,,Violetinė revoliucija” ar teisinis nihilizmas?

LORETA TIMUKIENĖ

Politinis gyvenimas Lietuvoje kuris laikas gana ramiai teka savo vaga, nepaisant vieno kito smulkaus skandaliūkščio. Ir štai staiga – Drąsiaus Kedžio istorija. Pataikyta į dešimtuką: jis vienas sukilo prieš teisėsaugą, kurios nemėgsta bemaž visi. Televizijos kanalai bene tris mėnesius nieko kito nerodo, kaip tik nagrinėja Kauno pedofilijos bylą, populiariausi šalies dienraščiai šiai istorijai skiria atskiras skiltis.

,,Generalinėje prokuratūroje planuojamas pasitarimas dėl vaiko teisių”, ,,Seime svarstyta skirti D. Kedžio dukrelei apsaugą”, ,,Perkantys kebabus remia D. Kedžio artimuosius”, ,,L. Stankūnaitė: man kyla baimė, kad kažkas ims ir iš toli mane nušaus”, ,,N. Venckienė iš prokurorų reikalauja 2 mln. litų”, ,,A. Ūsas: jaučiu didžiulį pyktį”, ,,D. Grybauskaitė: teismų sprendimus reikia vykdyti”, ,,Įvykius Garliavoje sukritikavusiam Seimo nariui imta grasinti’, ,,Prokuroras: D. Kedys žudė vienas”, ,,Su D. Kedžio rėmėjais prie namų budinčių kunigų Bažnyčia smerkti neskuba”, ,,A. Kubilius: Venckų namus užblokavusiems žmonėms gali grėsti atsakomybė”, ,,Psichiatras: prie Venckų namų budintys žmonės mergaitei daro didžiausią žalą”, ,,Teisėjas: D. Kedžio mergaitė nori būti su motina”, ,,Prie Seimo teisybės ieškojo saujelė ‘kedininkų’”, ,,Siūloma kurti specialią komisiją padėti D. Kedžio dukrai” – tai tik maža dalis straipsnių antraščių, kasdien pasirodančių Lietuvos žiniasklaidoje ir ateityje galinčių tapti pagrindu lietuviško televizijos serialo atsiradimui. Turbūt pastebėjote, kad šios antraštės nepersikėlė į ,,Draugo” puslapius – dienraštyje apie Kedžio istoriją pasirodė tik kelios žinutės, o atidžiai sekantys šią istoriją tikriausiai jau senokai prarado viltį, ieškodami ,,Draugo” puslapiuose pedofilijos bylos detalių. Kodėl? Atsakymas paprastas – dienraštis nevynioja šios painios istorijos siūlo, kadangi stengiamės vadovautis demokratinėje valstybėje pripažįstama nekaltumo prielaida.

Kedžio gynėjai, budintys prie Kedžių ir Venckų namų Garliavoje, kur iš pradžių protestavo prieš teismo sprendimą perduoti mirusiojo dukters globą jos motinai, o dabar laukia prasidėsiančios vadinamosios pedofilijos bylos nagrinėjimo, yra vadinami „violetinės revoliucijos” dalyviais. Įvairias palaikymo akcijas imta organizuoti ir išeivijoje. Anglijon emigravę ir dabar ten gyvenantys lietuviai parašė viešą laišką Lietuvos prezidentei ir Seimo pirmininkei dėl D. Kedžio dukters. Tiksliau – dėl teisėjo sprendimo atiduoti mergaitę motinai, kuri yra liudininkė teisiamo pedofilo byloje. Pedofilijos byla sulaukė atgarsio ir šiapus Atlanto. Gegužės pabaigoje Pasaulio lietuvių centro sodelyje Lemonte protesto akcijai dėl D. Kedžio dukters, kitų skriaudžiamų vaikų likimo susirinko Čikagos lietuviai. Čikagoje, Brighton Park parapijos bažnyčioje, buvo aukojamos Mišios Kedžiui atminti.

Kedžio byla ir su ja susiję Garliavos įvykiai sulaukė ir užsienio žiniasklaidos dėmesio. Apie violetine spalva pažymėtus renginius Lemonte rašė Čikagos priemiesčiuose leidžiamas laikraštis ,,Southland News” (2010 m. birželio 7 d.).

