O man – liūdna

VITALIJA DUNČIENĖ

Vieniems dėl ,,tyliosios akcijos” Čikagoje buvo gėda, kitiems – pikta, o man – liūdna. Man yra liūdna, kad Garliavos istorija, kelis metus siūbavusi žmonių emocijas Lietuvoje, sugebėjo pasiekti net Amerikos krantus ir čia pajėgė supriešinti žmones.

Aš nežinau ir manau, kad niekada nesužinosiu, kas Garliavos istorijoje buvo teisus, kas – kaltas. Pagrindiniai šios istorijos veikėjai negavo galimybės (pateikti/paneigti įrodymus) savo istorijos papasakoti Lietuvos teisme. Jie buvo ,,per greitai iškviesti” pasiaiškinti prieš Aukščiausią Teisėją amžinybėje. Man liūdesį kelia įkyri mintis, kad atidus įsiklausymas į žmogaus skundus, laiku parodytas jam dėmesys, pagarba, pasikalbėjimas galėjo užkirsti kelią Garliavos tragiškai istorijai, jai dar net neprasidėjus. Deja, tai neįvyko.

Keliais sakiniais priminsiu, kad visa Garliavos istorija prasidėjo prieš kelis metus, berods, 2008 m. Mergaitės tėvas kreipėsi į visos Lietuvos žmones per žiniasklaidą, skųsdamasis, kad jo dukra, būdama motinos priežiūroje, buvo tvirkinama (gal už pinigus!?). Bet teisėsauga nekreipė jokio dėmesio į tuos skundus ir nieko nedarė. Tėvas parodė nufilmuotą dukros pasakojimą, kuriame ji aiškina, ką su ja išdarinėjo ,,dėdės”, ir net ,,tvirkintojų” pavardės buvo nurodytos. Tą filmą stebėjusiems nekilo abejonių, kad tik pabuvusi ištvirkusių žmonių draugijoje maža mergaitė galėtų pasakoti tokius dalykus.

Lietuvos žmonės, matę šį mergaitės pasakojimą, nuo pat istorijos užuomazgų tapo savotiškais baisios tragedijos liudininkais. Pradžioje žmonės tikėjosi, kad tėvo paviešinta informacija susilauks skubios ir profesionalios teisėsaugos, vaikų apsaugos tarnybų, vyriausybės reakcijos. Deja, jokios oficialios reakcijos iš oficialiosios pusės žmonės neišgirdo. Įtarimą, kad teisėsauga tikrai nekreipia reikiamo dėmesio į tėvo skundus, dar labiau sustiprino žiniasklaidoje pasirodęs antras filmas, kuriame mergaitės tėvas skundėsi, kad jam jau pritrūko jėgų ieškoti teisybės korumpuotoje teisėsaugos sistemoje. Po kiek laiko žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie įvykusias žudynes. Po keleto mėnesių visa žiniasklaida mirgėjo nuo pranešimų apie jaunų Garliavos istorijos dalyvių tragiškas, labai keistomis aplinkybėmis įvykusias mirtis. Žmonės, nesulaukdami informacijos iš oficialių šaltinių, buvo priversti patys ją rinktis, bandydami suprasti, kas ten vyksta.

Galime paspėlioti, kaip Amerikos teisėsauga reaguotų į panašius tėvo kaltinimus, kad jo dukra, būdama motinos priežiūroje, buvo tvirkinama motinos ,,draugų”. Sunku įsivaizduoti, kad JAV teisėsauga visai nekreiptų dėmesio į tokius tėvo kaltinimus ir be jokio teisinio motinos išteisinimo įsakytų vaiką grąžinti tolimesniam motinos auklėjimui. Manau, kad tokiais nusikaltimais apkaltinta mama turėtų teisme įrodyti, kad jai mesti kaltinimai yra nepagrįsti ir tik tada tikėtis atgauti savo vaiką. Lietuvos tyrėjai/teismai nepasivargino nustatyti, ar motina iš tikrųjų tvirkino savo dukrą (sudarė sąlygas tai daryti kitiems), ar buvo tik baisiai apšmeižta. Lietuvos teisėsaugos sprendimas visai nekreipti dėmesio į kaltinimus motinai ir prievartinis dukros grąžinimas jai sukėlė daugeliui žmonių įtarimą ir priešiškumą tokiam teismo sprendimui. Kodėl teismai nepasistengė įrodyti į šią istoriją įveltai visuomenei, kad kaltinimai motinai nėra pagrįsti, kad motina tinkamai prižiūrėjo ir tinkamai prižiūrės savo dukrą ateityje, ir tik tada grąžinti vaiką?

