O man – liūdna
VITALIJA DUNČIENĖ
Vieniems dėl ,,tyliosios akcijos” Čikagoje buvo gėda, kitiems
– pikta, o man – liūdna. Man yra liūdna, kad Garliavos
istorija, kelis metus siūbavusi žmonių emocijas Lietuvoje, sugebėjo
pasiekti net Amerikos krantus ir čia pajėgė supriešinti žmones.
Aš nežinau ir manau, kad niekada nesužinosiu, kas Garliavos
istorijoje buvo teisus, kas – kaltas. Pagrindiniai šios
istorijos veikėjai negavo galimybės (pateikti/paneigti įrodymus) savo
istorijos papasakoti Lietuvos teisme. Jie buvo ,,per greitai
iškviesti” pasiaiškinti prieš
Aukščiausią Teisėją amžinybėje. Man liūdesį kelia įkyri mintis,
kad atidus įsiklausymas į žmogaus skundus, laiku parodytas jam dėmesys,
pagarba, pasikalbėjimas galėjo užkirsti kelią Garliavos
tragiškai istorijai, jai dar net neprasidėjus. Deja, tai neįvyko.
Keliais sakiniais priminsiu, kad visa Garliavos istorija prasidėjo
prieš kelis metus, berods, 2008 m. Mergaitės tėvas kreipėsi į
visos Lietuvos žmones per žiniasklaidą, skųsdamasis, kad jo dukra,
būdama motinos priežiūroje, buvo tvirkinama (gal už pinigus!?). Bet
teisėsauga nekreipė jokio dėmesio į tuos skundus ir nieko nedarė. Tėvas
parodė nufilmuotą dukros pasakojimą, kuriame ji aiškina, ką su
ja išdarinėjo ,,dėdės”, ir net ,,tvirkintojų”
pavardės buvo nurodytos. Tą filmą stebėjusiems nekilo abejonių, kad tik
pabuvusi ištvirkusių žmonių draugijoje maža mergaitė galėtų
pasakoti tokius dalykus.
Lietuvos žmonės, matę šį mergaitės pasakojimą, nuo pat istorijos
užuomazgų tapo savotiškais baisios tragedijos liudininkais.
Pradžioje žmonės tikėjosi, kad tėvo paviešinta informacija
susilauks skubios ir profesionalios teisėsaugos, vaikų apsaugos
tarnybų, vyriausybės reakcijos. Deja, jokios oficialios reakcijos
iš oficialiosios pusės žmonės neišgirdo. Įtarimą, kad
teisėsauga tikrai nekreipia reikiamo dėmesio į tėvo skundus, dar labiau
sustiprino žiniasklaidoje pasirodęs antras filmas, kuriame mergaitės
tėvas skundėsi, kad jam jau pritrūko jėgų ieškoti teisybės
korumpuotoje teisėsaugos sistemoje. Po kiek laiko žiniasklaidoje
pasirodė pranešimai apie įvykusias žudynes. Po keleto mėnesių
visa žiniasklaida mirgėjo nuo pranešimų apie jaunų Garliavos
istorijos dalyvių tragiškas, labai keistomis aplinkybėmis
įvykusias mirtis. Žmonės, nesulaukdami informacijos iš oficialių
šaltinių, buvo priversti patys ją rinktis, bandydami suprasti,
kas ten vyksta.
Galime paspėlioti, kaip Amerikos teisėsauga reaguotų į panašius
tėvo kaltinimus, kad jo dukra, būdama motinos priežiūroje, buvo
tvirkinama motinos ,,draugų”. Sunku įsivaizduoti, kad JAV
teisėsauga visai nekreiptų dėmesio į tokius tėvo kaltinimus ir be jokio
teisinio motinos išteisinimo įsakytų vaiką grąžinti tolimesniam
motinos auklėjimui. Manau, kad tokiais nusikaltimais apkaltinta mama
turėtų teisme įrodyti, kad jai mesti kaltinimai yra nepagrįsti ir tik
tada tikėtis atgauti savo vaiką. Lietuvos tyrėjai/teismai nepasivargino
nustatyti, ar motina iš tikrųjų tvirkino savo dukrą (sudarė
sąlygas tai daryti kitiems), ar buvo tik baisiai apšmeižta.
