Užmirštų dzūkų savanorių kovos (1943-1944)
(ir ,,Pirčiupio motinos” paslaptis)
DONATAS JANUTA
Dvi vokiečių SS bataliono kuopos, keršydamos
už sovietų partizanų nužudytus kelis vokiečių kareivius, 1944 m.
birželio 3 d. išplėšė ir padegė Pirčiupų kaimą, esantį 44
km į pietvakarius nuo Vilniaus, gyventojus sugrūdę į tvartus, sudegino
juos gyvus. Žuvo 119 žmonių. 1944 m. liepos 13 d. sovietai užėmė
Vilnių. Lietuviai komunistai, krokodilo ašaromis verkdami,
pastatė paminklą ,,Pirčiupių motina” ir išgarsino Pirčiupų
kaimo sunaikinimą kaip dar vieną vokiečių žiaurumą. Kad tai buvo
vokiečių kerštas ir žiaurumas, yra teisybė, bet ne visa teisybė.
Pradėkime nuo pradžios. Iki šiol mažai dėmesio kreipta į tai, kad
paskutiniais vokiečių okupacijos metais, 1943–1944-aisiais, Pietų
ir Pietryčių Lietuvoje vyko mirtinos kovos tarp lietuvių ūkininkų ir
įvairių jų priešų.
Nuo 1943 metų rytinis karo frontas stovėjo palyginti
netoli Latvijos – ir todėl Lietuvos – sienos. Keli tankūs
ir pelkėti miškų masyvai, apžergę Lietuvos-Baltarusijos sieną,
tęsėsi abiejų valstybių pusėse. Tuose miškuose buvo įsitaisę
sovietų partizanai, žydų partizanai, lenkų Armija Krajowa, vėliau
sovietų NKVD-NKGB daliniai ir pagaliau – tiesiog banditų gaujos.
Ir vieni, ir kiti plėšė ir žudė vietinius gyventojus.
Plėšė maistą, plėšė gyvulius, plėšė viską, ką tik
rasdavo. Panašios tragedijos vyko ir prie
Lietuvos–Lenkijos sienos. Lietuvos pietryčiai – tai
Dainavos kraštas, dzūkų kraštas. Dzūkijos žemė buvo
prasta – smėlėta, miškinga ir pelkėta. Ūkiai neturtingi.
Kai kas turėdavo gal vieną karvę ir gal dar ūkiui apdirbti vieną arklį
su vežimu. Derliai menki. Gyvulių daug irgi neišlaikysi, nes
nelengva jiems pašaro užauginti. Žmonėms išsimaitinti
daug padėdavo miško grybai ir uogos. Todėl yra posakis: ,,Jei ne
grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos.”
Tuo metu vokiečiai Lietuvos ūkininkams buvo uždėję
dideles prievoles pristatyti maisto produktų – mėsos,
grūdų, pieno, sviesto, kiaušinių ir kitko. Kas nepristatė pilnos
prievolės, buvo vokiečių sunkiai baudžiamas. Prie visų tų vargų
prisidėjo ir Antanas Sniečkus, sėdėjęs Maskvoje ir ėjęs Lietuvos
raudonųjų partizanų viršininko pareigas. Jis 1943 m. liepos
mėnesį įsakė sovietų partizanams sunaikinti visą 1943 metų Lietuvos
derlių ir trukdyti, kiek galima, bet kokių prievolių pristatymą. Jeigu
tai būtų buvę sėkmingai įvykdyta, Lietuvos gyventojams tai būtų
reiškę visišką badą. Bet bolševikams ir Sniečkui,
vėliau pavadintam Lietuvos ,,šeimininku”, mažai tas rūpėjo
– svarbiau, kad vokiečiai negautų maisto. Vokiečiai paskelbė, kad
už bet kokį ,,sabotažą” bus atsakingi vietos gyventojai.
