Laikraštis yra laikraštis

PETRAS PETRUTIS

Man gerai įsiminė užsienio leidinyje matytas šaržinis piešinėlis, kuriame matėsi pražilęs ilgabarzdis senelis ir jo vedamas vaikelis. Jiedu, lankydamiesi muziejuje, stabtelėjo ties stiklu apgaubtu rodiniu, kur gulėjo stora knyga su užrašu: „The Book.” Galima manyti, kad vaikelis pirmą kartą pamatė knyga vadinamą „sutvėrimą”. Todėl jis klustelėjo: „What is the Book?” Tuosyk pagalvojau, nejaugi knyga taps muziejinės vertės retenybe?

Knygos, tai knygos, o kas gi atsitiks su laikraščiais ir kitais panašiais leidiniais? Nejaugi jų vietas užims kompiuterizuota žiniasklaida? Tiesą pasakius, jau dabar kompiuterizuotose (internetinėse) redakcijose yra patogu kaupti ateinančias žinias. Dabar kompiuteriuose – „devynios galybės” visokiausių žinių.

Ekonominė krizė neaplenkė žiniasklaidos. Kai kur, pliusams nepadengiant minusų, skelbiami bankrotai. Jau matosi mažėjantis laikraščių pareikalavimas. Įsisavinant kompiuterines „mandrybes”, aiškėja naujos galimybės ir negalimybės. Pasisakant už internetinę žiniasklaidą, tenka pasakyti seną teisybę, būtent: „Ne viskas, kas žiba, yra auksas.” Yra manančių, kad spausdintas žodis buvo, yra ir privalo būti pagrindine žiniasklaidos priemone.

Mūsų lietuviškame pasaulėlyje nemažas vaidmuo tenka kompiuterizuotai technikai. Tačiau sunku (bent lietuvių išeivijoje) tikėtis kitokios žiniasklaidos įsigalėjimo. Taigi, nepaisant didėjančio pavojaus, galima manyti, kad popieriniai laikraščiai bus toliau leidžiami ir skaitomi.

Susidariusi padėtis verčia prisiminti ankstyvesnius laikus. Anksčiau buvo teigiama, kad radijas, o vėliau ir televizija, pakirs popierinę žiniasklaidą. Pasirodė, kad spausdinto žodžio duobkasiai klydo. Suklydo ir tie, kurių nuomone, automobilių ir lėktuvų pramonė sunaikins geležinkelių verslą.

Išeivijos žiniasklaidą spaudžia piniginiai nepritekliai. Kai kurių manymu, laikraščius „įkinkius” į internetą, sumažėtų piniginės išlaidos ir tuo pačiu būtų galima įtikti esantiems ir būsimiems skaitytojams. Toks galvojimas, deja, kelia abejonių.

Anksčiau išeivijoje buvo gausybė laikraščių. Vargu, ar kas sugebėtų išvardinti visus leidinius. Lietuvoje tebėra spausdinto žodžio gausa. Tėvynėje gausėjant internetiniams užsimojimams, viena plačiai žinoma agentūra, nesitenkindama internetine žiniasklaida, ėmėsi senovišku būdu spausdinamo žurnalo leidimo. Atrodo, kad jiems nebegana internetinių pastangų. Jiems prireikė ir spausdinto žodžio. Beje, naujasis leidinys tiek turiniu, tiek ir išvaizda yra aukštoko lygio. Kai kas spėlioja, kas ilgiau išsilaikys – žurnalas ar internetinė laida? Pagyvensim ir pamatysim.

Ak, čia minimo popierinio žurnalo puslapiuose redakcijai artimo asmens (buv. JAV gyventojo) žodžiais: „Girdėti pranašysčių, jog periodinei spaudai ateina galas. Gal ne rytoj, bet ateina... Šie pokyčiai pasieks ir mus, Lietuvoje...”

 Čia rašantysis nėra priešingas modernėjančiai žiniasklaidai. Tačiau, jis nėra praradęs pasitikėjimo dabartine žiniasklaida. Jam regis, kad popieriniai laikraščiai dar ilgai bus pagrindine žiniasklaidos priemone. Žinia, bėgant laikui, tikriausiai teks įsisavinti įkandin ateinančias naujoves. Tik gal nereikėtų skubėti, idant nepasikartotų 1926 metų prajovai, kai Kaune pradėtos radijo transliacijos buvo girdimos užsienio valstybėse, tačiau Lietuvos kaimuose, mieste liuose ir net didesniuose miestuose nebuvo galimybių jų išgirsti. Kodėl? Nagi todėl, kad tais laikais Lietuvoje trūko radijo priimtuvų.