Lietuvos teisėsaugos sprendimas visai nekreipti dėmesio į kaltinimus
motinai ir prievartinis dukros grąžinimas jai sukėlė daugeliui žmonių
įtarimą ir priešiškumą tokiam teismo sprendimui. Kodėl
teismai nepasistengė įrodyti į šią istoriją įveltai visuomenei,
kad kaltinimai motinai nėra pagrįsti, kad motina tinkamai prižiūrėjo ir
tinkamai prižiūrės savo dukrą ateityje, ir tik tada grąžinti vaiką?
Lieka tik spėlioti, kad Lietuvos teisėsauga, laiku nepradėjusi tyrimo,
dabar jau nebeturi galimybių kaltinimų motinai nei patvirtinti, nei
paneigti. Bet net ir panašus teisėsaugos pasiaiškinimas
visuomenei būtų suprantamas ir padėtų išsklaidyti daug
baisesnius įtarimus. Deja, arogantiška teisėsauga nemato reikalo
aiškinti savo sprendimų visuomenei, o tik reikalauja nuolankaus
teismų sprendimų vykdymo. O bet kokią visuomenės kritiką aplaidumu,
neprofesionalumu vadina Lietuvos valstybės pagrindų ardymu. Nėra jokių
abejonių, kad tokie teisėsaugos pareiškimai nepadidina nei
pagarbos, nei pasitikėjimo ja.
Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė šių metų
birželio 4 dienos internetiniame ,,Lietuvos ryte” taip vertina
Garliavos istoriją: ,,Daugelis teisėsaugos grandžių – ir tyrėjai,
ir prokurorai, ir teismai – savo darbo neatliko tinkamai.”
Tame pačiame straipsnyje prezidentė teisėsaugą apibūdina: ,,Labai
griežtai vertinu teisėjų korupciją, girtavimą. Bet dėl šių
priežasčių Teisėjų garbės teismas per trejus mano kadencijos metus nėra
pasiūlęs atleisti nė vieno teisėjo, nors man dėl teisėjo vardo
pažeminimo teko atleisti net dvylika. Vienintelis siūlymas per trejus
metus buvo atleisti N. Venckienę ir vien todėl, kad ji aštriau
pasisakė prieš teismą ir teisėjus.”
Alexander R. Domanskis komentare ,,Drauge” (2012 m. gegužės 26
d.) ,,Mūsų gėda” perduoda Lietuvos prezidentės išsakytas
mintis Čikagoje, kad ji pakeistų Garliavos įvykius, ,,jeigu tikrai
žinotų, kur yra tiesa”. Tik pagalvokite, net Lietuvos prezidentė,
kuri turi priėjimą prie bet kokios slapčiausios informacijos, kuri pati
skiria ir keičia teisėjus, nežino, kur yra tiesa. Jeigu net Lietuvos
prezidentė nežino, kur yra tiesa, tai, manau, kad kiekvienas Lietuvos
pilietis, suprasdamas, kad teisėsaugos sprendimai nėra pagrįsti tiesa,
turi teisę abejoti teisėsaugos sugebėjimais priimti neklystamą (ir
todėl nekritikuotiną) sprendimą, nusprendžiant mergaitės ateitį.
Gal ,,tylioji akcija” Lemont nebuvo labai tyli ir labai
kultūringa, kaip visiems norėjosi, bet susirinkę žmonės parodė taip,
kaip jie sugebėjo, savo neabejingumą susidariusiai padėčiai,
teisingumui, Lietuvai. Tikiu, kad tik dėl neabejingų žmonių pastangų
Lietuvoje ir Čikagoje kitą kartą policija, gavusi pranešimą apie
tvirkinamą vaiką, atvejį tirs operatyviau ir atsakingiau. Lietuvos
generalinis prokuroras Darius Valys šių metų birželio 4 d.
