Gera pradžia siekiant konsensuso dėl dvigubos pilietybės
ALGIMANTAS S. GEČYS
Š. m. gegužės 16 d. ,,Drauge” išspausdintas
Vitalijos Dunčienės komentaras ,,Ar trečiabangių norai – pagalys
‘geros’ politikos ratuose?” įdomus dėl autorės
griežtų pažiūrų į dvigubos pilietybės klausimą, nurodymų, kaip Pasaulio
Lietuvių Bendruomenės (PLB) ir JAV Lietuvių Bendruomenės (JAV LB)
vadovybės turėtų šiuo klausimu elgtis, ir jos nepritarimo
Lietuvos valstybinės paramos teikimui, bet kokia forma, lietuvybę
išeivijoje puoselėti. Autorės teigimu, ,,Sunku suvokti, kodėl
mažiau uždirbantys žmonės Lietuvoje turėtų šelpti daugiau
uždirbančius išeivijoje!”
Noriu paminėti, kad ,,Drauge” lietuviškuosius klausimus
dažnai komentuojanti Dunčienė ir aš priklausome judriam ir
veikliam Philadelphia lietuvių telkiniui. Susitinkame kiekvieną
sekmadienį Šv. Andriejaus lietuvių parapijoje, lituanistinės
mokyklos ir LB renginiuose. Atitekėjusi ,,į marčias” iš
nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos, Vitalija ir jos šeima
gyvena lietuvių parapijos išlikimo, tautinio auklėjimo
lituanistinėje mokykloje stiprinimo ir lietuvių telkinio gyvos veiklos
rūpesčiais. Ne mažiau jai rūpi ir Lietuvoje likę artimieji, kurių
vargai ir gyvenimo aplinkybės Vitalijai yra gerai žinomos. Vis dėlto
mudviejų pažiūros ne kartą išsiskiria. Manau, kad tai dėl
skirtingų gyvenimo patirčių ir geroko amžiaus skirtumo.
Nesutinku su Dunčienės reikalavimu, kad ,,PLB ir JAV LB
išrinktieji atstovai visur ir visada turi vieningai ir
vienareikšmiškai išreikšti savo
atstovaujamų kraštų daugumos išeivijos lietuvių norą
– išlikti visaverčiais, pilnateisiais Lietuvos
piliečiais.” Toks teigimas man kelia klausimą: O kas apklausė,
atliko statistinius patikrinimus, kad tokį norą palaiko užsienio
lietuvių dauguma? Gan mažokas procentas apsigyvenusių užsienyje Antrojo
pasaulinio karo pabėgėlių pasinaudojo teise atkurti savo Lietuvos
pilietybę. Neabejoju, kad dar mažiau pasinaudos praplėsta dvigubos
pilietybės teise, kurią naujai priimtas Pilietybės įstatymas teikia
išvykusiems nuo 1919 m. sausio 9 d. (pirmojo Pilietybės
įstatymo) iki Lietuvos okupacijos. Kas pagaliau užsienyje gyvenantį
lietuvį daro ,,visaverčiu”? Tikrai ne Lietuvos pilietybė.
Visaverčiu, mano išmintimi, daro priklausymas lietuvių
organizacijoms, tautinis vaikų auklėjimas šeimoje, lietuvių
kultūros puoselėjimas, lietuviškų tikėjimo bei mūsų labdaringos
veiklos židinių rėmimas.
Neįtikina manęs ir Dunčienės patarimas nespręsti ,,apie Lietuvos
piliečių, gyvenančių už Lietuvos ribų, patriotizmą iš jų
balsavimo statistikos. Daugelis išeivių – Lietuvos
piliečių, mano, kad jie neturi moralinės teisės keisti Lietuvos rinkėjų
daugumos, kuriems išrinktieji į valdžią turės tiesioginį poveikį
jų gyvenimams, pasirinkimo”. Tokiu teiginiu paneigiama
demokratijos esmė, pamirštama, kad demokratija remiasi piliečio
teise dalyvauti ir savuoju balsu lygiaverčiai spręsti valstybės
reikalus. Jei nedalyvaujama rinkimuose, kuo paaiškinti naujai
užsienyje apsigyvenusių reikalavimą turėti ,,visavertę, pilnateisę
Lietuvos pilietybę”? Nebalsuojant, Lietuvos pilietybę teikiantis
dokumentas tampa nereikšmingu, asmens savimonę paglostančiu
paveiksliuku. Įrėmink ir kabink ant sienos!