Pagalvokime, koks liūdnas pasirinkimas laukė
Dzūkijos ūkininkų. Karo metas, o neturtingi ūkininkai jau taip
išvarginti. Ateina raudonieji partizanai ir reikalauja maisto,
reikalauja vienintelės karvės, gal ir arklio. Jeigu atiduosi jiems,
nebus nei kuo išmaitinti savo šeimą, nei kaip įvykdyti
vokiečių prievolę. Bet kaip neduosi. Iš tikrųjų pasirinkimo
nebuvo, nes tie partizanai banditai atėjo su ginklais.
* * *
Paskaitykime kelių raudonųjų partizanų atsiminimus:
,,Kai mums pritrūkdavo drabužio ir batų, tai mes sužinodavome,
kur ir kada bus vestuvės. Tada mes užpuldavome baliavotojus,
įsakydavome ūkininkams gulti ant žemės, atimdavome pačius geriausius
kailinius ir aulinius batus ir dingdavome. (...) Kai reikėdavo mėsos,
nueidavome pas ūkininką ir pareikalaudavome ‘Duok mums dvi karves
ir du paršus ar pan.’” (Shiye Goldberg, ,,The
Undefeated”)
,,Man buvo tokia gėda įeiti į trobą ir reikalauti
iš kaimiečių bulvių, miltų ir ypač gyvulių – avių, karvių.
Moterys verkdavo, vyrai keikdavosi. Ir dar mūsų vaikinai pavogdavo
asmeninius daiktus iš tų mūsų maitintojų – batus,
drabužius, laikrodžius, pinigus. (...) [Mūsų grupėje] buvo daug buvusių
vagių ir sukčių, kuriems vagystė buvo įprastas darbas.” (Rakhil
Margolis, ,,Už pergalę”; žydų partizanų būrio narė, viena
iš dabartinio Vilniaus žydų muziejaus steigėjų.)
Einant į kaimus maisto ,,mes ėjome kaip banditai, nes vogdavome
iš vietinių kaimiečių jų pragyvenimą, pirma – maišą
miltų, paskui – kiaulę, karvę ar arklį (...). Pamažu kaimiečiai
pasidarė mūsų priešai. (...) Juk, pagaliau, jų pačių gyvybės
išlikimas priklausė nuo jų gyvulių.” (Joseph Harmatz, ,,Už
pergalę”; žydų partizanų būrio narys).
Lietuva buvo dar okupuota vokiečių. Bet pralaimėdami
karą vokiečiai neturėjo užtenkamai jėgų rūpintis vietinių gyventojų
apsauga. Lietuvių ginkluotos policijos irgi buvo mažai. Taip buvo dar
ir dėl to, kad, vokiečiams Lietuvoje nepavykus sukurti vietinius SS
dalinius ir nepavykus sėkmingai prijungti Plechavičiaus vietinės
rinktinės ir kitų vokiečių paskelbtų mobilizacijų prie savo dalinių,
vokiečiai laikė lietuvius, palyginti su estais ir latviais,
nepatikimais ir neleido jiems ginkluotis net ir savisaugai.
* * *
Rūdninkų girios masyvas, tankus ir pelkėtas, užima
maždaug 40,000 hektarų, arba 100,000 akrų plotą. Jame įsitaisė sovietų
partizanų Lietuvoje didžiausias telkinys. Todėl Pietų ir Pietryčių
Lietuva buvo beveik visiškai be valdžios. Angliškai
sakant, šios Lietuvos apylinkės buvo kaip ,,Wild
West”– valdžia buvo tas, kas turėjo ginklą, kitos valdžios
nebuvo. Kaimų gyventojai, neturėdami kitos išeities, steigė
savanorių savisaugos būrius – apginti savo ir savo šeimos
gyvybę, gyvulius, derlių ir kitą ūkio turtą. Tai buvo ūkininkai, dažnai
tie patys, kurie 1918–1921 metais stojo savanoriais į
nepriklausomybės kovas, ir jų sūnūs. Apsiginklavo kuo kas turėjo
– tai medžiokliniais šautuvais, tai įsigytu kariniu
automatu ar lengvu kulkosvaidžiu.
