,,Violetinė revoliucija” ar teisinis nihilizmas?
LORETA TIMUKIENĖ
Politinis gyvenimas Lietuvoje kuris laikas gana ramiai teka savo vaga,
nepaisant vieno kito smulkaus skandaliūkščio. Ir štai
staiga – Drąsiaus Kedžio istorija. Pataikyta į dešimtuką:
jis vienas sukilo prieš teisėsaugą, kurios nemėgsta bemaž visi.
Televizijos kanalai bene tris mėnesius nieko kito nerodo, kaip tik
nagrinėja Kauno pedofilijos bylą, populiariausi šalies
dienraščiai šiai istorijai skiria atskiras skiltis.
,,Generalinėje prokuratūroje planuojamas pasitarimas dėl vaiko
teisių”, ,,Seime svarstyta skirti D. Kedžio dukrelei
apsaugą”, ,,Perkantys kebabus remia D. Kedžio artimuosius”,
,,L. Stankūnaitė: man kyla baimė, kad kažkas ims ir iš toli mane
nušaus”, ,,N. Venckienė iš prokurorų reikalauja 2
mln. litų”, ,,A. Ūsas: jaučiu didžiulį pyktį”, ,,D.
Grybauskaitė: teismų sprendimus reikia vykdyti”, ,,Įvykius
Garliavoje sukritikavusiam Seimo nariui imta grasinti’,
,,Prokuroras: D. Kedys žudė vienas”, ,,Su D. Kedžio rėmėjais prie
namų budinčių kunigų Bažnyčia smerkti neskuba”, ,,A. Kubilius:
Venckų namus užblokavusiems žmonėms gali grėsti atsakomybė”,
,,Psichiatras: prie Venckų namų budintys žmonės mergaitei daro
didžiausią žalą”, ,,Teisėjas: D. Kedžio mergaitė nori būti su
motina”, ,,Prie Seimo teisybės ieškojo saujelė
‘kedininkų’”, ,,Siūloma kurti specialią komisiją
padėti D. Kedžio dukrai” – tai tik maža dalis straipsnių
antraščių, kasdien pasirodančių Lietuvos žiniasklaidoje ir
ateityje galinčių tapti pagrindu lietuviško televizijos serialo
atsiradimui. Turbūt pastebėjote, kad šios antraštės
nepersikėlė į ,,Draugo” puslapius – dienraštyje apie
Kedžio istoriją pasirodė tik kelios žinutės, o atidžiai sekantys
šią istoriją tikriausiai jau senokai prarado viltį,
ieškodami ,,Draugo” puslapiuose pedofilijos bylos detalių.
Kodėl? Atsakymas paprastas – dienraštis nevynioja
šios painios istorijos siūlo, kadangi stengiamės vadovautis
demokratinėje valstybėje pripažįstama nekaltumo prielaida.
Kedžio gynėjai, budintys prie Kedžių ir Venckų namų Garliavoje, kur
iš pradžių protestavo prieš teismo sprendimą perduoti
mirusiojo dukters globą jos motinai, o dabar laukia prasidėsiančios
vadinamosios pedofilijos bylos nagrinėjimo, yra vadinami
„violetinės revoliucijos” dalyviais. Įvairias palaikymo
akcijas imta organizuoti ir išeivijoje. Anglijon emigravę ir
dabar ten gyvenantys lietuviai parašė viešą laišką
Lietuvos prezidentei ir Seimo pirmininkei dėl D. Kedžio dukters.
Tiksliau – dėl teisėjo sprendimo atiduoti mergaitę motinai, kuri
yra liudininkė teisiamo pedofilo byloje. Pedofilijos byla sulaukė
atgarsio ir šiapus Atlanto. Gegužės pabaigoje Pasaulio lietuvių
centro sodelyje Lemonte protesto akcijai dėl D. Kedžio dukters, kitų
skriaudžiamų vaikų likimo susirinko Čikagos lietuviai. Čikagoje,
Brighton Park parapijos bažnyčioje, buvo aukojamos Mišios
Kedžiui atminti.
Kedžio byla ir su ja susiję Garliavos įvykiai sulaukė ir užsienio
žiniasklaidos dėmesio. Apie violetine spalva pažymėtus renginius
Lemonte rašė Čikagos priemiesčiuose leidžiamas laikraštis
,,Southland News” (2010 m. birželio 7 d.).
