Gal nepaaiškinta, gal neišgirsta
VYTAUTAS VOLERTAS
Gumbuota mūsų žemelė: kur eini ir kaip eini, vis duobės, kupstai, vis
rūpesčiai ir bėdos. Net ir lietuvių įsteigtas parapijas bei vargeliu
statytas ir išlaikytas bažnyčias kai kur JAV vyskupai ryžtasi
atimti su visomis sakyklomis, klausyklomis, su paveikslais, varpais ir
su skylėmis stoguose. Priežastys? Esą tik pora tuzinų išlikusių
parapijiečių, nepakanką aukų nei remontams, nei žvakėms. Be to, trūkstą
lietuvių ir kitokių kunigų.
Beveik visais atvejais šios priežastys yra tikros. Tačiau yra ir
kitokių spėliojimų (žr. Jonas Bučas „Aušros Vartų likimas
– Aukščiausiojo valstijos teismo rankose”,
„Draugas”, 2011 m. balandžio 9 d.) Parapijos panaikinamos
ir bažnyčios sugriaunamos pagal etninių mažumų uždarymo JAV scenarijų.
Dėl paaiškėjusių pedofilijos skandalų ir su tuo susijusių teismų
išlaidų bei atlyginimo išmokėjimų nukentėjusiems JAV
arkivyskupijų išlaidos šiuo metu siekia 3 mlrd. dol.
Amerikos bažnyčiai reikalingos didelės sumos, kurių dalis gaunama
pardavinėjant bažnyčių pastatus ir jų žemę.
Taigi norima sunaikinti etninių mažumų sunkiai kurtus maldos namus,
parapijas ir (niekingiausia) sukaupti lėšų, kad būtų atsilyginta
nuo iškrypėlių kunigų nukentėjusiems.
Nežinia, kur tiesa: parapijiečių bei kunigų stoka ar kreivas žvilgsnis
į mažumas su gėdingu pinigų ieškojimu. Iš tikrųjų gal yra
kai kur pamaišyta ir viena, ir kita. Gal net autoritetų
saugojimas įpintas. Jei pas arkivyskupą-kardinolą atplaukia
prašymai su tūkstančiais parašų, jei kreipiasi svetimos
valstybės prezidentas, visuomenės vadovai ir prašo pokalbio, o
kardinolas negirdi? Valdoviškas laikymasis.
Iš kitos pusės – ateina peticija su keliais tūkstančiais
parašų, o pasirašiusieji į griaunamą bažnyčią
sekmadieniais Mišioms atsiunčia tik pora dešimčių savo
atstovų... Netiesa ir dėstymai, kad bažnyčia esanti reikalinga naujos
bangos lietuviams imigrantams. Kiek naujų amerikiečių ten lankėsi,
pavyzdžiui, per metus? Gal vyskupai yra todėl nekalbūs, kad jų gerbiami
tikintieji kartais susipainioja teisybėje, kuri yra vieša ir
matoma.
Kai girdime vyskupams skirtus įvairius kaltinimus, pagalvojame ir
šiaip, ir anaip. (Žinoma, tikintieji, agnostikai ir ateistai
galvoja savaip.) Kam priklauso naikanamos parapijos turtas? Įstatymai
rodo į vyskupiją. O kaip ji tą turtą įsigijo? Juk jį daugiausia labai
vargingų žmonių rankos sukūrė. Bet gal praeityje ta parapija iš
vyskupijos gaudavo pagalbos, pvz., remontams, kunigams
išlaikyti, draudoms sumokėti. Gal yra likę skolų? Gal net buvo
atvirkščiai. Dešimtmečiais rinkliavomis parapija rėmė
vyskupiją, o parapiją naikinant jos vardu banke yra dar graži suma. Ar
moraliai yra leistina, kad varguolių triūsu kauptas ir augintas turtas
atitektų vyskupijai? Ar vyskupas, jį paėmęs ir ačiū netaręs, teisus?
Tai kam iš tikrųjų visa tai priklauso? Kam jį priskirti, kad
visų – vyskupų ir teisybę ginančių – sąžinės blizgėtų kaip
kristalas?
Bažnyčios statybai aukojusių jau nėra. Ir jų vaikai iškriko, o
vaikaičiai net negirdėjo, kad vargingieji seneliai kažkada lengvomis
rankomis žarstė pinigėlius bažnyčioms. Žinoma, yra grupelė atsitiktinių
ištikimų parapijiečių, maldai susirenkančių, kad į save
atkreiptį Dievo akis. Bet jie tų maldos namų nestatė. Tik jų suolus
kiek nuzulino. Jei tai buvo lietuvių įkurta, jų lankoma ir užlaikoma
bažnyčia, gal perduoti Lietuvos valstybei? Bet tai būtų
politiškai netvarkingas mostas – religija remia
valstybę... Gal JAV LB perduoti, gal vietinei LB apylinkei, gal
Lietuvių Fondui, gal net kokiam kaimynystėje esančiam lietuvių klubui?
Bet ten visur buvo ir visada bus gerų ar pusiau gerų žmonių, kurie
tikėjimą laiko menkavertiškumo ženklu, todėl kam juos pykdyti?
Štai laikraštis „Draugas”,
krikščioniškas finansinis paliegėlis, naudingas,
reikalingas, net būtinas. Jį, kaip ir lietuviškas parapijas,
steigė tikintieji darbininkai ir angliakasiai,
šiurkštarankiai žmogeliai. Ar ne šiam
laikraščiui perduoti milijonus ar gal tik šimtus?
Vai, būtų sąmyšio tarp lietuvių, jei tektų šiuo keliu
spręsti finansinį naikinamų parapijų klausimą... Kiltų gausios
demonstracijos, nes kiekvienas sambūrėlis ieškotų dalies. Gal
todėl ir buvo įstatymais numatyta, kad parapijų turtas yra vyskupijų
nuosavybė.
Įvairūs šiurpuliai, nukrečią tikinčiųjų bendrijas, turbūt kyla
dėl kai kurių vyskupų atsitvėrimo. Jie eina pareigas,
nepaaiškinę žmonėms susidariusių aplinkybių, nepasitarę su jais.
Žinoma, ne su visais galima susikalbėti. Taip pat maža vyskupų kaltė,
kad vienur kitur sumažėjo maldininkų, kad suseno pastatai, kad nėra
kunigų, mokančių parapijiečių kalbą, kad iš viso stinga kunigų.
Gal tinkamai nepaaiškinta, o gal neišgirsta.
Katalikų Bažnyčia pasaulyje ir ypač Amerikoje yra, atrodo, dvasinio ir
administracinio persimąstymo bei pasitvarkymo būklėje. Lietuvių
tikinčiųjų senasis vaizdas JAV taip pat suaižėjo. Verksmai ir dejonės
su pasislėpusių kaltininkų ieškojimu nepadės. Kaita visada vyko
ir dabar vyksta. Be to, tikėjimas ir bažnytiniai pastatai nėra viena ir
tas pat. O savas teises ginant logika visada buvo veiksmingesnė už
isteriką. Šitai, rodos, dar nėra pasikeitę.
Vytautas Volertas –
inžinierius, matematikas, rašytojas, spaudos ir radijo
bendradarbis. Aktyvus JAV LB narys. 2000 metais apdovanotas JAV LB
Kultūros tarybos premija.