vaivairjim
Jim ir Vaiva Vilniuje 2007 m.

Pažadėtas laiškas

SIGITA ŠIMKUVIENĖ-ROSEN

Jau daug dienų dėlioju mintis, kaip pradėti šį laišką. O parašyti jį turėjau būtinai, nes buvau paprašyta Vaivos. Paskutinius metus stengiausi daugiau laiko praleisti su ja. Norėjau, kad ji nesijaustų vieniša, kovodama su ta baisia liga. Buvau liudininke, kaip ji kovoja. Ir visada turėjau vilties, kad ji pagis, ir viskas bus gerai, kaip ir anksčiau. Bet šį kartą, deja, sugrįžusi liga skausmingai ją išplėšė iš mūsų nesugrąžinamai. Tik jau matydama ją ligoninėje supratau, kad ji jau tikrai traukiasi iš mūsų tarpo. Klausiau jos, ką galiu padaryti. Ir Vaiva paprašė, tada dar tvirtai spausdama mano delną: ,,Parašyk laišką visiems nuo manęs, parašyk. Kad man labai rūpi Lietuvių Bendruomenė, Lietuva, kad visus aš labai myliu, tegul visi tą žino. Ir kad visos jūs trys būtumėte laimingos.” Nors ir praėjo jau pusė metų, bet tas akimirkas atsimenu labai aiškiai, ir man suspaudžia širdį, kad neturiu draugės, bendražygės, puikaus žmogaus šalia savęs – man labai jos trūksta.
    
Su Vaiva Vėbraite susipažinau dar 1991 metų vasarą. Klaipėdoje tuo metu vyko patys pirmieji A.P.P.L.E. kursai Lietuvos mokytojams, kuriuose ir turėjau progos dalyvauti kaip Tauragės Jovarų vidurinės mokyklos mokytoja. Dar prieš prasidedant kursams, į mus, kursų lankytojus, didžiulėje Klaipėdos universiteto salėje kreipėsi ir pasveikino A.P.P.L.E. direktorė Vaiva Radasta Vėbraitė. Tą akimirką įsiminiau visam gyvenimui – aukšta, liekna, juoda suknele, su gintaro sage apsirengusi moteris į mus kreipėsi gražia, lietuviška kalba. Daugelis, ir aš tarp jų, labai nustebome, kad būdama iš ten, iš Amerikos, ji prabilo į mus gražiais lietuviškais žodžiais. A.P.P.L.E. kursų direktorė paprastai ir išsamiai dėstė savo mintis, paaiškino, kodėl būtent šie kursai yra suorganizuoti mokytojams. Savo trumpoje kalboje ji išsakė kursų tikslus – padėti Lietuvos mokytojams geriau suprasti mokinius, pasiūlyti jų darbui naujų, veiksmingų mokymo būdų. Paskaitos, vykusios dvi savaites, patiko daugumai Lietuvos mokytojų, tad kitais metais dalis mūsų užsirašėme kitiems metams. Pertraukos metu turėjau progos prieiti prie Vaivos ir susipažinti, pasikalbėti. Taip prasidėjo mūsų pažintis.

Prieš aštuonerius metus atvykusi į New Haven, Connecticut, vėl su Vaiva ir jos šeima susitikau dar veikiančioje Šv. Kazimiero bažnyčioje, per Lietuvių Bendruomenės apylinkės renginį. Manau, kad tai buvo iš aukščiau surėdyta, nes pažintį su Vaiva laikau tikra Dievo dovana sau ir savo šeimai. Vaivos nepaprastas mokėjimas bendrauti ir išklausyti visus, jos kuklumas ir nuoširdumas mane žavėjo ir žavi.

• • •

Vaiva, tarsi ta Aušrinė žvaigždė, kartu su didžiuliu bendraminčių pulku visada dirbo Lietuvai. Kartu su vyresniąja išeivijos karta ji puoselėjo lietuvybę, rūpinosi išsaugoti jos kalbą, kultūrą. Jau nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo Vaiva visa širdimi pasinėrė į Lietuvos švietimo reikalus: 1998–2001 metais ėjo Švietimo ir mokslo viceministrės pareigas, nuo 2004 metų – ji – Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus patarėja. Būdama patarėja ji apsiėmė nelengvas JAV LB Krašto valdybos pirmininkės pareigas (2003– 2006), kurios iš jos pareikalavo daug jėgų. Dabartinėje Krašto valdyboje ji buvo šios organizacijos atstovė Lietuvai. Būdama jos vadove, Vaiva Lietuvių Bendruomenę iškėlė į aukštesnį, gilesnį pasaulėžiūros lygmenį.

