Vidos Krištolaitytės kūrybinėsvida
biografijos 50-mečio paroda Palangoje

 IRENA FELDMANAITĖ

2012 metų birželio 15 dieną Antano Mončio namuose-muziejuje, esančiame Palangoje, vyks Vidos Krištolaitytės asmeninės parodos atidarymas, į kurį specialiai iš New York atvyks pati parodos autorė. Lietuvos pajūrio kurorte šios dailininkės tapyba ir piešiniai bus rodomi pirmą kartą, ankstyvoji grafika – pirmą kartą Lietuvoje.

Parodoje eksponuojami Vidos Krištolaitytės kūrybos darbai atskleidžia jos sudėtingą asmeninių dramų, netekčių ir atradimų, vidinių susipriešinimų ir nusiraminimų kupiną 50-ies metų kūrybinę biografiją. Kūryba atvira, drąsi, profesionali.

1961 metais baigusi University of Illinois at Chicago dailės pedagogiką, gerai įvaldžiusi figūrinės tapybos, portreto, peizažo žanrų konstravimo pagrindus, įsijungė į karo nublokštų lietuvių menininkų bendriją Čikagoje. Dailininkės tapybos stilių įtakojo ir pažintis su lietuvių avangardistų-arsininkų kūryba. Nuo 1962 m. pradėjo dalyvauti parodose. 1963 metais už tapybos darbus, kaip viena pajėgiausių jaunųjų kūrėjų, buvo apdovanota pirmosiomis premijomis Ketvirtojoje jaunųjų dailininkų ir Antrojoje kultūros kongreso parodose.

vida1964 metais išvyksta į New York, studijuoja Pratto Art Institute, kur 1964–1966 metais mokosi tapybos ir grafikos pas talentingą žymaus amerikiečio tapytojo H. Hofman mokinį Georg MchNeil. 1967 metais baigia institutą, įgydama dailės pedagogo magistro laipsnį.

Po karo į New York suvažiavo daug stiprių menininkų iš Europos. Jauna dailininkė galėjo susipažinti su geriausiu to meto pasaulio menu.

Vidai įspūdį darė Edvard Munch – ekspresyvus grafikas ir tapytojas, skausmingai apnuoginantis vidinius dramatinius žmogaus potyrius. Jo įtaka pastebima autorės ankstyvoje grafikoje, paženklintoje emocinio streso, nevilties, ypač darbuose „Šiukšlių rinkėja”, „Didvyrio liekanos”, „Pirmas mirties įspūdis” ir kt., kuriuose atsispindi ekspresyviai išreikšti asmeniniai autorės išgyvenimai – tėvo mirtis vaikystėje, šeimos drama karo sūkuriuose, tėviškės netektis.

Visa ankstyvoji Krištolaitytės grafika Lietuvoje rodoma pirmą kartą.

New York Vida gilinasi į ekspresionizmo bei New York abstraktaus ekspresionizmo stilistiką. Šis menas paženklintas emociniu stresu, neviltimi, nerimu. Vyksmas svarbesnis už koncepciją. Kūrinys atliekamas greitai, nevaržomai, o nutiškę ar nuvarvėję dažai padeda pasiekti didesnio spontaniškumo ir šviežumo įspūdį.

 Dailininkė žavėjosi Willemo de Kooning tapyba, kuris kūrybos pakilime tapė spontaniškai tirštais dažų potėpiais, nevengė plataus teptuko ir mentelės. Prireikus įtvirtinti mintį, Vida dažą kartais tepa pirštais, ar tėškia dažų gniužulu į drobę (parodoje matysime „Nirvana tirštai”, ciklas „Nukryžiavimai” ir kt. ).

 Įgimtas originalus spalvos pajautimas ir išskirtinai dinamiškas, skleidžiantis vidinę energiją potėpis, dailininkei padeda sukurti ištisus tapybos ciklus, atspindinčius jos neramų būdą, išgyvenimus praeityje ir dabar, klaidas ir praradimus ( „Juodi paukščiai – pavargę angelai”, „Aušros vartų deivės”, „Sielos peizažai”, „A. Dvarionaitei atminti”, „Ramybės ieškojimai”).

 Antra vieta po Lietuvos, kurioje Vidai norisi būti – Atlanto pakrantėje, Kenenbuk, kur ji grįžta kaip į sielai artimą vietą, kaip atmintyje išgyventų asmeninių jausmų, vidinių lūžių pasaulį. Čia dailininkė dažnai pasitiesia drobę ant uolos ir skubiai įamžina gamtos galios stichiją, koncentruotą vandens ir akmens jėgos išraišką, galingą akmens ir vandens susiliejimą („Potvynis” I, II, „Juoda banga”, I, II, „Lūžis bangose”) ar giedrą pavakario ramybę („Atlanto krantas saulėleidyje”, I, I, III).

Parodoje eksponuojama įvairių laikotarpių tapyba.

Pirmą kartą Lietuvoje pristatomi ir Vidos piešiniai. Drąsus ir atviras dienoraštis, kuriame baimė, nerimas, skausmas, susitaikymas piešti anglimi ir tušu. Trapiai žmogaus esybei išreikšti ji grįžta prie žmogaus figūros piešinio. Vesdama jautrią, pulsuojančią liniją, juodu tušu nuo galvos žemyn, per visus kūno įlinkius ji suteikia figūrai ekspresijos, jėgos, gyvybės. Figūra dažniausiai talpinama į vertikalų formatą, jos vaizduojamos įvairiomis pozomis, joms prikabinami netikėčiausi simboliai – kipšiuko ragai ir angelo sparnas tai pačiai figūrai. Tai vyrai ir moterys kartais dramatiški, kartais džiaugsmingi dievo tvariniai, paženklinti lytiškumu, apvaliomis formomis ar skeletai, grupėmis besidauginantys iš to paties kontūro, pulsuojantys ir gyvybingi.

Parodoje rodomi daugiausia naujesni paskutiniojo laikotarpio piešiniai.

1967 metais apžiūrėjęs asmeninę Kištolaitytės parodą, dailininkas Georg MchNeil ištarė: „Jūsų darbai tokie gyvybiški, tokie ryškūs, kupini žmogiškos pilnatvės. Jūsų drobėse yra tai, ką reikia daryti, kai tiek daug aplinkui šalto meno.”

Šie žymaus dailininko ir mokytojo žodžiai, pasakyti prieš daugelį metų, tinka visai Vidos Krištolaitytės kūrybai apibūdinti.

Irena Feldmanaitė – V. Krištolaitytės parodos Antano Mončio namuose-muziejuje kuratorė.