Po to Pietų ir Pietryčių Lietuvoje ginkluotos kovos
tarp Lietuvos ūkininkų ir raudonųjų partizanų vyko dažnai. Pvz., 1943
m. lapkritį Alytaus apskrities Druckūnų kaime raudonieji partizanai
užpuolė Vasiliausko sodybą. Tėvas ir sūnus gynėsi, kovojo tris
valandas, kol abu žuvo. 1943 m. Kūčių vakarą Trakų apskrities
raudonieji partizanai iš ,,Už tėvynę”,
,,Išlaisvintojas” ir ,,Laisvoji Lietuva” būrių
užpuolė Trakų apskrities Grinkavos ir Babrauninkų kaimus. Adomas
Lukšys su Kalėdų švęsti susirinkusiais keturiais sūnumis
gynėsi kulkosvaidžiu, automatu, šautuvais ir pistoletais. Nukovę
8 ,,banditus” privertė juos pasitraukti. Lukšio kaimynas
tą pačią naktį nukovė 5 banditus, bet per kautynes žuvo jo duktė.
,,Štai kokios buvo mūsų krašto Kūčios”, –
laiške rašė vienas ūkininkas.
1943 m. spalio mėnesį šalia Rūdninkų girios,
Daržininkų kaimo, savisaugininkai nušovė raudonųjų partizanų/
banditų vadą Antaną Michalkevičių. Po to tarp raudonųjų partizanų ir
kaimo vyko lyg ir ,,derybos”. Yra išlikę derybų
laiškai.
Raudonieji: ,,Mes, lietuviai partizanai, jau ne
kartą turėjome susirašinėjimą su jumi, turėjome asmeniškų
susitikimų, jūs buvote užpuolę lietuvišką grupę, kada Jūsų vyrai
nušovė vieną niekuo nekaltą mūsų draugą lietuvių partizaną.
(...) Dėl nusiginklavimo su jumi jau buvo tartasi laiškuose.
Daugiau perspėjimų nebus. Priešingu atveju pasielgsime kaip su
Kaniūkų savisaugininkais.”
Dzūkai atsakė: ,,Draugai Partizanai, pasakykite, ar
Jūs esate tikrieji Lietuvos partizanai, ar Maskvos agentai? Kaip
amžiais istorija rodo, niekuomet lietuvis iš lietuvio
nereikalavo ginklo, o jūs? (...) Draugai partizanai, jeigu esate
išalkę Daržininkų nekaltų vaikų ir moterų lietuviško
kraujo, bandykit savo užsibrėžtąjį tikslą. Draugai partizanai,
atminkite, kad lietuvis aimanuot ir verkt nemoka.”
Derybos baigėsi tuo, kad apie 50 gerai ginkluotų
raudonųjų partizanų/ banditų užpuolė kaimą ir sudegino apie trečdalį
kaimo sodybų.
1943–1944 metais raudonųjų partizanų gaujos
pasirodydavo beveik visoje Lietuvoje. Bet Pietų ir Pietryčių dzūkų
ūkininkų masinis pasipriešinimas ir kovos su jais sutrukdė jų
brovimąsi į Lietuvos centrą. Todėl didžiuma Lietuvos gyventojų, nors ir
karo metu, galėjo gyventi be kasdieninės baimės. Tačiau Lietuvos dzūkai
už tai brangiai užmokėjo – savo ir savo šeimos krauju,
savo ūkiais, savo nuosavybe.
Istorikas Rimantas Zizas sudarė lentelę, kurioje
nurodo Rūdninkų raudonųjų ,,lietuvių” partizanų skaičių ir jų
tautinę sudėtį. Kaip matyti iš lentelės, nors Rūdninkų girios
raudonieji partizanai vadino save ,,lietuviais” partizanais,
lietuvių juose buvo mažai. Didžiumą jų sudarė rusai ir žydai.
2008 metais pasirodė filmas ,,Defiance” apie
keturis žydus brolius Bielski, kurie vokietmečiu Baltarusijos Naliboki
miškuose išgelbėjo daug žydų nuo vokiečių žudynių. Apie
tai, jų žygdarbius yra gana daug parašyta. Beveik visur
Vakaruose šie broliai garbinami kaip didvyriai. Lenkijoje ir
Baltarusijoje jie vertinami kitaip – kaip paprasti banditai. Nes
ne broliai Bielski išgelbėjo tuos žydus, bet ginklu ir žudynėmis
iš apylinkės gyventojų vogtas derlius, maistas, gyvuliai ir
kitas turtas, be kurių žydai būtų mirę badu.
