DRAUGAS article summary

Iš k.: dr. Augustinas Idzelis, LTSC valdybos pirmininkas, dr. Jurgis Anysas, LTSC tarybos narys, ir dr. Robertas Vitas, LTSC tarybos pirmininkas. Jono Kuprio nuotr.

Namai ir paveldas yra ten, kur plaka širdis

DR. ROBERTAS VITAS

Lituanistikos tyrimo ir studijų centras (LTSC) šiemet švenčia 30 metų sukaktį, todėl mūsų jubiliejiniame ark

ženkle minimi 1982 ir 2012 metai. Tačiau Centro grafiniame ženkle matyti ir 1946 m. Kodėl ir šie metai yra mums svarbūs? 1946 m. buvo įkurtas Pasaulio lietuvių archyvas – didžiausias LTSC padalinys. Jį DP stovyklose Vakarų Vokietijoje pradėjo kaupti emigravęs lietuvių inteligentas, tikėjęs, kad svarbu rinkti ir išsaugoti tai, ką lietuviai kūrė tremtyje. Kitaip tariant, jo nuomone, vien veikti ir kurti nepakako – reikėjo išsaugoti ir darbo vaisius, kad ateities kartoms atitektų įvairiapusiškas kultūrinis paveldas, kad lietuvių bendruomenė būtų ne šiaip sau aktyvi, bet protingai bei sąmoningai aktyvi. Tas inteligentas, nepakeliamomis sąlygomis triūsęs DP stovyklose, buvo Vincentas Liulevičius, dr. Vėjo Liulevičiaus, AABS prezidento, senelis. Galiu užtikrinti jį ir jo šeimą, kad jo senelio darbas buvo išsaugotas, tebetarnauja ir toliau tarnaus daugeliui žmonių.

Beje, mes turime ir senesnį, tačiau mažesnį padalinį – Žilevičiaus-Kreivėno lietuvių muzikologijos archyvą. Profesorius Juozas Žilevičius pradėjo rinkti natas, programas, fotografijas ir muzikinius instrumentus 1920 m. Sankt Peterburge, Rusijoje, o 1929 m. atsigabeno savo gausėjantį archyvą į JAV. Medžiagą kaupė iki mirties. 1987 m. jo archyvas buvo sujungtas su LTSC Juozo Kreivėno muzikiniu archyvu ir, prabėgus 92 metams, tebetęsia savo veiklą.

LTSC buvo įkurtas 1982 m., kaip skėtinė organizacija (angl. umbrella organization), koordinuojanti keletą bibliotekų ir archyvų, tokių kaip Pasaulio lietuvių archyvas ir Pedagoginis lituanistikos institutas. Per paskutinius dešimtmečius jis sukaupė privačių bei kitų institucijų kolekcijų ir pasipildė naujomis. Dabartiniai Centro padaliniai yra:

• Pasaulio lietuvių archyvas
• Pedagoginis lituanistikos institutas
• Lituanistikos institutas
• Žilevičiaus-Kreivėno muzikologijos archyvas
• Jono Dainausko biblioteka ir archyvas
• Lietuvių medicinos muziejus ir archyvas
• Stasio Budrio lietuvių fotoarchyvas
• Lietuvių genocido tyrimo centras Amerikoje
• Ramovėnų laisvės kovų muziejus
• Periodinių leidinių skyrius
• Vaizdinių-garsinių priemonių skyrius
• LTSC meno archyvas
• Lietuvių muziejus

Centras išleido daugiau nei penkiasdešimt mokslinių knygų, jo paslaugomis naudojosi lietuviai ir ne lietuviai mokslininkai bei studentai iš Lietuvos ir viso pasaulio, kurie, remdamiesi mūsų kolekcijose aptikta informacija, parašė daug knygų ir straipsnių.

