Jim ir Vaiva Vilniuje 2007 m.
Pažadėtas laiškas
SIGITA ŠIMKUVIENĖ-ROSEN
Jau daug dienų
dėlioju mintis, kaip pradėti šį laišką. O parašyti
jį turėjau būtinai, nes buvau paprašyta Vaivos. Paskutinius
metus stengiausi daugiau laiko praleisti su ja. Norėjau, kad ji
nesijaustų vieniša, kovodama su ta baisia liga. Buvau
liudininke, kaip ji kovoja. Ir visada turėjau vilties, kad ji pagis, ir
viskas bus gerai, kaip ir anksčiau. Bet šį kartą, deja,
sugrįžusi liga skausmingai ją išplėšė iš mūsų
nesugrąžinamai. Tik jau matydama ją ligoninėje supratau, kad ji jau
tikrai traukiasi iš mūsų tarpo. Klausiau jos, ką galiu padaryti.
Ir Vaiva paprašė, tada dar tvirtai spausdama mano delną:
,,Parašyk laišką visiems nuo manęs, parašyk. Kad
man labai rūpi Lietuvių Bendruomenė, Lietuva, kad visus aš labai
myliu, tegul visi tą žino. Ir kad visos jūs trys būtumėte
laimingos.” Nors ir praėjo jau pusė metų, bet tas akimirkas
atsimenu labai aiškiai, ir man suspaudžia širdį, kad
neturiu draugės, bendražygės, puikaus žmogaus šalia savęs
– man labai jos trūksta.
Su Vaiva Vėbraite susipažinau dar 1991 metų vasarą. Klaipėdoje tuo metu
vyko patys pirmieji A.P.P.L.E. kursai Lietuvos mokytojams, kuriuose ir
turėjau progos dalyvauti kaip Tauragės Jovarų vidurinės mokyklos
mokytoja. Dar prieš prasidedant kursams, į mus, kursų
lankytojus, didžiulėje Klaipėdos universiteto salėje kreipėsi ir
pasveikino A.P.P.L.E. direktorė Vaiva Radasta Vėbraitė. Tą akimirką
įsiminiau visam gyvenimui – aukšta, liekna, juoda suknele,
su gintaro sage apsirengusi moteris į mus kreipėsi gražia,
lietuviška kalba. Daugelis, ir aš tarp jų, labai
nustebome, kad būdama iš ten, iš Amerikos, ji prabilo į
mus gražiais lietuviškais žodžiais. A.P.P.L.E. kursų direktorė
paprastai ir išsamiai dėstė savo mintis, paaiškino, kodėl
būtent šie kursai yra suorganizuoti mokytojams. Savo trumpoje
kalboje ji išsakė kursų tikslus – padėti Lietuvos
mokytojams geriau suprasti mokinius, pasiūlyti jų darbui naujų,
veiksmingų mokymo būdų. Paskaitos, vykusios dvi savaites, patiko
daugumai Lietuvos mokytojų, tad kitais metais dalis mūsų
užsirašėme kitiems metams. Pertraukos metu turėjau progos
prieiti prie Vaivos ir susipažinti, pasikalbėti. Taip prasidėjo mūsų
pažintis.
Prieš aštuonerius metus atvykusi į New Haven,
Connecticut, vėl su Vaiva ir jos šeima susitikau dar
veikiančioje Šv. Kazimiero bažnyčioje, per Lietuvių Bendruomenės
apylinkės renginį. Manau, kad tai buvo iš aukščiau
surėdyta, nes pažintį su Vaiva laikau tikra Dievo dovana sau ir savo
šeimai. Vaivos nepaprastas mokėjimas bendrauti ir
išklausyti visus, jos kuklumas ir nuoširdumas mane žavėjo
ir žavi.
• • •
Vaiva, tarsi ta Aušrinė žvaigždė, kartu su didžiuliu
bendraminčių pulku visada dirbo Lietuvai. Kartu su vyresniąja
išeivijos karta ji puoselėjo lietuvybę, rūpinosi
išsaugoti jos kalbą, kultūrą. Jau nuo pat Lietuvos
Nepriklausomybės atgavimo Vaiva visa širdimi pasinėrė į Lietuvos
švietimo reikalus: 1998–2001 metais ėjo Švietimo ir
mokslo viceministrės pareigas, nuo 2004 metų – ji –
Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus patarėja. Būdama
patarėja ji apsiėmė nelengvas JAV LB Krašto valdybos pirmininkės
pareigas (2003– 2006), kurios iš jos pareikalavo daug
jėgų. Dabartinėje Krašto valdyboje ji buvo šios
organizacijos atstovė Lietuvai. Būdama jos vadove, Vaiva Lietuvių
Bendruomenę iškėlė į aukštesnį, gilesnį pasaulėžiūros
lygmenį.
