sibiras

Vaikai, kadras iš filmo ,,Vaikai tremtyje“. Iš C. Swider asmeninio albumo.

Filmas apie Stalino Gulago ,,statistus”

DALIA CIDZIKAITĖ

Sovietų vykdytas milijonų žmonių trėmimas į Sibirą – šis ir kiti nusikaltimai žmoniškumui niekadaswider nesulaukė akistatos su teisėtvarka – teigia 2007 metais anglų kalba sukurto dokumentinio filmo ,,Vaikai tremtyje” (,,Children in Exile”) autorius Chris Swider, kurio artimiausiuose planuose – naujo filmo kūrimas, šįkart apie moterų Gulago patirtį. Jei žmonės Swider prasitaria, jog jo filmo tema nėra šiuo metu aktuali, jis pasiūlo pasiklausyti jo spaudos atstovo – Vladimir Putin. Režisieriaus nuomone, Rusijos ministras pirmininkas labai aiškiai pasako, kokia aktuali ši tema yra.

Čikagos Columbia College režisūrą dėstančio Swider sukurtame filme pagrindinis dėmesys skiriamas tų žmonių pasakojimams, kurie į Sibirą pakliuvo būdami vaikais. Režisieriaus filmas meta iššūkį garsiajam Josefo Stalino posakiui, pasak kurio, viena mirtis yra tragedija, o milijonai mirčių – statistika, ir žiūrovui pasiūlo kelių dešimčių tokių ,,statistų” – į Sibirą ištremtų vaikų ar paauglių asmenines istorijas: suėmimą, žiaurius tardymus, nežmonišką kelionę gyvuliniuose vagonuose, badavimą, sovietinio režimo netvarką.

Gimęs Anglijoje, šešių mėnesių atvykęs į JAV, Swider sako, jog jis yra amerikietis ir ši šalis jam patinka. ,,Galėčiau kraustytis gyventi ir į  Lenkiją, iš kur yra kilę mano tėvai, protėviai, bet man čia patinka. Amerikiečiai turi daug gerų bruožų. Bet jie turi ir keletą silpnų taškų”, – teigia filmo kūrėjas. Vienu iš tokių silpnų taškų Swider laiko amerikiečių norą būti laimingais, neišsenkantį jų optimizmą. Todėl, svarsto jis, jie negali suvokti tam tikrų nelaimingų tikrovės dalykų, tarp jų ir Sovietų Sąjungos Gulago, nes jie kėsinasi į jų laimę.

Filmo ,,Vaikai tremtyje” autorius užaugo su pasakojimais apie Sovietų Sąjungos vykdytus žiaurumus niekuo nekaltiems žmonėms, tarp jų ir vaikams. ,,Esu filmų kūrėjas ir aš  kartojau pasakojimus, kuriuos man papasakojo tėtis. Tai istorijos iš mano pasaulio.” Swider prisimena, jog jam augant žmonės jo pasaulyje buvo dviejų rūšių: tie, kurie buvo deportuoti į koncentracijos stovyklas, ir tie, kurie buvo deportuoti į Gulagus.

,,Prisimenu, kai JAV pirmą kartą buvo išspausdintas Solženycinas ir kai jis atvyko į Ameriką, buvo skelbiama, kad tai pirmas kartas, kai apie Gulagą imta kalbėti, kad jis pralaužė ledus. Netiesa – ir iki jo buvo daug išleista knygų apie tai. Jei gyvendamas JAV norėjai jas perskaityti, jei norėjai žiūrėti į Sovietų Sąjungą kritiškai, galėjai tą laisvai padaryti”, – įsitikinęs Swider.

Žmonės tiek mažai žinojo apie Sovietų Sąjungą arba klaidingai viską suprato, prisimena filmo ,,Vaikai tremtyje” režisierius, kad jo tėvas, kuris buvo vienas iš tų į Sibirą ištremtų vaikų, tapęs psichiatru, išsilavinimą turinčiu žmogumi tam tikra prasme nenorėjo apie savo gulaginę patirtį kalbėti. Swider mama apie tai kalbėjo dar mažiau. ,,Žmonėms, kuriems pavyko sugrįžti iš gulagų, galutinis įžeidimas buvo, kad į juos žiūrėjo įtartinai – kodėl ir kokiu būdu jie išgyveno. Tai buvo paskutinis žiaurumas”, – teigia jis.

Kurdamas dokumentinį filmą apie vaikų išgyvenimus Sibire, Swider, skirtingai nuo daugelio dokumentinių filmų, atsisakė pasakojimo. Su viena maža išimtimi – archyvine medžiaga apie Antrojo pasaulinio karo pradžią, filme nėra kalbančių žinovų, istorikų. Kiekvienas žmogus, kuris kalba filme, buvo Gulage arba tremtyje. Kalbinami žmonės pasakoja pirmuoju asmeniu apie savo asmeninę patirtį.

