Gyvenimas – tarnauti tautai
Pedagogui, mokytojui – auklėtojui a†a Juliui Širkai prisiminti

BRONIUS NAINYS

Julius  Širka  neskubėjo rašyti dvejetuką  mokiniui, jeigu jis nesugebėjo tiksliai atsakyti į klausimą  iš kur ir kaip atsirado sangrąžiniai veiksmažodžiai, juos žyminti dalelytė -si  ir kaip jie asmenuojami; kuris įvardžiuotinis būdvardis  yra pirmosios linksniuotės, kuris – antrosios arba kuris dalyvis yra veikiamasis, o kuris – neveikiamasis; tačiau jis negailėjo ,,kuolo” tokiam, kuris nežinojo, kur  rašyti trumpąsias, ilgąsias, o kur nosines  ,,i” ar  ,,u”. Taip pat, kas  sakinyje yra veiksnys, kas tarinys ir ar reikia, ar nereikia juos skirti kableliu. Todėl tokie nusiteikimai, kas čia daugiau, kas mažiau svarbu ir kam skirti daugiau, kam  mažiau mūsų lietuviškose mokyklose iš viso labai mažai turimo laiko, lėmė jo sumanymą  „nusikalsti”  JAV  LB  Švietimo tarybai ir šiek tiek keisti jos nustatytą  mokymo programą. Gausiausios išeivijoje lietuviškos Kristijono Donelaičio  mokyklos, vėliau dviejų – žemesniosios  ir aukštesniosios, direktoriui Juliui Širkai  rūpėjo ne tiek į savo auklėtinių galvas įkalti visas, beje, vėliau greitai pamirštamas, taisykles, bet kad jo vadovaujamas mokyklas baigęs, angliškai kalbančios gyvenamos aplinkos bei jos mokyklų įtaigojamas, jaunimas be  svetimo akcento tartų lietuviškas raides, balsius ir priebalsius, skiemenis,  teisingai kirčiuotų žodžius, rašydamas mokėtų sudaryti sklandžius sakinius. Žodžiu, kad jo mokytas lietuvis jaunuolis mokėtų taisyklingai lietuviškai kalbėti,  sklandžiai skaityti ir tiksliai rašyti, kai tos taisyklės jau seniai bus iš galvų išgaravusios. Šalia to, Juliui Širkai rūpėjo ir jaunimo lietuviškas brandinimas: kad  visos šiose mokyklose įgytos žinios nėra kokia nors jam jėga įgrūsta prievolė,  bet savaime suprantami dalykai jo viso gyvenimo eigoje. Todėl nemažai dėmesio, taigi ir laiko, Kristijono Donelaičio mokyklos skyrė ir tautiniam auklėjimui. Čia padėjo istorijos pamokos, ypač dėmesiu lietuvių tautiniams bei valstybiniams istoriniams vyksmams, įjungiant ir Tėvynėje vykstančias kovas dėl  Lietuvos laisvės. Mokiniai buvo supažindinami ir su išeivijos, stipriau –  Diplomatinės  tarnybos, Lietuvių Bendruomenės, VLIK‘o, o taip pat ir religine  veikla.

Ar visa tai Juliui Širkai pasisekė? Ar jo užmojai pasiteisino? Sakyčiau – taip, nes jis buvo sutelkęs pajėgią, stropią, sugebančią, lietuviškai  tautiškai  nusiteikusią ir uoliai dirbančią mokytojų ir auklėtojų grupę. Ir geranorišką, nes greitai buvo pašalintas susipriešinimas su JAV LB Švietimo taryba, ir darbas vyko darniai. Tačiau jis nebuvo lengvas, dažnokai, o kartais net ypatingai, sunkus.

Žodelis ir apie tai.

Pirmiausia, kalbant apie mūsų lietuviškas mokyklas – nesuprantu, kodėl mes jas pavadinom ir dar tebevadinam lituanistinėmis – reikia įsisąmoninti, kad jos nėra įprastinės, penkias savaitės dienas veikiančios, mokyklos, kurias lanko  ir visi išeivių vaikai bei jaunimas. Mūsų lietuviškos mokyklos veikia tik savaitgaliais, daugiausia šeštadieniais, nuo devynių ryto iki pirmos ar antros po  pietų. Taigi tik keturias – penkias valandas per savaitę. Ir tik reikia suvokti, ką ir kiek per tokį trumpą laiką jas lankantiems mokiniams reikia išmokti. Tuo labiau, kai jie jau penkias dienas ir po daugiau valandų kasdien  yra ,,atvargę”  amerikietiškose pradinio ir vidurinio lavinimo mokyklose, kai tų mokyklų draugai  amerikiečiai savitgaliais yra laisvi ir gali užsiimti kitais, ypač mėgstamais  pramoginiais, dalykais. Koks vaikas, penkias dienas mokyklos suole prasėdėjęs, į šį suolą norėtų sėsti ir šeštą dieną? Su tokia padėtimi susiderinti mokytojui irgi nelengva. Ypač kai ir jis pats pavargęs, nes čia ateina po penkių sunkių darbo dienų duonai. Ir darbuojasi savanoriškai, beveik be atlyginimo. Negi galima  vadinti užmokesčiu  keliolika dolerių, beje, dargi net ne tik už mokykloje praleistas valandas, bet ir už laiką namie, kaip, pvz., tikrinimas mokinių namų darbų, pasiruošimas pamokoms, mokytojų posėdžiai, pasitarimai su tėvais, kuris kartais net daugiau valandų pareikalauja. Direktoriui jų dar daugiau – juk ne visų  tėvų vaikai klusnūs angeliukai – o šalia pasitarimų ir posėdžių su kolegomis  mokytojais dar ir posėdžiai su ūkinius mokyklos reikalus tvarkančiu tėvų komitetu. Girdėjau, kad direktorius padėjo jiems telkti lėšas ir mokyklos išlaikymui. Ir Julius Širka taip triūsė net 35 metus. Kiek rasime tiek kantrybės turinčių lietuvių? Kol kas tik Julių Širką ir težinau. Šalia to, ne visada šis kelias  buvo tik rožėmis klotas. Teko Juliui ir „pipirų”  paragauti. Ypač iš kitų mokyklų  vadovų, mokytojų, kurie, taip pat  kaip ir JAV LB  Švietimo taryba, jo pakeitimams  nepritarė. 