Norint suprasti, kiek pastangų pareikalavo visų žydų
miškuose išlaikymas, pažvelkime į tą brolių Bielski
sukurtos žydų gyvenvietės planą. Ten jie buvo įsitaisę sinagogą,
mokyklą, susirinkimų salę, vonias, virtuvę, kepyklą, skerdyklą, muilo
gamyklą, atskirus tvartus arkliams ir karvėms, metalo ir kitas
dirbtuves, sandėlius ir kitus pastatus. Vienu laiku čia gyveno apie
1,200 žydų. Baltarusijos miškuose žydų gyvenviečių buvo ir
daugiau.
Tik apie 20 proc. visų žydų tuose miškuose
buvo partizanai. Kiti žydai buvo paprasti pabėgėliai –
šeimos, seniai, moterys ir vaikai, kurie netiko partizanauti,
bet juos visus vis tiek reikėjo išlaikyti. O miške jie
nei sodino javus, nei augino gyvulius, nei turėjo kur ar su kuo maisto
ir kitų reikmenų nusipirkti. Todėl visas išlaikymas gulė ant
vietinių ūkininkų pečių, kurie su šiais banditais turėjo kovoti
dėl savo gyvybės, savo derliaus, savo paskutinio duonos kąsnio.
* * *
Kaniūkų kaimas, esantis Eišiškių
apskrityje, pasižymėjo ypatingu lietuviškumu, 1920–1939
metais atsispiriant prieš lenkų okupacinės valdžios lenkinimą.
Kaime veikė lietuviška mokykla. 1943 metais Kaniūkų kaimo
ūkininkai ginklu kelis kartus sėkmingai pasipriešino
prieš raudonuosius partizanus/banditus – apgynė savo
šeimas, savo derlių ir kitą turtą.
Norėdami nubausti Kaniūkų gyventojus, 1944 m. sausio
29 d. tarp 150 ir 200 raudonųjų partizanų/banditų, žydų ir rusų,
užpuolė ir padegė kaimą. Žmones ir gyvulius išžudė. Žuvo 38
žmonės – sušaudyti, akmenims ir lazdoms užmušti
mirtinai, sudeginti gyvi savo trobose, kiti sužeisti arba pabėgo.
Tų skerdynių liudininkai šitaip pasakoja:
,,Partizanai apsupo kaimą, buvo padegta, kiekvienas gyvulys ir žmogus
išžudyti. Vienas partizanas, mano draugas, paėmė moterį, padėjo
jos galvą ant akmens ir su kitu akmenių ją nužudė.” (Abraham
Zelesnikow, žydų partizanas.)
Kitas žydų partizanas Pol Bagriansky pasakoja, kad
pamiškėje buvo paguldyti nuogi šešių kaimo moterų
ir dviejų vyrų lavonai. Jo būrio partizanai į tuos lavonus
šaudė. Kai šovinys pataikydvo lavonui į nervą, visas
lavonas sudrebėdavo ir pajudėdavo lyg gyvas. Šioje linksmybėje
juokdamiesi dalyvavo visi jo būrio partizanai. Tarp žuvusiųjų –
Molienė, kuri, nešina savo pusantrų metų dukryte, mėgino
pabėgti. Abi krito nušautos. Nužudyta visa Pilžių šeima
su vaikais. Nužudyta 20 metų amžiaus Ona Varonaitė, Juozas Bobinas,
Andrius Bobinas ir kiti – vyrai, moterys, vaikai.