Vienas iš Swider 1992–1993 m. kalbintų žmonių buvo paskutinis Lenkijos prezidentas Sovietų Sąjungos laikais Wojciech Witold Jaruzelski. Mažai kas žino, sako Swider, kad Jaruzelski būdamas vaikas buvo deportuotas į Gulagą. ,,Žmonės klausia, kodėl aš jį kalbinau ir įtraukiau į filmą – apie pusė Lenkijos žmonių jo nekenčia. Mano priežastis – paprasta. Jis, be jokios abejonės, yra prorusas ir jei jis papasakos kažką panašaus į kitų pasakojimus, tada negalėsi sakyti, kad tie kiti žmonės yra fanatikai antikomunistai.” Kaip teigia filmo režisierius, buvo ir etikos dalykas. ,,Nesvarbu, kuo jis tapo vėliau, negalime paneigti, kad jis nekentėjo, – sako jis. – Juk jis buvo tik vaikas, kai buvo deportuotas į Sibirą. Įtariu, kad kažkas jam nutiko Gulage, kad jis tapo savo tautos priešu.”

Swider įdomu detalės. ,,Žmonės girdi apie tremtyje išgyventus dalykus, bet jie nežino, kaip juos suvokti. Galima sakyti, kad vienas iš Gulago bruožų yra milžiniška neteisybė,  arba galima pasakyti, kad tai – di džiulis blogis, kad tai bet kokios teisės nebuvimas. Galite išvardyti visus šiuos dalykus, kurie man asmeniškai nieko nereiškia, skamba tuščiai ir be gyvybės, palyginti su bet kurio vieno žmogaus, ten buvusio, pasakojimu angliškai”, – sako pašnekovas.

Štai vienas filmo herojus pasakoja, kad derliaus nuėmimo gale Kazachstane už visą vasaros darbą buvo sumokama vienu arbūzu ir dviem kepalais duonos. Ir su tuo jie turėjo išgyventi visą žiemą, kuri tęsėsi nuo vėlyvo spalio iki balandžio mėnesio. Swider teigimu, būtent toks konkretumas, tokia detalė leidžia aiškiau suprasti, kaip ten viskas buvo, nei girdėjimas sakant, kad žmonių gyvenimo sąlygos Sovietų Sąjungoje buvo sudėtingos, trūko maisto ir pan.

Žmonės, kuriuos režisierius apklausė, kalbėjo labai emocionaliai. Swider nuomone, beveik negali sakyti, kad tai buvo interviu. ,,Įjungiau filmavimo kamerą ir jie kraujuoja, tiesiog kalba. Jie nustebę, kad atsirado žmogus, kuris nori visa tai išklausyti. O tai liūdina”, – dalijosi savo išgyvenimais režisierius.

Nors filmas ,,Vaikai tremtyje” buvo rodomas daug kur pasaulyje, laimėjo keletą apdovanojimų, Swider nori jį parodyti visur, kur jį norės pamatyti. Šį filmą jis pasiūlė filmų festivaliams Rusijoje ir Ukrainoje, bet atsakymas buvo neigiamas. Švedija irgi nenori girdėti. Režisierius sako, jog jam daug reiškė, kad filmas buvo parodytas Kambodžoje. ,,Vaikus tremtyje” turėtų rodyti Baltarusijoje ir Danijoje. Swider šio filmo kopiją nusiuntė ir pažįstamai Vilniuje. Deja, jai parodžius filmą savo kolegoms televizijoje, išgirdo atsakymą, jog tai atsibodusi tema ir niekam ji neįdomi. Panašaus atsakymo filmo kūrėjas sulaukė ir iš Krokuvos. Ten kolega jam pasakė, jog nors jis sukūrė labai gerą filmą, jo Krokuvos filmų festivalyje nerodys. Nes jei parodys, niekas neateis. ,,Jiems reikia kitko, – sako Swider. – Jiems nereikia praeities, jiems reikia naujos Europos.”

Jei filmo peržiūroje dalyvaudavo pats režisierius, žmonės ateidavo ir padėkodavo. Padėkos Swider susilaukė ir iš vienos filmo herojės – nusiuntus jai filmo kopiją, jos marti parašė, kad moteris yra labai dėkinga, nes dabar jos anūkai tiki jos pasakojimais, kuriuos senelė papasakojo. Swider konstatuoja liūdną faktą: ,,Tu netiki savo senele, bet tiki istorija, papasakota per televiziją. Tai baisu, bet tai tiesa.”

Šiuo metu Swider galvoja apie naują projektą – ieško moterų, kurios galėtų pasidalinti savo patirtimi Sibiro gulaguose. Kol kas jis nežino, kokia kryptimi projektas pasuks, pirmiausia turi surasti moteris, pakalbinti jas, peržiūrėti turimą medžiagą, surasti temą ir sudėti į viena. Vis dėlto šiokie tokie rėmai Swider galvoje jau yra: ,,Vėl norėčiau chronologiškai parodyti, ką reiškė moteriai būti Gulage arba tremtyje. Kaip jai pavyko ištrūkti. Todėl ieškau moterų su Gulago patirtimi, kurios nors šiek tiek kalbėtų angliškai. Būtų smagu, jei atsilieptų ir lietuvės”, – sakė filmo ,,Vaikai tremtyje” režisierius.
sibiras
Filmo režisieriaus tėvas Uchtoje, Komi Respublikoje, 1940 m.

Apie savo filmą C. Swider pasakos šiųmetiniame 57ame SantarosŠviesos suvažiavime, kuris vyks rugsėjo 10–12 d. Lietuvių dailės muziejuje, Pasaulio lietuvių centre, Lemont.