JAV LB, darbas joje Vaivai buvo šventas reikalas. Jai būnant Krašto valdybos pirmininke, man teko dar geriau pažinti ją, kaip vadovę. Jos kadencijos metu turėdavome mažų – ,,greitų posėdukų’’ (taip mažybiškai Vaiva juos vadindavo), kuriuose spręsdavome iškilusius, neatidėliotinus uždavinius. Būtent būnant Krašto valdyboje šalia Vaivos galėjau daug ko išmokti ir suprasti, stengiausi išmokti būti naudinga LB, pradėjau iš arčiau pažinti jos veikėjus. Visada stebino politinis Vaivos įžvalgumas. Ji tarsi aiškiariagė numatydavo keletą strateginių žingsnių į priekį, kurie vėliau pasitvirtindavo. Nukelta į 13 psl. Atkelta iš 11 psl. Visada stebino ir žavėjo Vaivos gerumas. Pati esu mačiusi, skaičiusi pykčio ir pagiežos laiškus, adresuotus jai, kaip JAV LB Krašto valdybos pirmininkei. O ji visada buvo ramiai nusiteikusi, nerodydavo jokio nepasitenkinimo, mokėjo viską gražiai išspręsti ir sakydavo: ,,Na, ką padarysi, kad jam taip norisi būti piktam.”    

Ypatingai mums, tik atvykusiems iš Lietuvos, Vaiva buvo tas žmogus, kuris privertė pažvelgti į save, į Lietuvą kitomis akimis. Dauguma mūsų tik atvykę supratome, kas esame ir kaip mylime Lietuvą. Ir čia, išeivijoje, mums sustiprėjo tautiškumo ir pilietinio sąmoningumo jausmas. Tokie bendruomenininkai kaip Vaiva ,,užvedė” mus, taip vadinamus trečiabangius, lietuviškai bendruomeniškai veiklai. Būtent čia, Amerikoje, šalia kitų bendruomenių ir tautų sustiprėja tavo, kaip lietuvio, tautiškumas. Įvertini lietuvišką žodį, lietuvišką spaudą, džiaugiesi išgirdęs lietuvišką muziką.

• • •

Paskutiniuosius keletą metų su Vaiva bendravome artimiau. Visada stebėjausi jos protu ir sumanumu, klausdavau jos, kaip tokia maža galvelė turi tiek daug proto ir žinių. Tie klausimai ją labai prajuokindavo. Pradėjau daugiau domėtis jos šeima tėvais, seneliais. Namuose, Durham, Jim ir Vaivos taip vadinamoje raštinėje, pagarbioje vietoje, puikuojasi Vaivos senelio P. Židonio teisininko diplomas, išduotas Vilniaus universiteto. Senelis iš pašaukimo buvo mokytojas. Mama Genovaitė Židonytė-Vėbrienė – buvo baigusi Sorbonos universitetą, apsigynusi filosofijos daktarės laipsnį. Tėvelis – Mykolas Vėbra – pulkininkas, chemijos mokslų daktaras, inžinierius ir išradėjas, vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Atvykęs į JAV jis 20 metų pradirbo chemijos pramonės tyrimų laboratorijose. Savo laisvalaikį Vėbra skyrė lietuvybei, dalyvavo įvairiose lietuviškose organizacijose, tautiečių renginiuose skaitydavo pranešimus reikšmingų sukakčių progomis, ragino remti lietuvišką spaudą.

Žinoma, Vaivą veikė tėvų pavyzdys, didelis tėvo autoritetas. Pati Vaiva sakė: ,,Mūsų tėvai, mus mylėdami, norėjo padovanoti mums grožį, o jiems didžiausias grožis buvo Lietuva.” Genutė ir Juozas Vėbrai padėjo Vaivai be dvejonių pasirinkti nelengvą gyvenimo kelią – dirbti lietuvybės darbą. Jo pradžia Vaivą pagavo lietuviškoje šeštadieninėje mokykloje, lietuviškose sekmadieninėse pamaldose, vasaros stovyklose. Jos šeštadieninės mokyklos mokytoja buvo mūsų visų gerbiama dr. Elona Vaišnienė. Būdama jau 12 metų, Vaiva pažinojo daug lietuvių veikėjų, nes su tėveliu dalyvaudavo jų pokalbiuose, susirinkimuose. Ji pasakojo, kaip būdavo įdomu klausytis jų samprotavimų ir ginčų. Visa tai formavo Vaivos asmenybę. Jau vėliau sukūrusi šeimą ir gimus vaikams, Vaiva atgaivino šeštadieninę mokyklėlę New Britain, CT ir dirbo ten kaip direktorė ir mokytoja, vežiodama visus savo keturis vaikus kiekvieną šeštadienį. Dabar jos vaikai didžiuojasi ir yra dėkingi savo mamai, kad gali laisvai kalbėti ir rašyti lietuviškai.