Kaniūkų skerdynėse dalyvavo partizanai/banditai
iš visų keturių žydų būrių: ,,Mirtis okupantams”, ,,Mirtis
fašizmui”, ,,Keršytojas”, ,,Už
pergalę”, ,,Kova”, kurie priklausė sovietų bendrai
,,lietuvių” partizanų komandai. Tačiau būriuose, kur skaičiumi
žydai vyravo, pagrindinė kalba – kasdieninė ir oficiali –
kariškams įsakymams ir ryšiams palaikyti liko
jidiš. Pagal pačių žydų atsiminimus, jie jautėsi ir kovojo ne
kaip sovietai, bet kaip žydai. Pvz., ,,Aš didžiuojuosi, kad
turėjau privilegiją kovoti kaip žydė, priklausyti žydų kovojančiam
būriui, žydams vadovaujant, kurio ryšiai ir įsakymai visi buvo
jidiš kalba” (Vita Kempner Kovner, partizanė, priklausiusi
,,Keršytojas” grupei, vėliau išgarsinto žydų
partizano Abba Kovner žmona.)
Sovietai žydus, kaip kovotojus, vertino prastai,
kritikavo, kad jie daugiausia plėšia kaimus, per mažai užsiima
kariniais veiksmais prieš vokiečius. Bet kaimo plėšimas
žydams buvo išlikimo klausimas, nes jie turėjo išmaitinti
ir aprengti daug savo žmonių.
Kaune gimęs žymus Izraelio istorikas Dov Levin,
kuris pats priklausė partizanų būriui ,,Mirtis okupantams”,
daugelyje savo knygų ir raštų apie Holokaustą ir Lietuvos žydus
vengia minėti Kaniūkų žudynes. Bet jis yra parašęs, kad pas
žydus partizanus vyravo atvira neapykanta vietiniams gyventojams ir
visiškas nusigręžimas nuo visko, kas buvo susiję su Lietuva.
Iš visų raudonųjų partizanų žydai žiauriausiai elgėsi su
vietiniais gyventojais ir su paimtais vokiečių kareiviais – ne
tik žudė, bet ir kankino.
* * *
2007 metais Lenkijos valdžia padavė Lietuvai
prašymą su kaltinančiais įrodymais, kad Lietuva ištirtų
Kaniūkų kaimo žudynes. (Tarpkariniu laiku Kaniūkai priklausė Lenkijai
ir jų gyventojai buvo Lenkijos piliečiai.) Atsiliepdama į tą lenkų
valdžios prašymą, Lietuvos prokuratūra pareiškė norą
apklausti gyvus tų žudynių liudininkus. Tuo metu tik norėta apklausti
juos kaip liudininkus, jie nebuvo kaltinami, byla prieš juos
nebuvo iškelta.
Tarp tų norėtų apklausti buvo keturi. Rakhil
Margolis, kuri priklausė partizanų būriui ,,Už pergalę” ir
atsiminimuose rašė apie Kaniūkų skerdynes, yra viena iš
dabartinio Vilniaus žydų muziejaus steigėjų. Dabar gyvena Izraelyje.
Fania Branstovsky, kuri dirba Vilniaus Jidiš institute. Yitzhad
Arad, istorikas, buvęs Izraelio Holokausto muziejaus Yad Vashem
pirmininkas, kuris priklausė vienam žydų būriui, dalyvavusiam Kaniūkų
skerdynėse. Sara Ginaitė-Rubinson irgi priklausė vienam iš tų
būrių, dabar gyvena Toronto, Kanadoje.
Vakarų pasaulio žydų reakcija į tai buvo
aštri, beveik isteriška ir dvejopa: (1) Kaip drįsta tie
antisemitai lietuviai įtarinėti žydų elgesį ir (2) Be to, tie
ūkininkai, kurie buvo žydų partizanų nužudyti, to ir nusipelnė, nes jie
buvo nacių kolaborantai (nors jie gynė tiktai save ir savuosius). Tokia
reakcija tik toliau niekina ne tik dabarties lietuvius, bet ir Kaniūko
kaimo nukentėjusias žydų aukas.
Algimantas Gureckas, neseniai ,,Drauge”
(2011 m. vasario 1. d.) pabrėžė, kad mažai tautai kovojant prieš
didesnes jėgas, svarbu, kad ta kova būtų plačiau žinoma, kad tai
paveiktų kitų valstybių požiūrį į tai. O kaip Lietuva atsiliepė į tokį
žydų išsišokimą? Ar Lietuvos prokuratūra ir kitos
valdžios įstaigos siekė aiškiai ir konkrečiai pateikti Lenkijos
surinktus kaltinančius duomenis, kuriais remiantis šis Kaniūkų
kaimo žudynių tyrimas pradėtas?