D. Kedžio ir jo dukters byla parodė, kokie teisiniai ir teisingumo principai galioja Lietuvoje. Bylą turėjo tirti prokurorai, bet nusikaltimui iškilus į viešumą žmonės lyg ir tapo savotiškais teisėjais, vienaip ar kitaip į ją reaguodami, pareikšdami savo nuomonę. Kyla klausimas – ar šioje istorijoje bus laimėtojų? Nemanau. Žmonės pikti, jie kaltę dėl savų ir svetimų bėdų verčia nežinia kam, valdžia gali džiūgauti – nuo ją išgąsdinusių socialinių protestų nusirista iki sukiršintos piktos minios, besivaidijančios tarpusavyje ir pasiryžusios griebtis linčo teismo. „Violetinė revoliucija” remiasi ne žmonių pasitikėjimu savimi, socialiniu vieningumu, kovingu ryžtu, bet įtarumu, pykčiu, pažemintųjų nuoskaudomis. Kedžio byla parodė Lietuvos visuomenėje atsivėrusią žaizdą – poreikį būti išgirstiems. Lietuvos visuomenė neišgyveno nė vienos socialinės revoliucijos, todėl šiandien, kada Graikijoje, Rumunijoje ir kitose Europos šalyse žmones į gatves išveda nepasitenkinimas ekonominiais sunkumais ir drakoniškais valdžios veiksmai, Lietuvoje skamba kaltinimai iškrypėliams, korumpuotiems pareigūnams. Paradokslu, tačiau į šią suaugusių žmonių kovą, kurios pirminis tikslas – apginti vaiką, įtraukti ir vaikai – jie dalyvauja protesto akcijose, laiko rankose plakatus su užrašais, kurių prasmė mažamečiams tikrai nėra gerai suprantama. Ar susimąstoma, kokias pilietiškumo pamokas jie gauna?

Žmonės atsidūrė visiškoje painiavoje – „anapus tiesos ir melo”. Dar nepraradusius teisinės sąmonės likučių žmogžudysčių faktas verčia atsiriboti nuo palaikymo D. Kedžiui ir nepritarti minios reikalaujamam linčo teismui. Kita vertus, moralinis balsas verčia piktintis, regis, neabejotinais vaiko išnaudojimo faktais ir aplaidumą parodžiusiomis valstybės teisėsaugos tarnybomis. Įvykiai Garliavoje iškėlė politinės filosofijos vertą dilemą: kur baigiasi konstitucinė teisė protestuoti ir kur prasideda nusikalstamas trukdymas teisingumui? Šios dilemos atgarsiai girdimi teisininkų, politikų, intelektualų balsuose, jie jau skamba plačiai už Lietuvos sienų.

Bet ar visuomenės jautrumas Kedžio šeimos nelaimei gali būti priskirtas maištui prieš teisinę valstybę? Kas yra Garliavoje, Airijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje ir čia, Amerikoje, žmonių reiškiama parama Kedžiui ir jo dukrai? Ši istorija tarsi lakmuso popierėlis tikrina Lietuvos piliečių moralinę laikyseną, versdama pasirinkti arba sunkiai nuspėjamą minią, arba protingą ir neginčijamą ištikimumo teisinės valstybės principui nuostatą. Kedžio byla suskaldė Lietuvą į dvi stovyklas – žmonės nebežino, kuo tikėti ir ką smerkti. Vieniems Kedys – negailestingas žudikas ir nusikaltėlis, kitiems – didvyris, nepabūgęs kovoti prieš galingą klaną.

Atsiradusia galimybe pasisakyti, viešai išlieti savo skaudulius naudojasi visi norintys – tiesos siekis kaitina aistras ir skaldo žmones. Tačiau susidaro įspūdis, kad minios riksmai ir revoliucingi šūkiai jau neturi nieko bendra su vaikų ar kitokias problemas sprendžiančiais veiksmais. Ar bešūkaujant neatsitiks atvirkščiai – bus sugriauti pasitikėjimo teisingumu likučiai, o pasaulis dar kartą išgirs apie mūsų piliečių teisinį nihilizmą?