Dunčienė teigia, kad ,,Kokiu įstatymu, kokiais žodžiais turėtų būt
išreikšta galimybė lietuviams išlikti Lietuvos
piliečiais, nepakenkiant Lietuvos saugumui, turėtų nuspręsti Lietuvos
teisininkai.” Iš esmės su ja sutinku, tačiau manau, kad
Pilietybės įstatymo kūrimas privalėtų būti patikėtas Lietuvos Seimui,
tarp kurio narių, neabejotinai, yra ir teisininko išsilavinimą
turinčių asmenų. Įsidėmėtina, jog dvigubos pilietybės klausimo problema
tapo aktuali į reikalą įsikišus Lietuvos Konstituciniam Teismui
(KT). JAV Aukščiausias teismas būtų kreipimąsi sugrąžinęs į
žemesnės instancijos (pakopos) teismą ir nesivėlęs į keblų, jautrų ir
lietuvius supriešinantį reikalą. Tik prisiminkime, kiek metų JAV
Aukščiausias teismas delsė, kol ryžosi pasisakyti asmenų
lygiateisiškumo (civil rights) klausimu. Lietuvos KT
aiškiai pasiskubino su šurmulį tarp užsienio lietuvių
sukėlusiu sprendimu. Šurmulio numalšinti nepajėgė nei
prezidento Valdo Adamkaus skubotai sudaryta darbo grupė, pasiūliusi
daugybę išvadų, kaip reikėtų tobulinti pilietybės santykius
reguliuojančius teisės dokumentus. Tačiau darbo grupė nedrįso leisti
dvigubą pilietybę turėti užsienyje po 1991 metų apsigyvenusiems ir
svetimos šalies pilietybę priėmusiems emigrantams iš
Lietuvos.
Kaip išbristi iš liūno? Viena galimybė būtų palikti
galiojančiu Lietuvos KT sprendimą, atimantį Lietuvos pilietybę
iš nepriklausomos Lietuvos po 1991 metų išvykusių asmenų,
tačiau teisiniu požiūriu neversti Lietuvos teismų vykdyti (enforce)
įstatyminę pastraipą, atimančią jų Lietuvos pilietybę iš asmenų,
priėmusių svetimos šalies, pvz., JAV, pilietybę. Jau daugelį
metų JAV Gynybos departamentas panašiu būdu karinėse pajėgose
tvarkosi su tarnaujančiais ,,alternatyvaus lytinio poreikio”
kariais, patardami vadovams remtis fraze ,,Neklausk ir nesakyk!”
(Don’t ask and don’t tell!). Nereikia aiškinti, kad
tai užsimerkimas prieš JAV iškilusią įstatyminę problemą.
Tačiau ar trečiabangis, priėmęs JAV pilietybę ir prisiekęs Amerikai
lojalumą, panašiai negalėtų elgtis? Nutylėdamas JAV ar kitos
šalies pilietybės priėmimą, neprarastų turimos Lietuvos
pilietybės? Kas dėl Lietuvos valdžios, ji KT sprendimą dėl Lietuvos
pilietybės praradimo galėtų pasirinktinai taikyti tikriems valstybės
priešams, besikapstantiems po Lietuvos valstybinės
nepriklausomybės pamatais.
Kita sprendimo galimybė – Lietuvio korta. Š. m. vasario 28
d. ,,Drauge” išspausdintame pokalbyje prez. Adamkaus darbo
grupės narys dr. Dainius Žalimas paaiškino, kuo ji skirtųsi su
neigiamai Lietuvoje vertinama Lenko korta. Pirma, lietuvių kilmės
dokumentas galės būti išduotas visiems lietuvių kilmės asmenims,
kur jie begyventų, jei jie nėra Lietuvos piliečiai. Lietuvių kilmę
patvirtinančio dokumento turėtojui nebus keliamas politinio lojalumo
Lietuvos Respublikai reikalavimas ir, jei tik jis norės tapti Lietuvos
piliečiu, tada privalės duoti ištikimybės priesaiką Lietuvos
valstybei. Lietuvio korta teiks galimybę lietuvių kilmės asmenims įgyti
Lietuvos pilietybę supaprastinta tvarka, o, pasak dr. Žalimo, visas
kitas jų teises privalės reglamentuoti kiti arba specialaus jų statuso
įstatymas, kurį turėtų rengti Vyriausybė. Principinius Lietuvio kortos
ar kaip kitaip ji vadintųsi nuostatus dr. Žalimas apibrėžė taip:
kiekvienas lietuvių kilmės asmuo gali atvykti ir gyventi Lietuvoje (tai
numato Konstitucija), jis turėtų tas pačias socialines, ekonomines ir
kultūrines teises, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, t.y. įmokų
už studijas klausimai turėtų būti sprendžiami ta pačia tvarka, kaip ir
Lietuvos piliečių. Politinių teisių dalyvauti Seimo ir Respublikos
prezidento rinkimuose lietuvių kilmės asmenys, nesantys Lietuvos
piliečiais, neturėtų. Tačiau jei Lietuvio kortos savininkas būtų
atvykęs į Lietuvą apsigyventi iš kurios nors Europos Sąjungai
priklausančios valstybės, jis turėtų teisę dalyvauti savivaldybių
tarybų ir Europos Parlamento rinkimuose.