O kokias Jonines Vaiva su Jim šeima suruošdavo savo namuose! Suvažiuodavo šokėjai iš New Haven šokių grupės ,,Vėtra’’, net šokėjai, seni draugai iš New Jersey pasirodydavo, ,,Sodauto’’ ansamblis atvykdavo iš Boston miesto. Ir skambėdavo dainos ir žaidimai, merginos pindavo lauko gėlių vainikus. Didžiulis laužas, sukrautas šalia tvenkinio, skrosdavo savo liepsnomis ir kibirkštėlėmis žvaigždėtą dangų, susirinkusiems pakeisdamas geriausius šviestuvus, per Durham klonelius skambėdavo dainos ir muzika…

• • •

Gal dar kas nežino, kad mūsų Vaiva labai mėgo žemės darbus. Durham ji su vyru Jim suarė didelį žemės plotą, kuriame prisodino aviečių, mėlynių, braškių. Prisėdavo didžiausias vagas kukurūzų, kurių užtekdavo visai didelei šeimai per žiemą. Vaiva visada domėjosi naujomis daržovių rūšimis, pomidorai užaugdavo jų darže nepaprasto didumo ir skanumo. Visi, atvykę į svečius, buvo išlydimi į namus su jų daržo gėrybėmis. Dalindavomės su ja daržo paslaptimis, rasoda, gėlių daigeliais. Praeitą vasarą dar kartu darbavomės jos gėlyne.

Paskutiniaisiais mėnesiais kiekvieną rytą stengdavausi pakalbinti Vaivą, aptardavome, kas naujo Lietuvoje, kas darosi čia, mūsų Lietuvių Bendruomenėje, klausdavau jos patarimo, kaip jos daržai laikosi. Nė karto neišgirdau iš jos jokių dejonių, nusiskundimų, tik iš balso žinojau, kad jai sunku. Ji atkakliai laikėsi, kovojo su savo liga ir tikėjo, kad kas nors bus kitaip. Labai norėjo dar nuvažiuoti į Lietuvą ir planavo pasilikti…

• • •

Šiais metais Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios nepriklausomybės šventės praėjo jau be Vaivos skaitomų pranešimų, daug LB apylinkių pagerbė jos išėjimą šv. Mišiomis, tylos minute. Mes prisiminsime Vaivą Radastą Vėbraitę kaip ypatingą JAV LB veikėją, per tokį trumpą savo gyvenimą atlikusią tiek daug darbų lietuvybei, Lietuvai. Vaivos dėka JAV LB pasidarė tokia, kokia ji yra dabar – suartėjusi su Lietuva, veiksmingai sprendžianti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės uždavinius. Ji buvo tas žmogus, į kurį visi drąsiai galėjo kreiptis patarimo. Visiems ji surasdavo tinkamą atsakymą. Sunkiai sirgdama ji pirmiausia rūpinosi kitais.

Vaiva išėjo, bet jos darbai tęsiasi. Jos vaikai, užauginti lietuviška dvasia, tęsia mamos darbą. Aras su šeima gyvena Lietuvoje, dirba švietimo srityje. Dukra Liepa tęsia doktorantūros mokslus, bendradarbiauja su Lietuva, dalyvaudama jos projektuose. Sirvydas ir Lokys vasaromis darbuojasi ,,Neringos’’ stovyklose. A. a. Vaivos Vėbraitės atminimas niekada neišblės iš mūsų atminties. Jaučiu, kad a. a. Vaiva labai džiaugiasi visais mūsų pasiekimais. Manau, kad dauguma, kurie ją gerai pažinojo, susimąsto, kaip ir aš, prieš priimdami bet kokį sprendimą, paklausdami savęs, o kaip elgtųsi mūsų Vaiva? Brangus jos atminimas ir pagarba, jos atsidavimas lietuvybei įpareigoja mus tęsti jos darbą, būti visada kartu su Lietuva.

Vaivos vyro Jim sprendimu buvo nuspręsta, kad vietoj gėlių šeimai visi aukotų JAV LB demokratijos plėtros fondui, kuris remia Piliečių santalkos demokratijos ugdymo darbus Lietuvoje. Šis Fondas jau išsiuntė į Lietuvą 2,600 dol. Aukos priimamos ir dabar (žiūrėkite www.javlb.org).

Dar pernai, birželio mėnesį, New Haven apylinkė turėjo savo ataskaitinį susirinkimą pas Vaivą, Durham. Šį šeštadienį, birželio 13 dieną, Connecticut ir aplinkinių vietovių lietuviai renkasi ten pat – pabūti su Jim ir vaikais, prisiminti Vaivą, kurios jau pusę metų nebeturime šalia.


seima
Vaiva Vėbraitė su šeima Los Angeles.