APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO


gaila

Baltimore lietuvių festivalyje dalis ,,Malūno” šokėjų, atstovaujančių visoms trims išeivijos bangoms.

Mano dienos, savaitės

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

Atsikėlęs ryte tariu žmonai: „Nežinau, kas čia darosi su manimi, jau veik pusmetis kaip nieko neskauda. Net ir kai sniegą nuo stogo kasdamas nusiritau nuo kopėčių, nieko neskaudėjo.” Neparodo ji nei džiaugsmo, nei nuostabos. Tikriausiai pavydi. Po pusryčių sėdu ant dviračio ir apie valandą važinėju po savo kaimynystę. Aplinka labai kalnuota, tai pusę laiko minu išsišiepęs prieš kalniuką, po to atsigaunu lėkdamas žemyn. Keisčiausia, kad jau keliolika metų taip važinėju, bet visai nepamenu tų trumpų, vingiuotų savo kaimynystės gatvių vardų. Net gėda buvo, kai porą kartų pravažiuojantis sustojęs klausė manęs kažkokios gatvės, o aš nežinojau, nors ieškoma gatvė buvo sekanti.

Prieš kiek laiko pas savo sūnų, gyvenantį Ellicott miestelyje, viešėjo Liuda ir Vytautas Germanai iš Illinois. Teko su jais susipažinti. Turėjau net parodyti aikštelę, kur tarp plytų augo mano „Drauge” aprašyta žmonos prižiūrima medetka. Tada Liuda „Drauge” išaiškino, kad tai ne vaistažolė – medetka, bet serentis (angl. marigold.). Sekmadienį Germanų šeima atvyko į Baltimore, į lietuviškas Mišias. Po Mišių Liuda lyg ir nusivylusi stebėjosi, kad Mišiose visiškai nesimatė jaunimo. Deja, tai skaudi tiesa. Išbėgome iš miesto, išsiblaškėme po saugius, gražius priemiesčius ir per toli pasidarė atvažiuoti, per anksti keltis 8:30 val. ryto Mišioms. Tesusirenkame tik porą dešimčių mūsų senukų ir kartais veik tiek pat amerikiečių. 83 metų amerikietis klebonas kiek įmanydamas stengiasi išlaikyti lietuviškumą ir lietuviškas Mišias toje buvusioje lietuvių parapijos bažnyčioje. Skaitinius ir maldas atskaito Aleksas Radžius,   o kelioms giedančioms moterims vargonais pritaria Joana BuivienėVaičiulaitytė. Bijau, kad vyskupas kitais metais nepratęs šio senuko monsinjoro klebonavimo dėl jo garbaus amžiaus. Atsiųs jaunesnį kunigą ir prapuls mūsų trispalvė nuo altoriaus, nebebus nei maldų, nei skaitinių lietuviškai...

* * *
Paskambino man viena amerikiečių šeima, ne taip toli nuo manęs gyvenanti. Buvo bevaikiai, tad prieš 15 metų įsivaikino iš Lietuvos dvi sesutes našlaites: vieną 4, kitą – 6 metukų. Viena buvo apsikrėtusi džiova ir Lietuvoje gydytojas apie tai įspėjo. Dabar mergaitės bebaigią kolegijas ir, anot dabartinių tėvų, yra šimtaprocentinės amerikietės. Kažkaip suspaudžia man širdį, kad taip ir tirpstame. Pamenu, kaip prieš 12 metų Viskantų šeimai, užauginusiai du sūnus California valstijoje, įsidukrinant mergaitę iš Lietuvos, erzinau Vilniuje dr. Zigmą Viskantą, kad kai jis bus aštuoniasdešimtmetis turės ją vežioti į šokius. Ne visai taip, bet panašiai ir įvyko.

Užsikviečia amerikiečiai mane su žmona pas save. Sienų lentynos pilnos mergaičių už įvairius sportus laimėtų trofėjų, taip pat vienos iš jų piešinių. Klausiu, kodėl jie pasirinko našlaites iš Lietuvos. O todėl, kad jie mėgo Johnny Unitas (Jonas Jonaitis – amerikietiškojo futbolo legenda, kurio statula stovi prie Baltimore miesto stadiono). Dabar užėjo jiems noras supažindinti mergaites su jų gimtuoju kraštu ir giminėmis. Sužinoję, kad jų pusseserė, taip pat iš to paties našlaityno, dabar trisdešimtmetė vieniša mama, auginanti 5ių metų berniuką, nutarė pasikviesti ją su sūneliu į svečius į Ameriką. Bėda yra ta, kad ji nemoka angliškai, o jie – lietuviškai. Bando bendrauti elektroniniu paštu, bet internetiniai vertimai tiesiog juokingi, tad reikia mano pagalbos. Čia prasidėjo mano bėdos: per dieną po keletą laiškų. Atsiunčia man parašytus angliškai, aš išverčiu lietuviškai ir siunčiu mergaičių pusseserei į Vilnių. Ji siunčia man lietuviškai, aš verčiu angliškai ir siunčiu amerikiečiams. Taip pagaliau susitvarkėme su jos darbdaviu, pasais, JAV ambasada, užsakėme bilietus, bet nežinau, kaip bus su kalba, jai su sūneliu čia liepos pabaigoje atvykus. Amerikiečiai su mergaitėmis nori mokytis lietuviškai ir ateityje vykti į Lietuvą, nes ten tebuvo tik vieną dieną per įvaikinimą.