D. Kedžio ir jo dukters byla parodė, kokie teisiniai ir teisingumo
principai galioja Lietuvoje. Bylą turėjo tirti prokurorai, bet
nusikaltimui iškilus į viešumą žmonės lyg ir tapo
savotiškais teisėjais, vienaip ar kitaip į ją reaguodami,
pareikšdami savo nuomonę. Kyla klausimas – ar šioje
istorijoje bus laimėtojų? Nemanau. Žmonės pikti, jie kaltę dėl savų ir
svetimų bėdų verčia nežinia kam, valdžia gali džiūgauti – nuo ją
išgąsdinusių socialinių protestų nusirista iki
sukiršintos piktos minios, besivaidijančios tarpusavyje ir
pasiryžusios griebtis linčo teismo. „Violetinė revoliucija”
remiasi ne žmonių pasitikėjimu savimi, socialiniu vieningumu, kovingu
ryžtu, bet įtarumu, pykčiu, pažemintųjų nuoskaudomis. Kedžio byla
parodė Lietuvos visuomenėje atsivėrusią žaizdą – poreikį būti
išgirstiems. Lietuvos visuomenė neišgyveno nė vienos
socialinės revoliucijos, todėl šiandien, kada Graikijoje,
Rumunijoje ir kitose Europos šalyse žmones į gatves
išveda nepasitenkinimas ekonominiais sunkumais ir
drakoniškais valdžios veiksmai, Lietuvoje skamba kaltinimai
iškrypėliams, korumpuotiems pareigūnams. Paradokslu, tačiau į
šią suaugusių žmonių kovą, kurios pirminis tikslas –
apginti vaiką, įtraukti ir vaikai – jie dalyvauja protesto
akcijose, laiko rankose plakatus su užrašais, kurių prasmė
mažamečiams tikrai nėra gerai suprantama. Ar susimąstoma, kokias
pilietiškumo pamokas jie gauna?
Žmonės atsidūrė visiškoje painiavoje – „anapus
tiesos ir melo”. Dar nepraradusius teisinės sąmonės likučių
žmogžudysčių faktas verčia atsiriboti nuo palaikymo D. Kedžiui ir
nepritarti minios reikalaujamam linčo teismui. Kita vertus, moralinis
balsas verčia piktintis, regis, neabejotinais vaiko išnaudojimo
faktais ir aplaidumą parodžiusiomis valstybės teisėsaugos tarnybomis.
Įvykiai Garliavoje iškėlė politinės filosofijos vertą dilemą:
kur baigiasi konstitucinė teisė protestuoti ir kur prasideda
nusikalstamas trukdymas teisingumui? Šios dilemos atgarsiai
girdimi teisininkų, politikų, intelektualų balsuose, jie jau skamba
plačiai už Lietuvos sienų.
Bet ar visuomenės jautrumas Kedžio šeimos nelaimei gali būti
priskirtas maištui prieš teisinę valstybę? Kas yra
Garliavoje, Airijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje ir čia,
Amerikoje, žmonių reiškiama parama Kedžiui ir jo dukrai?
Ši istorija tarsi lakmuso popierėlis tikrina Lietuvos piliečių
moralinę laikyseną, versdama pasirinkti arba sunkiai nuspėjamą minią,
arba protingą ir neginčijamą ištikimumo teisinės valstybės
principui nuostatą. Kedžio byla suskaldė Lietuvą į dvi stovyklas
– žmonės nebežino, kuo tikėti ir ką smerkti. Vieniems Kedys
– negailestingas žudikas ir nusikaltėlis, kitiems –
didvyris, nepabūgęs kovoti prieš galingą klaną.
Atsiradusia galimybe pasisakyti, viešai išlieti savo
skaudulius naudojasi visi norintys – tiesos siekis kaitina
aistras ir skaldo žmones. Tačiau susidaro įspūdis, kad minios riksmai
ir revoliucingi šūkiai jau neturi nieko bendra su vaikų ar
kitokias problemas sprendžiančiais veiksmais. Ar bešūkaujant
neatsitiks atvirkščiai – bus sugriauti pasitikėjimo
teisingumu likučiai, o pasaulis dar kartą išgirs apie mūsų
piliečių teisinį nihilizmą?