JAV LB, darbas joje Vaivai buvo šventas reikalas. Jai būnant
Krašto valdybos pirmininke, man teko dar geriau pažinti ją, kaip
vadovę. Jos kadencijos metu turėdavome mažų – ,,greitų
posėdukų’’ (taip mažybiškai Vaiva juos vadindavo),
kuriuose spręsdavome iškilusius, neatidėliotinus uždavinius.
Būtent būnant Krašto valdyboje šalia Vaivos galėjau daug
ko išmokti ir suprasti, stengiausi išmokti būti naudinga
LB, pradėjau iš arčiau pažinti jos veikėjus. Visada stebino
politinis Vaivos įžvalgumas. Ji tarsi aiškiariagė numatydavo
keletą strateginių žingsnių į priekį, kurie vėliau pasitvirtindavo.
Nukelta į 13 psl. Atkelta iš 11 psl. Visada stebino ir žavėjo
Vaivos gerumas. Pati esu mačiusi, skaičiusi pykčio ir pagiežos
laiškus, adresuotus jai, kaip JAV LB Krašto valdybos
pirmininkei. O ji visada buvo ramiai nusiteikusi, nerodydavo jokio
nepasitenkinimo, mokėjo viską gražiai išspręsti ir sakydavo:
,,Na, ką padarysi, kad jam taip norisi būti piktam.”
Ypatingai mums, tik atvykusiems iš Lietuvos, Vaiva buvo tas
žmogus, kuris privertė pažvelgti į save, į Lietuvą kitomis akimis.
Dauguma mūsų tik atvykę supratome, kas esame ir kaip mylime Lietuvą. Ir
čia, išeivijoje, mums sustiprėjo tautiškumo ir pilietinio
sąmoningumo jausmas. Tokie bendruomenininkai kaip Vaiva ,,užvedė”
mus, taip vadinamus trečiabangius, lietuviškai
bendruomeniškai veiklai. Būtent čia, Amerikoje, šalia
kitų bendruomenių ir tautų sustiprėja tavo, kaip lietuvio,
tautiškumas. Įvertini lietuvišką žodį, lietuvišką
spaudą, džiaugiesi išgirdęs lietuvišką muziką.
• • •
Paskutiniuosius keletą metų su Vaiva bendravome artimiau. Visada
stebėjausi jos protu ir sumanumu, klausdavau jos, kaip tokia maža
galvelė turi tiek daug proto ir žinių. Tie klausimai ją labai
prajuokindavo. Pradėjau daugiau domėtis jos šeima tėvais,
seneliais. Namuose, Durham, Jim ir Vaivos taip vadinamoje
raštinėje, pagarbioje vietoje, puikuojasi Vaivos senelio P.
Židonio teisininko diplomas, išduotas Vilniaus universiteto.
Senelis iš pašaukimo buvo mokytojas. Mama Genovaitė
Židonytė-Vėbrienė – buvo baigusi Sorbonos universitetą,
apsigynusi filosofijos daktarės laipsnį. Tėvelis – Mykolas Vėbra
– pulkininkas, chemijos mokslų daktaras, inžinierius ir
išradėjas, vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Atvykęs
į JAV jis 20 metų pradirbo chemijos pramonės tyrimų laboratorijose.
Savo laisvalaikį Vėbra skyrė lietuvybei, dalyvavo įvairiose
lietuviškose organizacijose, tautiečių renginiuose skaitydavo
pranešimus reikšmingų sukakčių progomis, ragino remti
lietuvišką spaudą.
Žinoma, Vaivą veikė tėvų pavyzdys, didelis tėvo autoritetas. Pati Vaiva
sakė: ,,Mūsų tėvai, mus mylėdami, norėjo padovanoti mums grožį, o jiems
didžiausias grožis buvo Lietuva.” Genutė ir Juozas Vėbrai padėjo
Vaivai be dvejonių pasirinkti nelengvą gyvenimo kelią – dirbti
lietuvybės darbą. Jo pradžia Vaivą pagavo lietuviškoje
šeštadieninėje mokykloje, lietuviškose
sekmadieninėse pamaldose, vasaros stovyklose. Jos
šeštadieninės mokyklos mokytoja buvo mūsų visų gerbiama
dr. Elona Vaišnienė. Būdama jau 12 metų, Vaiva pažinojo daug
lietuvių veikėjų, nes su tėveliu dalyvaudavo jų pokalbiuose,
susirinkimuose. Ji pasakojo, kaip būdavo įdomu klausytis jų
samprotavimų ir ginčų. Visa tai formavo Vaivos asmenybę. Jau vėliau
sukūrusi šeimą ir gimus vaikams, Vaiva atgaivino
šeštadieninę mokyklėlę New Britain, CT ir dirbo ten kaip
direktorė ir mokytoja, vežiodama visus savo keturis vaikus kiekvieną
šeštadienį. Dabar jos vaikai didžiuojasi ir yra dėkingi
savo mamai, kad gali laisvai kalbėti ir rašyti
lietuviškai.
