („Augalų šventovė”),
kuri buvo spausdinama nuo 1799 iki 1807 m.; taip pat – Basilius
Besler „Hortus Eystettensis”, leisti daugiau nei
dešimtmetį ir baigti 1613aisiais metais. Abu šie
leidiniai pirmiausia yra vertingi savo puikiomis iliustracijomis.
Bibliotekoje yra ir vienintelė visose JAV esanti japoniška Kanzo
Hibino knyga „Jitsuvo mokuzai meikan”, 1934aisiais metais
išleista Tokijuje. Šis žinynas pateikia 120 tikrų
medienos pavyzdžių, kurie parodo kultūrinį įvairių rūšių medžių
pritaikymą. Bibliotekoje yra ir keletas taip vadinamų inkunabulinių
leidinių, tai yra knygų, kurios buvo išspausdintos iki 1501
metų. Tarp jų – pora skirtingų Theopphrastus (381–297 m.
prieš Kristų) darbų apie augalus, šios knygos 1483 ir
1479 metais buvo išspausdintos Italijoje.
Lenhardt biblioteka yra sukaupusi specialų nedidelį fondą retoms
knygoms ir žurnalams įsigyti, be to, savo knygas ar leidinius
bibliotekai padovanoja įvairūs aukotojai. Pavyzdžiui, vienas rėmėjas
domisi retomis XVIII–XIX a.a. knygomis apie augalus ir gamtos
mokslą, parašytomis vaikams. Jo padovanotas rinkinys sudarė
pagrindą didelei kolekcijai, kuri parodo, kaip prieš
šimtmečius apie gamtą mokėsi jauni žmonės. 2002 metais Botanikos
sodas įsigijo didžiulį knygų ir žurnalų rinkinį iš Massachusetts
valstijoje esančios Boston Sodininkystės draugijos, viso – apie
50,000 svarų medžiagos. Joje – nemaža vertingų leidinių.
–
Esate lietuvių kilmės. Iš kur atvyko jūsų proseneliai? Ką
lietuviško veikdavote savo tėvų namuose vaikystėje?
– Mano senelis iš Žemaitijos, iš Plungės, į
Jungtines Amerikos Valstijas tarp 1905 ir 1910 metų keliavo net tris
kartus. Jis buvo užsispyręs, nes pirmus du kartus buvo susikirtęs su
Ellis salos imigracinių tarnybų pareigūnais: jį priėmė, bet jo žmonos
– ne. Du sykius jis pasirinko grįžti atgal į Plungę, užuot
apleidęs savo žmoną, kol pagaliau, 1910 m., trečiosios kelionės metu
imigracinė tarnyba įleido į Ameriką juos abu. Jis įsikūrė pietinėje
Čikagoje, vakarų Pullman mieste, ir dirbo dailide ,,Santa Fe”
geležinkelio įmonėje, kur remontavo medinius vagonus. Mano tėvas dirbo
geležinkelio inžinieriumi įvairiose vietinėse plieno liejyklų linijose
pietinėje Čikagoje.
Mano krikštatėvis William buvo lietuvis kirpėjas ir vakarų
Pullman mieste, pietinėje Michigan Aveniu, turėjo kirpyklą. William
buvo abejingas įvairioms techninėms naujovėms, ir jo didžiuliuose
namuose Pullman nebuvo elektros. Tėvas sekmadieniais lankydavosi pas
William jo kirpykloje, ir jie šnekėdavosi lietuviškai.
Nors aš nesimokiau lietuviškai, bet kai kildavo kalbos
apie politiką ir nūdienos reikalus, stengdavausi paskaityti daugybę
lietuviškų laikraščių ir knygų. Gerai atsimenu kirpykloje
vartytą didelę fotografijų knygą apie senąjį Vilnių. Sekmadieniais į
William namus mes nešdavome didelius ledo luitus, nes jis
nepasitikėjo moderniais šaldytuvais, reikalaujančiais elektros
energijos. Jo žmona Tekla dažnai kepdavo ir virdavo ant malkomis
kūrenamos viryklės, taigi mano pirmieji lietuviški įspūdžiai yra
susiję su maistu. Ir mano tėvas mėgo gaminti maistą, jis buvo tikras
eksperimentatorius virtuvėje, kulinarinius savo sumanymus
išbandydavo ant mūsų – savo vaikų.
– Lietuviai daugelį amžių buvo
tikri ,,gamtos vaikai”. Ar jūsų lietuviška kilmė kaip nors
susijusi su jūsų domėjimusi knygomis apie augalus?
– Augdami mieste retai kada būdavome gamtoje, bet kartais vasaros
metu tėvas išsiųsdavo mus pas savo draugus į Lousiana valstiją.