Valdas Adamkus, tada sėdėjęs Lietuvos prezidento
kėdėje, paskubėjo Wiesenthal centro atsiprašyti už tai, kad
Lietuvos valdininkai išdrįso ieškoti liudininkų apie
tariamus žydų karo nusikaltėlius. Lietuvos valdžia kapituliavo. Tyrimas
buvo nutrauktas.
Jeigu nebuvo manyta arba nebuvo gerai
pasiruošta tyrimą tęsti ligi galo, būtų buvę geriau, jeigu
Lietuva iš viso nebūtų jo pradėjusi. Nutrauktas tyrimas dėl
Kaniūkų kaimo žudynių, kurio prašė Lenkijos valdžia, kuris buvo
faktais pagrįstas, buvo teisėtas ir reikalingas. Bet Lietuvos valdžiai
kapituliavus, pradėtas ir nutrauktas tyrimas tarptautinėje plotmėje
tapo dideliu Lietuvos fiasco. Arba, kaip angliškai sakoma, ,,An
international public relations disaster”. Taip dar viena skriauda
lietuviams liko ne tik kad neatitaisyta, bet ir panaudota Lietuvos
nenaudai. Teisybė buvo apversta aukštyn kojomis.
* * *
Sugrįžkime prie Pirčiupų kaimo istorijos. Kaip
pradžioje minėjau, yra tiesa, kad vokiečiai Pirčiupų kaimą ir kaimo
gyventojus sudegino gyvus. Bet tai nėra visa tiesa. Pirčiupų kaimas
buvo vienas iš atkakliausių, besigynusių nuo raudonųjų
partizanų. Pagaliau, Sniečkaus ir jo pagalbininkų vadovaujami
raudonieji partizanai, kitaip negalėdami susitvarkyti su Pirčiupų kaimo
gyventojais ir žinodami vokiečių paskelbtas baudas ir keršto
būdus, iš pasalų užpuolė ir nužudė kelis vokiečių kareivius prie
pat Pirčiupų kaimo. Remiantis žydų šaltiniais, tame užpuolime
dalyvavo žydų partizanų būriai ,,Keršytojas” ir ,,Už
pergalę”.
Taip, naudodami vokiečius kaip savo įrankius,
raudonieji partizanai pasiekė savo tikslą – susidorojo su
Pirčiupų kaimu. Vokiečiai yra kalti už Pirčiupų kaimo žiaurų
sunaikinimą. Bet Sniečkus ir jo tuometiniai pagalbininkai Lietuvoje
Motiejus Šumauskas ir Genrikas Zimanas yra tų žudynių vykdymo
pagrindiniai kaltininkai. Tos žudynės buvo jų sumanytos ir užsakytos.
Prie ,,Pirčiupų motinos” paminklo turėtų būti
lentelė su aiškiai išvardintais pagrindiniais tų žudynių
kaltininkais. Vokiečių pavardės būtų tikrai ne pačiame viršuje.
Už Pirčiupio tragediją atsakingi ne vien vokiečiai, bet, kaip ir už
dzūkų ūkininkų tragediją, po sovietų skraiste siautę nelietuviai
partizanai/banditai.
-----------------------------------------------
Straipsnį
rašant naudotasi įvairias istoriniais šaltiniais. Ypač
naudingi buvo Lietuvos genocido ir rezistencijos centro išleisti
Rimanto Zizo straipsniai ir Mark Paul surinkta, Polish Educational
Foundation in America (Toronto) 2010 metais paskelbta medžiaga.
Donatas Januta
– teisės daktaras, buvęs California valstijos prokuroras (deputy
attorney general). Elektronikos inžinierius, dirbęs montuojant
,,Saturn” raketą. Dabar verslininkas. Penkių dukrų tėvas.
Komentatorius Lietuvos istorijos klausimais.