Laikraštis yra laikraštis
PETRAS PETRUTIS
Man gerai įsiminė užsienio leidinyje matytas šaržinis
piešinėlis, kuriame matėsi pražilęs ilgabarzdis senelis ir jo
vedamas vaikelis. Jiedu, lankydamiesi muziejuje, stabtelėjo ties stiklu
apgaubtu rodiniu, kur gulėjo stora knyga su užrašu: „The
Book.” Galima manyti, kad vaikelis pirmą kartą pamatė knyga
vadinamą „sutvėrimą”. Todėl jis klustelėjo: „What is
the Book?” Tuosyk pagalvojau, nejaugi knyga taps muziejinės
vertės retenybe?
Knygos, tai knygos, o kas gi atsitiks su laikraščiais ir kitais
panašiais leidiniais? Nejaugi jų vietas užims kompiuterizuota
žiniasklaida? Tiesą pasakius, jau dabar kompiuterizuotose
(internetinėse) redakcijose yra patogu kaupti ateinančias žinias. Dabar
kompiuteriuose – „devynios galybės” visokiausių žinių.
Ekonominė krizė neaplenkė žiniasklaidos. Kai kur, pliusams nepadengiant
minusų, skelbiami bankrotai. Jau matosi mažėjantis laikraščių
pareikalavimas. Įsisavinant kompiuterines „mandrybes”,
aiškėja naujos galimybės ir negalimybės. Pasisakant už
internetinę žiniasklaidą, tenka pasakyti seną teisybę, būtent:
„Ne viskas, kas žiba, yra auksas.” Yra manančių, kad
spausdintas žodis buvo, yra ir privalo būti pagrindine žiniasklaidos
priemone.
Mūsų lietuviškame pasaulėlyje nemažas vaidmuo tenka
kompiuterizuotai technikai. Tačiau sunku (bent lietuvių
išeivijoje) tikėtis kitokios žiniasklaidos įsigalėjimo. Taigi,
nepaisant didėjančio pavojaus, galima manyti, kad popieriniai
laikraščiai bus toliau leidžiami ir skaitomi.
Susidariusi padėtis verčia prisiminti ankstyvesnius laikus. Anksčiau
buvo teigiama, kad radijas, o vėliau ir televizija, pakirs popierinę
žiniasklaidą. Pasirodė, kad spausdinto žodžio duobkasiai klydo. Suklydo
ir tie, kurių nuomone, automobilių ir lėktuvų pramonė sunaikins
geležinkelių verslą.
Išeivijos žiniasklaidą spaudžia piniginiai nepritekliai. Kai
kurių manymu, laikraščius „įkinkius” į internetą,
sumažėtų piniginės išlaidos ir tuo pačiu būtų galima įtikti
esantiems ir būsimiems skaitytojams. Toks galvojimas, deja, kelia
abejonių.
Anksčiau išeivijoje buvo gausybė laikraščių. Vargu, ar
kas sugebėtų išvardinti visus leidinius. Lietuvoje tebėra
spausdinto žodžio gausa. Tėvynėje gausėjant internetiniams
užsimojimams, viena plačiai žinoma agentūra, nesitenkindama internetine
žiniasklaida, ėmėsi senovišku būdu spausdinamo žurnalo leidimo.
Atrodo, kad jiems nebegana internetinių pastangų. Jiems prireikė ir
spausdinto žodžio. Beje, naujasis leidinys tiek turiniu, tiek ir
išvaizda yra aukštoko lygio. Kai kas spėlioja, kas ilgiau
išsilaikys – žurnalas ar internetinė laida? Pagyvensim ir
pamatysim.
Ak, čia minimo popierinio žurnalo puslapiuose redakcijai artimo asmens
(buv. JAV gyventojo) žodžiais: „Girdėti pranašysčių, jog
periodinei spaudai ateina galas. Gal ne rytoj, bet ateina... Šie
pokyčiai pasieks ir mus, Lietuvoje...”
Čia rašantysis nėra priešingas modernėjančiai
žiniasklaidai. Tačiau, jis nėra praradęs pasitikėjimo dabartine
žiniasklaida. Jam regis, kad popieriniai laikraščiai dar ilgai
bus pagrindine žiniasklaidos priemone. Žinia, bėgant laikui,
tikriausiai teks įsisavinti įkandin ateinančias naujoves. Tik gal
nereikėtų skubėti, idant nepasikartotų 1926 metų prajovai, kai Kaune
pradėtos radijo transliacijos buvo girdimos užsienio valstybėse, tačiau
Lietuvos kaimuose, mieste liuose ir net didesniuose miestuose nebuvo
galimybių jų išgirsti. Kodėl? Nagi todėl, kad tais laikais
Lietuvoje trūko radijo priimtuvų.