Tuo laiku vadovavau  JAV  LB Vidurio Vakarų apygardai, buvau  jos  švietimo komisijos pirmininkas. Dėl tų pakeitimų ir mudviejų nuomonės ne visada sutapo. Julius buvo kietokas ir nelengvai perkalbamas, tačiau, čia vėl  ypatingesnis jo būdo bruožas, su juo visada buvo galima  tartis. Jis pats ateidavo, kalbėdavo noriai, nors ir nepasiduodavo. Bet visada pokalbius baigdavome gerai. Tad kas jį tokiu sunkiu keliu tiek ilgai vedė?

 Į šį klausimą  Širka atsakydavo lengvai: tarnauju savo tautai. Ir tai buvo  tikrovė: jo lietuvybė, begalinė lietuvių tautos meilė, tvirtas užmojis siekti jos  laisvės ir valstybinės nepriklausomybės ir karštas noras visa tai įdiegti   mokyklose auklėjamam jaunimui. Ir tiesiog žibėjo šis taurus lietuvis, pajutęs, kad jam taip daryti sekasi. Prisimenu jo kartu su artimaisiais bendradarbiais paruoštoje ir išleistoje Kristijono Donelaičio mokyklų istorijoje  „Su mokslu į rytojų”  aprašytą pirmojo dešimtmečio minėjimą 1968 metais. Direktorius Julius Širka švietė: 430 mokinių, daugiausia (444) jų buvo 1969 – 1970 mokslo metais, gausiausia lietuviška mokykla užsienyje, įkurdinta Čikagos lietuvyne Marquette  Park miesto valdinės  Francis M. McKay mokyklos erdviose patalpose,  diplomatų, visuomenės  vadovų, veiksnių sveikinimai ir dėmesys, padėka ir pagarba. Abi mokyklas iš viso baigė 601 abiturientas, 32 iš jų vėliau grįžo mokytojauti. Visuomenė pagyrimais, organizacijos apdovanojimais įvertino šį  Juliaus Širkos daugiametį darbą. Jį pagerbė bei įvertino ir Nepriklausoma  Lietuva. Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo jį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Trečiojo laipsnio ordinu.

Supraskim ir dar vieną būdingą ypatybę: čia aptariamas Juliaus Širkos  darbas, kaip ir visų kitų mūsų lietuviškų mokyklų vadovų ir mokytojų, buvo atliekamas laisvalaikiu, apytikriai 33 savaitgalius per metus. O atlyginimas –  automobilio kurui į mokyklą atvažiuoti, sakydavome. Taigi iš to jis nepragyveno.  Sau ir žmonai Zitai, su kuria labai gražiai sutarė –  ji savo vyrą labai rėmė ir padėjo atlikti pareigas mokyklose – Julius Širka duoną pelnė pilno laiko tarnyba  ,,Quaker Oats” bendrovėje.

Prieš pusmetį, 2013 m. sausio 31 d. (mirusį sausio 28), 91 metus išgyvenusį, Kristijono Donelaičio mokyklų buvusį direktorių Julių Širką  palydėjome į  Amžinybę. Labai gražiai, dėkingai ir jausmingai, beje, gražia,  taisyklinga, sklandžia lietuvių  kalba su savo auklėtoju atsisveikino buvusios  jo mokinės. Našus jo palikimas, beje, ir nemažas. Nes kartu ir tie, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo įsigyti Kristijono Donelaičio mokyklų brandos atestatų, esu tikras, irgi pluša kur nors lietuvškuose  dirvonuose.

Ilsėkis, mielas Juliau, Viešpaties prieglobsty, savo užsimotą tarnybą tautai garbingai atlikęs.


Lietuvos prezidentas  Valdas Adamkus Kristijono Donelaičio mokyklų  direktorių Julių Širką apdovanoja Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino  Trečiojo laipsnio ordinu.


Nepriklausomos Lietuvos gen. konsulas  Petras Daužvardis mokyklą  baigusiems įteikia brandos atestatus. Kairėje – direktorius  Julius Širka.