Visiškai pritariu Dunčienės teigimui, kad reikėtų nepasiduoti
gundymams rūšiuoti išeivijos lietuvius į kategorijas
pagal jų išvykimo iš Lietuvos laiką. Ir man sunku
suprasti teisinę logiką, kodėl šiandien Lietuvos pilietybę gauna
užsienio šalies pilietis, kurio vienas iš keturių senelių
išvyko iš Lietuvos 1919–1940 metais, bet Lietuvos
pilietybė nepaliekama tiems, kurie išvyko iš Lietuvos po
1991 metų ir priėmė gyvenamos šalies pilietybę.
Sutinku su Dunčiene, kad Pilietybės įstatymas privalėtų atsižvelgti į
užsienyje gyvenančio asmens veiklą lietuvių visuomenėje, lietuvių
kalbos žinojimą, lietuvišką vaikų auklėjimą šeimoje.
Manau, kad Lietuvos Pilietybės įstatymu užsienio šalyse
gyvenantiems suteiktos dvigubos pilietybės kategorijos privalėtų
Lietuvos Respublikos Seimo būti peržiūrėtos ir kiekvienai išimtį
teikiančiai kategorijai nustatyti senaties terminai. Jei per ketvirtį
šimtmečio tu ar tavo palikuonys nepasinaudojo Lietuvos
Respublikos pilietybės atkūrimo teise, ją prarandi ir pilietybės
atkūrimą privalai vykdyti per Lietuvio kortą ar ką nors į ją
panašaus.
Pasaulį užgriuvusios ekonominės problemos dabartiniu metu neskatina
svarstymų, kaip ir kiek Lietuvos valstybė privalėtų prisidėti prie
lietuvybės išlaikymo tarp užsienio lietuvių. Man Dunčienės
reiškiama nuomonė, kad ,,Keli šimtai ar net tūkstančiai
Lietuvos valdžios skiriamų litų neišgelbės išeivijos
mokyklų, parapijų, laikraščių, lietuvių namų”, yra per
daug griežta, amerikietišku požiūriu – pernelyg
konservatyvi. Būtina sukurti gerai apgalvotą Lietuvos valstybinę
politiką užsienio lietuvių veiklai ir ryšiams su Tėvyne
puoselėti. Šiam uždaviniui turėtų būti pajungti šviesūs
protai Lietuvoje ir užsienyje. Šveicarijos LB pirmininkė Jūratė
Caspersen šiuo klausimu teisingai pastebėjo šių metų
pradžioje Hüttenfelde vykusiame Europos LB pirmininkų suvažiavime:
,,Lietuvos mokesčių mokėtojai neturėtų nuogąstauti, neva neproporcingai
didelė jų pinigų suma yra paskiriama įvairioms iniciatyvoms užsienyje
gyvenančių lietuvių projektams remti. Lietuvos gyventojai galiausiai
turėtų mumyse įžvelgti ne tariamą naštą, bet įvairiapusę naudą
Tėvynei.”
Vien oficialiais bankų pervedimais į Lietuvą grįžtantys užsienyje
gyvenančių lietuvių pinigai dešimteriopai viršija
Lietuvos valstybės į jų veiklą investuotas sumas. Palaidoję užsienio
lietuvių tautinę savimonę, neturėsime Lietuvai aukojamų labdaringų
sumų, Tėvynę lankančių turistų, į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui
sugrįžtančių buvusių politinių pabėgėlių ir ekonominių emigrantų. Vieni
kitiems esame reikalingi ir abipusė parama ir geranoriškas
pasiaukojimas yra būtini lietuvių tautai išlikti ir
išsaugoti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę.