Gal nepaaiškinta, gal neišgirsta

VYTAUTAS VOLERTAS

Gumbuota mūsų žemelė: kur eini ir kaip eini, vis duobės, kupstai, vis rūpesčiai ir bėdos. Net ir lietuvių įsteigtas parapijas bei vargeliu statytas ir išlaikytas bažnyčias kai kur JAV vyskupai ryžtasi atimti su visomis sakyklomis, klausyklomis, su paveikslais, varpais ir su skylėmis stoguose. Priežastys? Esą tik pora tuzinų išlikusių parapijiečių, nepakanką aukų nei remontams, nei žvakėms. Be to, trūkstą lietuvių ir kitokių kunigų.

Beveik visais atvejais šios priežastys yra tikros. Tačiau yra ir kitokių spėliojimų (žr. Jonas Bučas „Aušros  Vartų likimas –  Aukščiausiojo valstijos teismo rankose”, „Draugas”, 2011 m. balandžio 9 d.) Parapijos panaikinamos ir bažnyčios sugriaunamos pagal etninių mažumų uždarymo JAV scenarijų. Dėl paaiškėjusių pedofilijos skandalų ir su tuo susijusių teismų išlaidų bei atlyginimo išmokėjimų nukentėjusiems JAV arkivyskupijų išlaidos šiuo metu siekia 3 mlrd. dol. Amerikos bažnyčiai reikalingos didelės sumos, kurių dalis gaunama pardavinėjant bažnyčių pastatus ir jų žemę.

Taigi norima sunaikinti etninių mažumų sunkiai kurtus maldos namus, parapijas ir (niekingiausia) sukaupti lėšų, kad būtų atsilyginta nuo iškrypėlių kunigų nukentėjusiems.
Nežinia, kur tiesa: parapijiečių bei kunigų stoka ar kreivas žvilgsnis į mažumas su gėdingu pinigų ieškojimu. Iš tikrųjų gal yra kai kur pamaišyta ir viena, ir kita. Gal net autoritetų saugojimas įpintas. Jei pas arkivyskupą-kardinolą atplaukia prašymai su tūkstančiais parašų, jei kreipiasi svetimos valstybės prezidentas, visuomenės vadovai ir prašo pokalbio, o kardinolas negirdi? Valdoviškas laikymasis.

Iš kitos pusės – ateina peticija su keliais tūkstančiais parašų, o pasirašiusieji į griaunamą bažnyčią sekmadieniais Mišioms atsiunčia tik pora dešimčių savo atstovų... Netiesa ir dėstymai, kad bažnyčia esanti reikalinga naujos bangos lietuviams imigrantams. Kiek naujų amerikiečių ten lankėsi, pavyzdžiui, per metus? Gal vyskupai yra todėl nekalbūs, kad jų gerbiami tikintieji kartais susipainioja teisybėje, kuri yra vieša ir matoma.

Kai girdime vyskupams skirtus įvairius kaltinimus, pagalvojame ir šiaip, ir anaip. (Žinoma, tikintieji, agnostikai ir ateistai galvoja savaip.) Kam priklauso naikanamos parapijos turtas? Įstatymai rodo į vyskupiją. O kaip ji tą turtą įsigijo? Juk jį daugiausia labai vargingų žmonių rankos sukūrė. Bet gal praeityje ta parapija iš vyskupijos gaudavo pagalbos, pvz., remontams, kunigams išlaikyti, draudoms sumokėti. Gal yra likę skolų? Gal net buvo atvirkščiai. Dešimtmečiais rinkliavomis parapija rėmė vyskupiją, o parapiją naikinant jos vardu banke yra dar graži suma. Ar moraliai yra leistina, kad varguolių triūsu kauptas ir augintas turtas atitektų vyskupijai? Ar vyskupas, jį paėmęs ir ačiū netaręs, teisus? Tai kam iš tikrųjų visa tai priklauso? Kam jį priskirti, kad visų – vyskupų ir teisybę ginančių – sąžinės blizgėtų kaip kristalas?

Bažnyčios statybai aukojusių jau nėra. Ir jų vaikai iškriko, o vaikaičiai net negirdėjo, kad vargingieji seneliai kažkada lengvomis rankomis žarstė pinigėlius bažnyčioms. Žinoma, yra grupelė atsitiktinių ištikimų parapijiečių, maldai susirenkančių, kad į save atkreiptį Dievo akis. Bet jie tų maldos namų nestatė. Tik jų suolus kiek nuzulino. Jei tai buvo lietuvių įkurta, jų lankoma ir užlaikoma bažnyčia, gal perduoti Lietuvos valstybei? Bet tai būtų politiškai netvarkingas mostas – religija remia valstybę...  Gal JAV LB perduoti, gal vietinei LB apylinkei, gal Lietuvių Fondui, gal net kokiam kaimynystėje esančiam lietuvių klubui? Bet ten visur buvo ir visada bus gerų ar pusiau gerų žmonių, kurie tikėjimą laiko menkavertiškumo ženklu, todėl kam juos pykdyti? Štai laikraštis „Draugas”, krikščioniškas finansinis paliegėlis, naudingas, reikalingas, net būtinas. Jį, kaip ir lietuviškas parapijas, steigė tikintieji darbininkai ir angliakasiai, šiurkštarankiai žmogeliai. Ar ne šiam laikraščiui perduoti milijonus ar gal tik šimtus?

Vai, būtų sąmyšio tarp lietuvių, jei tektų šiuo keliu spręsti finansinį naikinamų parapijų klausimą... Kiltų gausios demonstracijos, nes kiekvienas sambūrėlis ieškotų dalies. Gal todėl ir buvo įstatymais numatyta, kad parapijų turtas yra vyskupijų nuosavybė.

Įvairūs šiurpuliai, nukrečią tikinčiųjų bendrijas, turbūt kyla dėl kai kurių vyskupų atsitvėrimo. Jie eina pareigas, nepaaiškinę žmonėms susidariusių aplinkybių, nepasitarę su jais. Žinoma, ne su visais galima susikalbėti. Taip pat maža vyskupų kaltė, kad vienur kitur sumažėjo maldininkų, kad suseno pastatai, kad nėra kunigų, mokančių parapijiečių kalbą, kad iš viso stinga kunigų. Gal tinkamai nepaaiškinta, o gal neišgirsta.

Katalikų Bažnyčia pasaulyje ir ypač Amerikoje yra, atrodo, dvasinio ir administracinio persimąstymo bei pasitvarkymo būklėje. Lietuvių tikinčiųjų senasis vaizdas JAV taip pat suaižėjo. Verksmai ir dejonės su pasislėpusių kaltininkų ieškojimu nepadės. Kaita visada vyko ir dabar vyksta. Be to, tikėjimas ir bažnytiniai pastatai nėra viena ir tas pat. O savas teises ginant logika visada buvo veiksmingesnė už isteriką. Šitai, rodos, dar nėra pasikeitę.

Vytautas Volertas – inžinierius, matematikas, rašytojas, spaudos ir radijo bendradarbis. Aktyvus JAV LB narys. 2000 metais apdovanotas JAV LB Kultūros tarybos premija.