Antrojo pasaulinio karo metu mano tėvas taip pat buvo ten pasiųstas,
kaip karo policininkas. Jis buvo iš dalies atsakingas už
vokiečių belaisvių stovyklas, kurios buvo įsteigtos įvairiose Louisiana
ir Texas valstijų vietovėse. Ten tarnaudamas, tėvas visam gyvenimui
artimai susibičiuliavo su daugeliu žmonių. Taip ir aš kelias
vasaras praleidau šiaurinės Lousiana pušynuose ir
valstijos pietryčiuose – šalia Mississippi žiočių. Tai
buvo visai kitokia patirtis, negu žaisti ant šlako krūvų
šalia plieno liejyklų!
– Ar Čikagos Botanikos sodo bibliotekoje yra lietuviškų knygų apie augalus arba knygų apie Lietuvos augalus?
– Čikagos Botanikos sodo bibliotekoje mes turime keletą knygų
apie Lietuvos augaliją. Jas įsigijome pagal bendrą mainų programą su
Lietuvos Mokslų akademijos biblioteka Vilniuje. Žinoma, aš
norėčiau papildyti tą rinkinį senais leidiniais apie Lietuvos ir
Baltijos šalių florą. Pirmieji aprašymai apie Lietuvos
augalus lietuvių kalba pasirodė tik 1930 metais. Būta, žinoma, ir
ankstesnių studijų apie Lietuvos augaliją. Vienas
reikšmingiausių tai – JeanEmmanuel Gilibert studija
„Flora Lithuanica Inchoata”, išspausdinta dalimis
tarp 1781 ir 1782 m. Gal ateityje Botanikos sodo biblioteka įsigys
didesnį darbų apie Lietuvos florą rinkinį, ypač tuos retus leidinius,
spausdintus XVIII–XIX a.
– Ar Lietuvoje yra augalų, kurie būtų kokiu nors požiūriu ypač naudingi, reikalingi, įdomūs?
– Remiantis internetiniu straipsniu ,,Augalijos
išsaugojimas Lietuvoje” („Planta Europa”
tinklalapio dalis plantaeuropa.org), Lietuvoje yra apie 556 augalų
rūšys, kurioms gresia pavojus išnykti. Žmogaus veikla
– žemdirbystė ir pelkių nusausinimas – dažnai įdiegia
grobuoniškas augalijos rūšis ir naikina vietinę, unikalią
florą. Nepaisant Lietuvos Seimo išleistų įstatymų apsaugoti
nykstančias augalijos rūšis, dažnai augalija nėra tiek pastebima
kaip gyvūnija. Pavyzdžiui, ne nykstantys augalai, o kai kurios retos
balandžių rūšys arba mažieji karališkieji laumžirgiai
pernai buvo net vaizduojami ant lietuviškų pašto ženklų.
– Savo paskaitoje ,,Hario
Poterio žolininkystė”, skaitytoje Balzeko muziejuje, kalbate apie
tai, kaip keitėsi žmonių požiūris į augalus. Kokie didžiausi pokyčiai?
Kokias vaistažoles žmonės naudojo prieš keletą šimtų
metų? Ar ,,stebuklingųjų žolelių” sąrašas dabar kitoks,
nei buvo senovėje?
– Mokslinės augalų sąvokos ėmė atsirasti Renesanso laikais. Jos
tapo šiuolaikinės botanikos, farmacijos ir medicinos pagrindu.
Botanika – tokia, kokią mes šiandien suvokiame, anksčiau
nebuvo laikoma atskira mokslo šaka. Dauguma botanikos
mokslininkų Renesanso laikais iš tikrųjų buvo fizikai ir
alchemikai, kurie augalus naudojo kaip gydymo priemones. Renesanso
laikais buvo atrasta, kad įvairūs augalai yra skirtingos cheminės
sudėties, ir vieni augalai gali gydyti, o kiti – susirgdinti. Tai
paskatino sisteminti augalus. Ypatingų atradimų šioje srityje
naujaisiais laikais yra padaręs Paracelsus (1493–1541), kurio
idėjos vėliau buvo plačiai diskutuojamos ir suformavo požiūrį į
chemijos reikšmę medicinai. Taigi susidomėjimas augalų chemija
buvo grynai praktinio pobūdžio. Pavyzdžiui, augalai, kurie šiais
laikais yra priskiriami taip vadinamai solonacėjinei augalų
šeimai, tokie kaip mandragora (kaukelis) arba
šunvyšnė šimtus metų yra laikomi pavojingais.
Tačiau kai Europoje atsirado tai pačiai solonacėjinei šeimai
priklausantys pomidorai, bulvės ir tabakas, buvo nustatyta, kad dėl
įvairių sudėtinių veiksnių vieni tos pačios šeimos augalai gali
būti neskanūs ir nuodingi, o kiti – skanūs ir maistingi.
