Tėvo dienos proga – apie meilę

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Lietuvoje Tėvo diena yra švenčiama pirmąjį,  o JAV – trečiąjį birželio mėnesio sekmadienį. Tėvo diena yra ar turėtų būti daugiau nei prekybos sveikinimo atvirukais padidėjimas. Tai – proga prisiminti svarbų tėvo  vaidmenį šeimoje ir visuomenėje.  Proga padėkoti jam ir išreikšti savo meilę. Pakartotinai įrodoma, kad tėvai yra nepamainomi savo vaikų auklėjime, švietime ir sveikatos palaikyme. Tėvo diena yra ne tik proga artimiau pabendrauti su savo šeima, bet ir apskritai pamąstyti apie šeimą bei gyvenimą. 

Išnaudodamas šią progą, prie tėvo noriu pridėti ir motiną, juos kartu pavadindamas tėvais. Tokiam apmąstymui visą glėbį brandžių minčių užtikau Lituanistikos instituto 1985 metų „Suvažiavimo darbų” leidinyje (1989 m., Čikaga). Aldona A. Malcanaitė-Grinienė suvažiavime kalbėjo apie meilės išvystymą ir jos išlaikymą. Pasinaudodamas tuo šaltiniu, bent suglaustai, noriu išryškinti kai kuriuos meilės aspektus, liečiančius  suaugusiuosius.

Paskaitos pradžioje autorė teigė, kad meilę laikome natūraliai išplaukiančius jausmus, tad apie meilę lyg  nėra reikalo mokytis. Svarbu tik surasti tinkamą asmenį, kurį mes patrauksime ir kuris mus mylės.  Ji taip pat pabrėžė, kad romantinė meilė yra stiprus jausmingumas, bet jis yra laikinas. Kartais išplaukiama į tikrą meilę, išlaikomą per intymumą, atvirumą ir savigarbą.  Kas yra ta tikroji meilė ir kuo ji skiriasi nuo romantinės meilės? Psichologai teigia, kad prieš mylint kitą, reikia mokėti mylėti save. „Prieš galint atiduoti meilę kitiems, reikia turėti ją savyje. Negali duoti to, ko pats neturi, ko nesi išmokęs ar išgyvenęs. Save mylėti nėra egoizmas ar sau pataikavimas, bet pagarba savo asmeniui, savo gerovės, savo talentų ir svajonių išsaugojimas.  Negerbdamas savęs žmogus negali gerbti kito”, – aiškino paskaitininkė. Jei mes save mylime, neleidžiame, kad mus užgauliotų, mus niekintų ir mums kenktų. Mes susidarome sąlygas, kad galėtume praturtinti savo vidinius lobius.  Toliau paskaitininkė pabrėžė, kad jei mes mylime save, nežeminame savęs blogu elgesiu, t. y. melu, egoizmu, kito nuvertinimu, tinginyste, nesaikumu ir t. t. Ugdydami savo charakterį mes gerbiame save.

„Meilė kitam yra panaši į meilę sau. Kadangi meilė nėra daiktas, jos mes neprarandam dalindamiesi su kitais. Galim mylėti ir save, ir daugelį kitų, ir meilė mumyse nesumažės”, – aiškino  paskaitininkė. Ji mini žinomą psichologą Leo Buscaglia, kuris įsitikinęs, kad  meilė yra kaip išmintis: kuo daugiau ja daliniesi, tuo daugiau pačiam lieka. Mylėti –  reiškia gerbti kitą asmenį, netaikant jam savo mastelio, sugebant išgirsti kito svajas  bei skausmus, padėti jam tapti pačiu geriausiu pagal jo sugebėjimus  ir nepavydėti  jo laimėjimų.  Mylėti – reiškia neužgožti jo savo nuomone, savo interesais, savo pageidavimais. Mylėdami mes sugebame atsisakyti savo trumpalaikio malonumo dėl kitam svarbesnio reikalo.  Meilė yra pasidalinimas savo energija, savo vidiniais lobiais, savo mintimis ir siela.

Savo paskaitoje prelegentė kvietė  pažvelgti į meilės praktišką pusę, būtent kaip pamilus ją išlaikyti.  Norint meilę išlaikyti reikia daug pastangų. Ją reikia globoti, prižiūrėti, pastoviai tikrinti jos stovį. Porai neužtenka tik vienas kitą pamilti ir turėti gerus norus. Kasdienybė, asmeniniai skirtumai, lūkesčiai bei atsinešti įpročiai labai įtakoja vedybų eigą.  Anot psichiatro Ari Kiev, yra penki svarbūs elementai mylinčiųjų tarpusavio ryšiui išlaikyti: sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp nepriklausomybės ir bendrumo, pajėgumas pasikeisti laiko eigoje, pajėgumas atsipalaiduoti nuo praeities, pajėgumas išreikšti jausmus ir pajėgumas išklausyti. Aldonos A. Malcanaitės-Grinienėsypač pabrėžė pajėgumą išklausyti. Tas išklausymas nėra lygus pritarimui. Išklausymas padeda išsisakyti, atsiverti ir būti suprastam. Išklausydami vienas kitą mes įgyjame teisę patys būti išklausyti. Daug lengviau yra klausyti, kai  mes žinome, kad galėsime savo mintis ir jausmus išlieti. Atvirame bendravime nė vienas neturi „pasisavinti” pokalbio. Jei tai pradeda vykti, tas, kuris jaučiasi skriaudžiamas, nori protestuoti. „Sveikame, atvirame pasikalbėjime neturi būti aukų ar bailių,” – aiškino prelegentė.

Teigiamo vedybinio gyvenimo išvystymui neuženka gerų norų. Reikia dėti daug pastangų, bet dažnai  sąmoningas pastangų dėjimas jam palaikyti yra mums svetimas ir nelengvas. Dėl nepasisekimo lengviau yra kaltinti savo vyrą ar žmoną, tėvus ar viršininkus. Prelegentė kviečia mus visus pergalvoti savo požiūrį į vedybinį gyvenimą. Jaunatviškas romantikos mitas mumyse visuose yra užsilikęs. Jo pėdsakai gali pasirodyti visai nelauktai. Tėvo dienos proga visiems tėvams – tėvams ir motinoms – yra proga peržvelgti savo meilės ryšių eigą. „Visų mūsų tikslas yra per meilę pasiekti intymumo ir nesibaigiančio bendrumo su kitais šio pasaulio keliautojais”, – tai Aldonos A. Malcanaitės-Grinienės giliai apmąstytos paskaitos  baigiamasis  sakinys.

Džiugios Tėvo dienos visiems tėvams ir jų vaikams!  Pridėjus mamas, gauname nedalomą šeimą.