Apie Baltimore ir Washington yra daugiau našlaičius iš Lietuvos įsivaikinusių amerikiečių šeimų, taip pat ir lietuvių. Viena iš jų yra Rūtos ir Tomo Skučų šeima. Sukūrę šeimą ir neturėdami vaikų, po didelių pastangų įsivaikino berniuką iš Lietuvos. To tik ir tereikėjo: vienas po kito gimė jiems du berniukai, taigi, augina tris ąžuoliukus. Kiek žinau, Rūta Skučienė-Kalvaitytė bendrauja su amerikiečių šeimomis, įsivaikinusiomis lietuviukus, „Facebook” pastebėjau jos žinutę apie bendrą tų šeimų iškylą ir vaišes Skučų namuose Atminimo šventės savaitgalį.
 
 * * *
Gegužės 22–23 d. Baltimore priemiestyje Catonsville vyko kasmetinis lietuvių festivalis. Šeštadienį atrodė lyg truputį mažiau žmonių nei pereitais metais, bet sekmadienį didžiulė salė buvo pilnutėlė ir ūžė kaip bičių avilys. Kiekvienais metais festivalio rengėjai pasirenka paminėti kokį svarbesnį Lietuvos įvykį. Šįmet buvo minima Žalgirio mūšio 600 metų sukaktis. Atidaryme dalyvavo Lietuvos Respublikos ambasadorius Audrius Brūzga, bebaigiantis savo kadenciją liepos mėnesį. Kaip ir visada, festivalyje netrūko lietuviško maisto, gėrimų, įvairių rankdarbių, šokių, dainų. Man atrodė, kad šįmet šokiai buvo ir judresni, ir įdomesni. Atskiroje patalpoje buvo išdėstyta dalis Henry Gaidis turimų karinių rodinių ir Žalgirio mūšio maketas. Mačiau, kaip aiškinimas apie mūšį nepaprastai sudomino prof. Leoną Sabaliūną, atvykusį iš Michigan su žmona, buvusia baltimoriete Ona Eringyte, aplankyti dukros Imsrės Brūzgienės ir anūkų. Kaip ir pernai, festivalio rengimo komitetui vadovavo Julytė Sajauskaitė. Neabejoju, kad Baltimore lietuvių organizacijos papildė savo iždus festivalyje gautu pelnu, o aš džiaugiausi dvi dienas kirtęs balandėlius ir cepelinus.

Cepelinus valgė ir anksčiau mano minėta amerikiečių šeima su abiem labai maloniomis dukromis, tik ką grįžusiomis iš kolegijų. Nuvedžiau juos prie Eugenijos ir Lauryno Misevičių stalų, apkrautų lietuviškomis plokštelėmis, knygomis, žurnalais, daugiau supažindinti, ypač mergaites, su jų gimtuoju kraštu.

Stebina mane abu Misevičiai, ne todėl, kad mane aprūpina lietuviškų sriubų, mišrainių, raugintų/marinuotų agurkų stiklainiais, bet savo energija po nuolatinės ir tikros šypsenos šydu. Retame lietuviškame renginyje jų nesutinku, o jei nesutinku, tai jų straipsnius randu ir „Amerikos lietuvyje”, ir „Drauge”. Be vadovavimo ŠALFASS neišvardysiu visų organizacijų, kur Laurynas vienaip ar kitaip yra prisidėjęs ar prisideda. Ne veltui Lietuvos tautinis olimpinis komitetas š. m. kovo 18 d. apdovanojo jį Garbės diplomu tarp kitų už kilnų sportinį elgesį 2009 metais nuspelniusių asmenų. Apdovanojimo atsiimti į Lietuvą vyko žmona Eugenija, nes Laurynas per daug buvo užsiėmęs Amerikoje.

* * *
Gegužės 27 d. Baltimore Lietuvių namuose lankėsi LR Seimo pirmininkė Irena Degutienė, lydima dabartinio ambasadoriaus A. Brūzgos ir naujojo, jį pakeisti atvykusio Žygimanto Pavilionio. Bijojau, kad savaitės viduryje 7 val. vakare labai mažai žmonių atvyks į susitikimą, bet susirinko apie 70 ir daugiausia trečiabangių – daugiau ar mažiau aktyvių vietinėje veikloje. Matėsi ir iš kaimyninio Washington atvykusių, aišku, ir L. Misevičius iš New Jersey valstijos. Priėmimą ruošė LB apylinkės valdyba, vadovaujama kruopštaus Gintaro Bujanausko, taip pat trečiabangio. Dirbdamas PLB atstovybėje Seime, dažnai stebėdavau Seimo posėdžius, bet su I. Degutiene neteko susipažinti, o posėdžiuose ji man visada palikdavo gerą įspūdį. Porą kartų dalyvavau jos usitikimuose su rinkėjais, kur ji nežarstė tuščių pažadų, o konservatorių partijos krizės metais nebuvo palikusi jos ir vėl grįžusi, kaip Laima Andrikienė ar skandalingai iš jos pasitraukusi Nijolė Oželytė. Nevargino ji baltimoriečių ilga kalba, bet buvo konkreti ir atvira tiek savo kalboje, tiek atsakydama į klausimus. Susitikimas baigtas besivaišinant šiltais patiekalais.

gaila
Baltimore lietuvių festivalyje dvi 1994 metais amerikiečių Lawson šeimos įsivaikintos ir užaugintos Lietuvos našlaitės seserys Alda ir Ana.