Lieka tik spėlioti, kad Lietuvos teisėsauga, laiku nepradėjusi tyrimo, dabar jau nebeturi galimybių kaltinimų motinai nei patvirtinti, nei paneigti. Bet net ir panašus teisėsaugos pasiaiškinimas visuomenei būtų suprantamas ir padėtų išsklaidyti daug baisesnius įtarimus. Deja, arogantiška teisėsauga nemato reikalo aiškinti savo sprendimų visuomenei, o tik reikalauja nuolankaus teismų sprendimų vykdymo. O bet kokią visuomenės kritiką aplaidumu, neprofesionalumu vadina Lietuvos valstybės pagrindų ardymu. Nėra jokių abejonių, kad tokie teisėsaugos pareiškimai nepadidina nei pagarbos, nei pasitikėjimo ja.

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė šių metų birželio 4 dienos internetiniame ,,Lietuvos ryte” taip vertina Garliavos istoriją: ,,Daugelis teisėsaugos grandžių – ir tyrėjai, ir prokurorai, ir teismai – savo darbo neatliko tinkamai.” Tame pačiame straipsnyje prezidentė teisėsaugą apibūdina: ,,Labai griežtai vertinu teisėjų korupciją, girtavimą. Bet dėl šių priežasčių Teisėjų garbės teismas per trejus mano kadencijos metus nėra pasiūlęs atleisti nė vieno teisėjo, nors man dėl teisėjo vardo pažeminimo teko atleisti net dvylika. Vienintelis siūlymas per trejus metus buvo atleisti N. Venckienę ir vien todėl, kad ji aštriau pasisakė prieš teismą ir teisėjus.”

Alexander R. Domanskis komentare ,,Drauge” (2012 m. gegužės 26 d.) ,,Mūsų gėda” perduoda Lietuvos prezidentės išsakytas mintis Čikagoje, kad ji pakeistų Garliavos įvykius, ,,jeigu tikrai žinotų, kur yra tiesa”. Tik pagalvokite, net Lietuvos prezidentė, kuri turi priėjimą prie bet kokios slapčiausios informacijos, kuri pati skiria ir keičia teisėjus, nežino, kur yra tiesa. Jeigu net Lietuvos prezidentė nežino, kur yra tiesa, tai, manau, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, suprasdamas, kad teisėsaugos sprendimai nėra pagrįsti tiesa, turi teisę abejoti teisėsaugos sugebėjimais priimti neklystamą (ir todėl nekritikuotiną) sprendimą, nusprendžiant mergaitės ateitį.