internetiniame ,,Lietuvos ryte” skelbia, kad seksualinė prievarta
prieš nepilnamečius Lietuvoje auga. 2011 m. seksualinę prievartą
patyrė net 213 Lietuvos nepilnamečių. Į šį skaičių įeina 87
mažamečiai, kurie buvo ištvirkėlių tvirkinami. Generalinis
prokuroras mano, kad Garliavos įvykiai atkreipė žmonių (ypač tėvų)
dėmesį į šią vaikų tvirkinimo problemą, ir todėl daugiau žmonių
į tai kreipia dėmesį ir kreipiasi į policiją. Nuo savęs pridursiu dar
vieną prielaidą – kad po Garliavos įvykių policija tokių skundų
,,nepradangins” savo stalčiuose”, bet į juos žiūrės daug
rimčiau ir daug atsakingiau. Ir jeigu nors vienas mažametis bus
išgelbėtas nuo pedofilų rankų, žmonės Garliavoje ar Čikagoje
vargo ne be reikalo.
Pavieniai žmonės (net ir prezidentė) nepakeis teisėsaugos sistemoje ir
kitur įsitvirtinusių ydų. Pokyčiams valstybėje įvykdyti reikia visų
(tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje) geros valios žmonių pagalbos,
vienybės, supratimo, palaikymo, kantrybės. Prezidentė, LR ambasados
darbuotojai, susitikimo organizatoriai galėjo į susirinkusius lietuvius
Čikagoje pažiūrėti ne kaip į ,,kaukiančius, gargaliuojančius”
priešus, o kaip į Lietuvos ateičiai neabejingus būsimus
bendražygius kuriant teisingesnę Lietuvą. Prezidentė galėjo su
susirinkusiais pasisveikinti, paaiškinti padėtį ir pakviesti
visus bendrai pasipriešinti prieš blogį. Jeigu tai būtų
įvykę, Lietuva būtų žengusi didelį žingsnį į priekį teisingumo
paieškose. Liūdna, kad aplinkybės buvo išnaudotos tik
tarpusavio susipriešinimui ir neapykantai didinti.
Man liūdna, kad ši Garliavos istorija nebuvo greitai ir
profesionaliai išspręsta pačioje jos užuomazgoje. Man liūdna,
kad ši istorija pareikalavo tiek daug aukų. Man liūdna, kad
apkaltintos savo dukros tvirkinimu motinos kaltumą/nekaltumą nustatyti
buvo palikta miniai. Man liūdna, kad mergaitė, patyrusi tiek daug
netekčių (tėčio, dviejų tetų, senelių, dėdės, pusbrolio) neturėjo ir
neturės laimingos vaikystės, jaunystės. Man liūdna, kad daugelis žmonių
nusivylė Lietuvos teisėsaugos profesionalumu ir patikimumu. Man liūdna,
kad ši žurnalistų vystoma istorija supriešino Lietuvos
žmones. Man liūdna, kad prezidentė nepasinaudojo proga Čikagoje įsigyti
daug draugų ir savo reformų rėmėjų. Man liūdna, kad tas pats
neapykantos virusas įsisuko ir tarp Amerikos lietuvių – atrodo,
jog prasidėjo lenktyniavimas, kuris geriausiai pažemins ir paniekins
kitokia tiesa tikintį žmogų.
Pasimokinkime bent iš klaidų. Atsakingas, profesionalus
įsiklausymas į besiskundžiančio tėvo/mamos problemas Kaune galėjo
užkirsti kelią daugelio žmonių mirčiai, netektims, begaliniam skausmui.
Įsiklausymas į kitaip manančio argumentus, geranoriškas
nusistatymas savo artimo atžvilgiu, pagarba žmogui galėjo sudaryti
sąlygas konstruktyviam bendravimui Čikagoje, siekiant supratingumo,
teisingumo. Pagarba ir pakantumas kitaip manančiam žiniasklaidoje
prisidėtų vienijant visus tautiečius į tvirtą, gausią, įtakingą JAV
lietuvių bendruomenę. Mūsų per mažai, kad galėtume ,,žudyti”
vieni kitus paniekos persunktais žodžiais.
Vitalija Dunčienė – mama, medikė, lituanistinės mokyklos mokytoja.