Mes visi iš kitų miestų, net kraštų, atsikėlėme čia gyventi.
Lietuvybė išsilaikys
KRISTINA MATTIENĖ
Nuo jaunystės atsimenu, kaip mano tėvai vis kėlė klausimą: „Kas
išlaikys lietuvybę, jeigu ne mes?” Augant Čikagos
apylinkėse, vienoje iš didžiausių lietuvių bendruomenių
užsienyje, kur nepaprastai lengva prisijungti prie lietuviškos
veiklos, nežinojau, kaip reikėtų gyventi ten, kur nėra įprasta
kiekvieną savaitgalį praleisti vien tik su lietuviais kurioje nors
iš daugelio jų įkurtų organizacijų.
Palyginti su kitomis lietuvių bendruomenėmis, San Francisco yra maža,
tad kaip galima išlaikyti lietuvybę su tokiu mažu lietuvių
skaičiumi? Su vyru ir draugais galima išlaikyti
lietuviškas tradicijas per šventes, stengtis kalbėti
lietuviškai ar keliauti į didesnius miestus, kur
lietuviška veikla vyksta savaitgaliais – nes mums jau
įprasta gyventi lietuviškoje aplinkoje. Bet kaip bus su mūsų
vaikais – kaip mes galime jiems perduoti lietuvybę ir jų
paklausti – jei ne mes, tai kas? Ypač parodyti jiems, kad galima
stiprinti lietuvišką veiklą arti savo namų, čia, San Francisco.
Jau lietuviškai kalbame, dainuojame, šiek tiek
šokame namuose, jau dažome margučius šventoms Velykoms,
jau pasninkaujame per šventas Kūčias, valgydami žuvies
patiekalus, ypač Ramiojo vandenyno mėgstamiausią „sushi.”
Bet turiu pasakyti, kad tai daryti yra lengviau su kitais, kurie irgi
turi įskiepytą norą gyventi lietuviškai. Lengviau ir smagiau
vaikams, jeigu jie mato kitų pavyzdį, ar ne?
Nuo to laiko, kai persikėliau gyventi toli nuo gimtų namų (nors,
palyginti su kitomis vietomis, ir nėra taip toli), mano nuomonė
pasikeitė, ypač per pereitus metus. Išlaikyti lietuvišką
kultūrą galima ir su mažu lietuvių skaičiumi. Ir nors San Francisco
apylinkės gyventojai išsimėtę 20 minučių ar net dviejų valandų
atstumu vienas nuo kito, susieiti kartu mums svarbu, nes svarbu, kad
mūsų vaikai kartu užaugtų ir išmoktų gyventi lietuviškai.
Mūsų San Francisco lituanistinė mokykla „Genys” savo veiklą
pradėjo prieš penkerius metus su penkiais mokiniais.
Šiandien jau turime 17 mokinių, 10 kalbos besimokančių mokinių,
o praeitais mokslo metais mokyklos direktorė Virgilija Tali duris
atvėrė 4–5 metų vaikučiams. Virgilija sušaukė ir priima į
šią mokyklą visus, kurie domisi ir nori tęsti lietuviškus
mokslus.
Vienas iš mokinių Steve Scroggins yra pasakęs, jog jis lanko
lietuvišką mokyklą, kad „galėčiau kalbėti su savo žmona
lietuviškai, o ateityje su mūsų vaikais”. Steve, kilęs
iš Minnesota valstijos, neseniai padėjo žmonai Linai
(Šeštokaitei), kuri į San Francisco atvyko iš
Philadelphia, vieno iš San Francisco rajonų festivalio metu.
Vyro ir žmonos komanda pardavinėjo Lietuvoje gamintus atvirukus su
džiovintomis gėlytėmis (www.dovanagifts.com). Jie abu didžiavosi, kad
nelietuviams buvo įdomu sužinoti daugiau apie Lietuvą ir jos nuostabų
kultūrinį įnašą pasaulyje. Nors Steve jau yra suaugęs vyras, jam
svarbu, kad lietuviška kultūra išsilaikytų per vaikus.
Vanesa Kašelionytė, užaugusi Los Angeles ir prisidėjusi prie
Atlanto rajono ir Čikagos veiklos, ir Rozana Šleževičiūtė,
atvykusi iš Lietuvos, ne tik dėsto pamokas lituanistinėje
mokykloje, bet ir moko lietuviškų liaudies dainų ir
šokių. Jų kūrybingumas išeina už mokyklos ribų ir
pasiekia platesnę San Francisco apylinkę. Mokiniai kasmet dainuoja
daineles, deklamuoja eilėraščius, paruošia ilgesnį
pasirodymą per bendruomenines Kūčias. Per šių metų
Nepriklausomybės dienos minėjimą Vanesa ir Rozana su mokiniais ir
atvykusiais dainavo liaudies dainas, net padeklamavo Bernardo
Brazdžionio „Mano protėvių žemę”. Su 20 tarptautinių
šokių grupių „Genio” mokiniai gegužės mėnesį
šoko VI Pasauliniame vaikų šokių festivalyje San
Francisco Golden Gate parke. Visi tėvai dėkoja mokytojoms už jų laiką
ir entuziazmą dirbant su vaikais ir suaugusiais, toliau ugdant
lietuvišką veiklą, tradicijas ir kultūrą.
O kaip su tais vaikučiais, kuriems netenka lankyti lituanistinės
mokyklos šeštadieniais? Asta ir Linas Daukšos
sugalvojo „Saulės zuikučius” vaikams iki 4 metų amžiaus.
Kas mėnesį viena šeima pasisiūlo priimti grupelę vaikų su
tėveliais, kad mūsų jauni zuikučiai galėtų lietuviškai
pabendrauti, padainuoti, pažaisti. Šį mėnesį zuikučiai mokysis
apie Jonines.
Nemanau, kad galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, kiek
gyventojų gimė San Francisco apylinkėse. Mes visi iš kitų
miestų, net kraštų, atsikėlėme čia gyventi. Ir mes visi norime
palaikyti lietuvišką gyvenimą, kuriame įvairias savo grupes.
Nors neturime organizacijos ar grupės su ilga istorija ar tradicijomis,
mūsų veikla priderinta prie mūsų galimybių ir prie to, kas mums yra
svarbiausia – bendrauti ir gyventi lietuviškai, kad mūsų
vaikai užaugtų lietuviais. Tad kol kas į savo tėvų klausimą atsakyčiau
– mes išlaikome lietuvybę per mūsų ateitį.
Virgilija Tali ir Vanesa Kašelionytė.
Lina ŠeštokaitėScroggins su vyru Steve.
Mokiniai kasmet dainuoja daineles, deklamuoja eilėraščius, paruošia ilgesnį pasirodymą per bendruomenines Kūčias.
Per šių metų Nepriklausomybės dienos minėjimą mokiniai
padeklamavo Bernardo Brazdžionio „Mano protėvių žemę”. K. Mattienės nuotr.