O kokias Jonines Vaiva su Jim šeima suruošdavo savo
namuose! Suvažiuodavo šokėjai iš New Haven šokių
grupės ,,Vėtra’’, net šokėjai, seni draugai
iš New Jersey pasirodydavo, ,,Sodauto’’ ansamblis
atvykdavo iš Boston miesto. Ir skambėdavo dainos ir žaidimai,
merginos pindavo lauko gėlių vainikus. Didžiulis laužas, sukrautas
šalia tvenkinio, skrosdavo savo liepsnomis ir
kibirkštėlėmis žvaigždėtą dangų, susirinkusiems pakeisdamas
geriausius šviestuvus, per Durham klonelius skambėdavo dainos ir
muzika…
• • •
Gal dar kas nežino, kad mūsų Vaiva labai mėgo žemės darbus. Durham ji
su vyru Jim suarė didelį žemės plotą, kuriame prisodino aviečių,
mėlynių, braškių. Prisėdavo didžiausias vagas kukurūzų, kurių
užtekdavo visai didelei šeimai per žiemą. Vaiva visada domėjosi
naujomis daržovių rūšimis, pomidorai užaugdavo jų darže
nepaprasto didumo ir skanumo. Visi, atvykę į svečius, buvo
išlydimi į namus su jų daržo gėrybėmis. Dalindavomės su ja daržo
paslaptimis, rasoda, gėlių daigeliais. Praeitą vasarą dar kartu
darbavomės jos gėlyne.
Paskutiniaisiais mėnesiais kiekvieną rytą stengdavausi pakalbinti
Vaivą, aptardavome, kas naujo Lietuvoje, kas darosi čia, mūsų Lietuvių
Bendruomenėje, klausdavau jos patarimo, kaip jos daržai laikosi. Nė
karto neišgirdau iš jos jokių dejonių, nusiskundimų, tik
iš balso žinojau, kad jai sunku. Ji atkakliai laikėsi, kovojo su
savo liga ir tikėjo, kad kas nors bus kitaip. Labai norėjo dar
nuvažiuoti į Lietuvą ir planavo pasilikti…
• • •
Šiais metais Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios nepriklausomybės
šventės praėjo jau be Vaivos skaitomų pranešimų, daug LB
apylinkių pagerbė jos išėjimą šv. Mišiomis, tylos
minute. Mes prisiminsime Vaivą Radastą Vėbraitę kaip ypatingą JAV LB
veikėją, per tokį trumpą savo gyvenimą atlikusią tiek daug darbų
lietuvybei, Lietuvai. Vaivos dėka JAV LB pasidarė tokia, kokia ji yra
dabar – suartėjusi su Lietuva, veiksmingai sprendžianti Pasaulio
Lietuvių Bendruomenės uždavinius. Ji buvo tas žmogus, į kurį visi
drąsiai galėjo kreiptis patarimo. Visiems ji surasdavo tinkamą
atsakymą. Sunkiai sirgdama ji pirmiausia rūpinosi kitais.
Vaiva išėjo, bet jos darbai tęsiasi. Jos vaikai, užauginti
lietuviška dvasia, tęsia mamos darbą. Aras su šeima
gyvena Lietuvoje, dirba švietimo srityje. Dukra Liepa tęsia
doktorantūros mokslus, bendradarbiauja su Lietuva, dalyvaudama jos
projektuose. Sirvydas ir Lokys vasaromis darbuojasi
,,Neringos’’ stovyklose. A. a. Vaivos Vėbraitės atminimas
niekada neišblės iš mūsų atminties. Jaučiu, kad a. a.
Vaiva labai džiaugiasi visais mūsų pasiekimais. Manau, kad dauguma,
kurie ją gerai pažinojo, susimąsto, kaip ir aš, prieš
priimdami bet kokį sprendimą, paklausdami savęs, o kaip elgtųsi mūsų
Vaiva? Brangus jos atminimas ir pagarba, jos atsidavimas lietuvybei
įpareigoja mus tęsti jos darbą, būti visada kartu su Lietuva.
Vaivos vyro Jim sprendimu buvo nuspręsta, kad vietoj gėlių
šeimai visi aukotų JAV LB demokratijos plėtros fondui, kuris
remia Piliečių santalkos demokratijos ugdymo darbus Lietuvoje.
Šis Fondas jau išsiuntė į Lietuvą 2,600 dol. Aukos
priimamos ir dabar (žiūrėkite www.javlb.org).
Dar pernai, birželio mėnesį, New Haven apylinkė turėjo savo ataskaitinį
susirinkimą pas Vaivą, Durham. Šį šeštadienį,
birželio 13 dieną, Connecticut ir aplinkinių vietovių lietuviai renkasi
ten pat – pabūti su Jim ir vaikais, prisiminti Vaivą, kurios jau
pusę metų nebeturime šalia.
Vaiva Vėbraitė su šeima Los Angeles.