Dauguma dabar mums žinomų vaistažolių buvo naudojamos ir Renesanso
laikais, nors mes turėjome „išsiversti” daugelį jų
nesuklasifikuotų pavadinimų į dabartinius atitikmenis. Ilgainiui
paaiškėjo, kad vaistažolės yra labai skirtingos savo poveikiu,
ir kuo toliau, tuo labiau buvo pripažinta, kad augalų maistinės savybės
yra sveiko gyvenimo pagrindas. Tai nulėmė, kad būtų išleista
viena pirmųjų knygų apie salotų naudingumą. 1699 m. John Evelyn
(1620–1706) parašė knygą „Acetaria: A Discourse of
Sallets” (pranešimas apie salotas). Autorius joje pataria
valgyti kopūstus, kad „išvengtum apsinuodijimo”,
pipirinę – „smegenų išvalymui”, o mėtas
– „skrandžio negalavimams” gydyti.
– Jūs taip pat dėstote Dominican
University studentams, besimokantiems bibliotekininkystės. Koks būtų
pats svarbiausias patarimas, kurį duodate savo studentams?
– Bibliotekos magistrantūros ir doktorantūros programose
aš dėstau įvairius kursus: internetinę leidybą, interneto
pagrindus ir dizainą, informacijos politiką, knygų istoriją,
aprašomąją bibliografiją, mokslinių nuorodų šaltinius ir
ryšius tarp įvairių mokslo šakų. Aš drąsinu
studentus laikytis įvairiapusio požiūrio į reiškinius ir
nebijoti naujų technologijų. Jau visas tūkstantmetis, kai
bibliotekininkai ir bibliotekos visuomenei yra be galo reikalingi. Mano
paties supratimą apie bibliotekas, ko gero, geriausiai yra
išreiškęs Jorge Luis Borges, kuris rašė visada
įsivaizdavęs, kad Rojus turėtų būti kaip savotiška biblioteka.
Tik įsivaizduokite: mano studentai kada nors dirbs Rojuje!
– Ar būsimiems Amerikos
bibliotekininkams ir apskritai bibliotekininkystės mokslui yra svarbios
tokios mažos bibliotekėlės, kaip lietuviška biblioteka Balzeko
lietuvių kultūros muziejuje ar kita kokia etninė biblioteka Jungtinėse
Valstijose?
– Tokių institucijų kaip Balzeko muziejus bibliotekos yra
neįtikėtinos saugyklos įvairių dokumentų, knygų, žurnalų, periodikos
– kurių niekur kitur pasaulyje nerastumei. Ištisos
imigrantų iš Lietuvos kartos per praėjusius šimtmečius
yra atsigabenę savo asmenines bibliotekas, archyvus, užrašus.
Ilgainiui šie rinkiniai tapo Balzeko muziejaus dalimi. Tokiu
būdu Balzeko muziejaus rinkiniai tapo langu į tą prarastąjį praeities
pasaulį, kuriame tebėra senieji lietuviai ir ta Čikaga, kurios dar
nebuvo suformavę ir iki šiandieninio lygio išvystę
įvairių pasaulio šalių imigrantai. Man šis muziejus
– tarsi gyvybinga laboratorija, kurioje mano studentai galės
tyrinėti šiuos unikalius rinkinius, tuo pačiu padėdami ir
muziejaus darbuotojams sutvarkyti ir išsaugoti tūkstančius
ypatingų dokumentų.
– Esate ir internetinio žurnalo
,,First Monday” redaktorius, kurį galima skaityti tik internetu.
Ar manote, kad ateityje paprastų popierinių knygų ir žurnalų nebeliks,
jas išstums internetas?
– „First Monday” (Pirmasis pirmadienis;
http://firstmonday.org) yra vienas pirmųjų atvirai pasiekiamų,
lygiaverčių internetinių žurnalų, skirtų grynai internetui. Nuo pat jo
įsteigimo 1996 m. gegužės mėn. ,,First Monday” išleido 176
leidinius, 1,102 numerius, kuriuos yra parašę 1,408 autoriai. Be
to, išėjo ir papildomi 9 specialūs leidiniai. Šis mokslo
žurnalas, sulaukęs tūkstančių skaitytojų pasaulyje, gegužės mėnesį
švęs savo 15ąjį gimtadienį.
Viešai pasiekiami skaitmeniniai žurnalai niekada nepakeis
tradicinių mokslinių spausdintų žurnalų, kurių nemaža dalis yra
leidžiami jau ne vienas šimtmetis. Aš pats esu sukaupęs
asmeninę daugiatūkstantinę knygų ir žurnalų biblioteką ir vis dėlto
grynai dėl patogumo kartas nuo karto pasiskaitau savo elektroninį
,,Kindle” arba ,,iPod”. Tačiau to būdo, kuriuo mes
bendraujame su spausdintomis knygomis, žurnalais ir
laikraščiais, niekada nepakeis jokios elektroninės priemonės.
Knygos, bibliotekos ir bibliotekininkai dar ilgai bus reikalingi.
Iš tikrųjų skaitmeninės informacijos gausa tik parodo bibliotekų
ir bibliotekininkų darbo reikalingumą, kad bet kas, bet kur ir bet
kuriuo metu įvairiausiomis formomis galėtų gauti reikalingą informaciją.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karilė Vaitkutė