Gal ,,tylioji akcija” Lemont nebuvo labai tyli ir labai kultūringa, kaip visiems norėjosi, bet susirinkę žmonės parodė taip, kaip jie sugebėjo, savo neabejingumą susidariusiai padėčiai, teisingumui, Lietuvai. Tikiu, kad tik dėl neabejingų žmonių pastangų Lietuvoje ir Čikagoje kitą kartą policija, gavusi pranešimą apie tvirkinamą vaiką, atvejį tirs operatyviau ir atsakingiau. Lietuvos generalinis prokuroras Darius Valys šių metų birželio 4 d. internetiniame ,,Lietuvos ryte” skelbia, kad seksualinė prievarta prieš nepilnamečius Lietuvoje auga. 2011 m. seksualinę prievartą patyrė net 213 Lietuvos nepilnamečių. Į šį skaičių įeina 87 mažamečiai, kurie buvo ištvirkėlių tvirkinami. Generalinis prokuroras mano, kad Garliavos įvykiai atkreipė žmonių (ypač tėvų) dėmesį į šią vaikų tvirkinimo problemą, ir todėl daugiau žmonių į tai kreipia dėmesį ir kreipiasi į policiją. Nuo savęs pridursiu dar vieną prielaidą – kad po Garliavos įvykių policija tokių skundų ,,nepradangins” savo stalčiuose”, bet į juos žiūrės daug rimčiau ir daug atsakingiau. Ir jeigu nors vienas mažametis bus išgelbėtas nuo pedofilų rankų, žmonės Garliavoje ar Čikagoje vargo ne be reikalo.

Pavieniai žmonės (net ir prezidentė) nepakeis teisėsaugos sistemoje ir kitur įsitvirtinusių ydų. Pokyčiams valstybėje įvykdyti reikia visų (tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje) geros valios žmonių pagalbos, vienybės, supratimo, palaikymo, kantrybės. Prezidentė, LR ambasados darbuotojai, susitikimo organizatoriai galėjo į susirinkusius lietuvius Čikagoje pažiūrėti ne kaip į ,,kaukiančius, gargaliuojančius” priešus, o kaip į Lietuvos ateičiai neabejingus būsimus bendražygius kuriant teisingesnę Lietuvą. Prezidentė galėjo su susirinkusiais pasisveikinti, paaiškinti padėtį ir pakviesti visus bendrai pasipriešinti prieš blogį. Jeigu tai būtų įvykę, Lietuva būtų žengusi didelį žingsnį į priekį teisingumo paieškose. Liūdna, kad aplinkybės buvo išnaudotos tik tarpusavio susipriešinimui ir neapykantai didinti.

Man liūdna, kad ši Garliavos istorija nebuvo greitai ir profesionaliai išspręsta pačioje jos užuomazgoje. Man liūdna, kad ši istorija pareikalavo tiek daug aukų. Man liūdna, kad apkaltintos savo dukros tvirkinimu motinos kaltumą/nekaltumą nustatyti buvo palikta miniai. Man liūdna, kad mergaitė, patyrusi tiek daug netekčių (tėčio, dviejų tetų, senelių, dėdės, pusbrolio) neturėjo ir neturės laimingos vaikystės, jaunystės. Man liūdna, kad daugelis žmonių nusivylė Lietuvos teisėsaugos profesionalumu ir patikimumu. Man liūdna, kad ši žurnalistų vystoma istorija supriešino Lietuvos žmones. Man liūdna, kad prezidentė nepasinaudojo proga Čikagoje įsigyti daug draugų ir savo reformų rėmėjų. Man liūdna, kad tas pats neapykantos virusas įsisuko ir tarp Amerikos lietuvių – atrodo, jog prasidėjo lenktyniavimas, kuris geriausiai pažemins ir paniekins kitokia tiesa tikintį žmogų.

Pasimokinkime bent iš klaidų. Atsakingas, profesionalus įsiklausymas į besiskundžiančio tėvo/mamos problemas Kaune galėjo užkirsti kelią daugelio žmonių mirčiai, netektims, begaliniam skausmui. Įsiklausymas į kitaip manančio argumentus, geranoriškas nusistatymas savo artimo atžvilgiu, pagarba žmogui galėjo sudaryti sąlygas konstruktyviam bendravimui Čikagoje, siekiant supratingumo, teisingumo. Pagarba ir pakantumas kitaip manančiam žiniasklaidoje prisidėtų vienijant visus tautiečius į tvirtą, gausią, įtakingą JAV lietuvių bendruomenę. Mūsų per mažai, kad galėtume ,,žudyti” vieni kitus paniekos persunktais žodžiais.

Vitalija Dunčienė – mama, medikė, lituanistinės mokyklos mokytoja.