LTSC išaugo į didžiausią lituanistikos akademinį archyvą ir knygų leidėją už Lietuvos ribų ir toliau auga tokiu greičiu, kad ketina įsigyti nuosavas patalpas. Planuodamas savo ateitį trims dešimtmečiams į priekį, LTSC stengiasi tapti labiau išsivysčiusia institucija, kuriančia finansinius ir rinkodaros planus, stiprinančia bendradarbiavimą su verslu ir kitomis institucijomis bei siekiančia veiksmingai panaudoti savo finansinius išteklius archyvuojant turimas kolekcijas, kuriant skaitmeninę jų bazę, kuri savo ruožtu būtų susieta su kitų institucijų duomenų bazėmis. Tai mums leis nepaisyti erdvės bei laiko apribojimų ir siekti neribotų galimybių toliau plėtojant lituanistikos ir baltistikos mokslų sritis. Taip mes labiau negu bet kada būsime savo likimo šeimininkai.

ark

Vienas šios veiklos rezultatų yra išaugusios bendradarbiavimo pasauliniu mastu kultūros ir mokslo srityse galimybės. Mūsų istorijos vingiai pavertė mus pasaulio tautomis. Karai, migracijos, okupacijos, deportacijos ir ekonominis nepriteklius nubloškė mūsų žmones už jų valstybinių bei etnografinių sienų. Nepaisant to, mes nesame bejėgiai. Mes gyvename ir kuriame visame pasaulyje. Mes iš tiesų esame ,,Globali Baltija”, ir ši taip vykusiai pavadinta konferencija yra dar vienas šio kultūrinio ir mokslinio reiškinio įrodymas.

Nugriovus Berlyno sieną ir atkūrus Baltijos valstybių nepriklausomybę, atsirado metančių šiai prielaidai iššūkį ir tvirtinančių, kad dabar kultūrinei ir mokslinei diasporos veiklai galima leisti nuvysti ir mirti, nes skirsime dėmesį gimtinėms. Jie priešinasi ,,Globalios Baltijos” koncepcijai. Mes, lietuviai, tai aiškiai girdime savo bendruomenėje, kai kalba pakrypsta apie mūsų bibliotekas ir archyvus: ,,Uždarykit, supakuokit ir išsiųskit viską namo.” Mano nuomone, tai neįvyks.

Jie sako siųsti viską namo, bet kur tie namai? Kas mums, baltams, yra namai? Tiems iš mūsų, kurie gimė tremtyje, žemės prie Baltijos jūros yra namai mūsų širdyse. Tuo tarpu po pasaulį išsibarsčiusios lietuvių, latvių ir estų bendruomenės, kuriose mes gyvename ir kuriame, taip pat yra namai! Negalime to neigti ir pasukti istorijos laikrodžio rodyklės atgal. Negalime pulti į apgaulingą užuovėją.

Taigi mes ne tik gyvename ir kuriame, bet ten, kur gyvename, turime ir kaupti, platinti ir skleisti. To nedarydami išduotume savo kultūrą, savo paveldą ir šią šaunią akademinę iniciatyvą. Išduotume a. a. Vincentą Liulevičių, rinkusį archyvinę me džiagą DP stovyklose. Išduotume tokius žmones kaip Maira Bundza, kuri stengiasi išsaugoti latvišką kultūrą bedirbama Western Michigan University, ir Maie Barrow, kuri vadovauja Estijos archyvams Australijoje. Išduotume save – estus, latvius ir lietuvius, dirbančius mokslo soduose vardan savo tautos ir paveldo. Mes negalime leisti ir neleisime, kad taip nutiktų.

Atidarymo žodis tartas 23-osios tarptautinės Baltijos studijų konferencijos ,,Globali Baltija: ateinantys dvidešimt metų” metu, University of Illinois at Chicago, 2012 m. balandžio 26 d.

Dr. Robertas Vitas – Lituanistikos tyrimo ir studijų centro tarybos pirmininkas.

LTSC suruo

ark

Jono Kuprio nuotraukos