Kaip japonų diplomatas gelbėjo Lenkijos ir Lietuvos žydus

ALEKSAS VITKUS
japonas
Neseniai teko skaityti 2007 m. Jeruzalėje garsiojo holokausto Yad Vashem muziejaus išleistą stambią, gausiai iliustruotą knygą „The Righteous Among the Nations”, kurioje per keliolika puslapių jos redaktoriai aprašo ir vieno japonų diplomato, dirbusio Lietuvoje, humanitarinę veiklą. Jo dėka nuo mirties ar sunaikinimo buvo išgelbėti tūkstančiai žydų.

Ta istorija prasidėjo lemtingomis 1939 m. rugpjūčio dienomis, kai Japonijos kariuomenės vadovai norėjo kaip nors atspėti, kada ir kaip Europoje prasidės karas. Japonija tuo laiku dar jokiomis sutartimis nebuvo susisaisčiusi su nacių Vokietija, todėl galimą vokiečių puolimą prieš sovietus galėjo tik nujausti. Nors 1937 m. prasidėjusiame antrajame japonų puolime prieš Kiniją buvo užimti didžiuliai Kinijos plotai, karo veiksmai pagaliau pateko į aklavietę, kai kinai, vengdami nuostolingų mūšių, pasitraukė į kalnuotas provincijas, iš kur prieš japonus vedė tik partizaninį karą.

Didelė Japonijos kariuomenės dalis sustojo prie Kinijos ir Sovietų Sąjungos sienos. Japonų generolai nedrįso jos iš ten patraukti ir panaudoti kituose Kinijos frontuose ar kitur Pietryčių Azijoje, ką jie būtų galėję daryti, jei žinotų, kada vokiečiai puls sovietus. Lietuva, įsprausta tarp Rusijos ir Vokietijos, japonams pasirodė labai parankus kraštas, kuriame galima būtų sukurti gerą karinės žvalgybos postą, stebintį abiejų didžiųjų galybių kariuomenių judėjimą.

Todėl gen. Oshima, Japonijos ambasadorius Berlyne, nutarė Japonijos konsulą Suomijai Chlune-Sampo Sugihara perkelti į Kauną ir ten atidaryti konsulatą, kurio vienintelis tikslas būtų su slaptų agentų pagalba rinkti japonams reikalingas žvalgybos žinias. „Mano pagrindinis uždavinys buvo nuspėti tikslią Hitlerio planuoto Rusijos užpuolimo datą”, – prisiminė Sugihara.

Atvykęs į Kauną 1939 m. lapkritį, Sugihara tuojau pradėjo verbuoti gausius iš Lenkijos į Lietuvą pabėgusius lenkų agentus. Jam gerokai padėjo jo rusų kalbos mokėjimas, kurios jis išmoko ruošdamasis diplomatinei tarnybai Mandžiūrijoje, kur 1931 m. jaunasis (g. 1900 m.) diplomatas vedė derybas su sovietais.

Sugihara dar nespėjus įsitraukti į šnipinėjimo darbą, padėtis Kaune ir visoje Lietuvoje dramatiškai pasikeitė. Po 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto Ribbentrop-Molotov pakto, 1940 m. vasarą sovietai užėmė visus tris Pabaltijo kraštus. Visiems užsienio diplomatams buvo įsakyta uždaryti atstovybes ir iki rugpjūčio pabaigos išvykti namo. Uždavinys nustatyti Vokietijos puolimo datą staiga tapo neįvykdomu, ir, kaip po daugelio metų pasakojo pats Sugihara, jis įsivėlė į kitą, visiškai nenumatytą darbą.

„Vieną rytą savo bute išgirdau didelį triukšmą iš prie netoli esančio konsulato. Žvilgterėjęs per langą ten pastebėjau minią žmonių. Pasiteiravęs supratau, kad susirinkusieji su ašaromis akyse prašė, kad aš jiems išduočiau tranzitines Japonijos vizas, kurios leistų jiems per Japoniją iškeliauti į kitus kraštus.” Norėdamas išduoti tokį didžiulį skaičių vizų Sugihara turėjo atsiklausti savo viršininkų. Išsiuntęs į Tokijo telegramą, jis susisiekė su sovietų konsulu, kuris pažadėjo tranzitinę vizą turinčius iš Lenkijos pabėgusius žydus praleisti per sovietų teritoriją su sąlyga, kad pabėgėliai ten neužkliūtų, t. y. kad vizos būtų išduotos nelaukiant teigiamo Tokijo atsakymo.

Rugpjūčio 10 d. nutaręs atsakymo iš Tokijo nebelaukti, Sugihara pradėjo išdavinėti vizas visiems, kas jų prašė. Jo žmona Yukiko Sugihara pasakojo, kaip jos vyras, būdamas graikų apeigų krikščionis, nors ir žinodamas, kad laužo diplomatines taisykles ir įstatymus, pasiryžo išsigandusius žydus gelbėti. Netrukus iš Tokijo pradėjo ateiti užklausimai ir kaltinimai dėl jo neortodoksinės veiklos. Pirmieji į Japoniją atvykę pabėgėliai neturėjo visų įprastų reikiamų dokumentų kaip pasų ir tikrų, iš anksto parūpintų galinių vizų.

„Pas mus jau atsirado ir Lietuvos piliečių pabėgėlių, kurie nori keliauti į JAV ar Kanadą, bet neturi nei tų kraštų vizų, nei kelionei lėšų”, – vienoje rugpjūčio 17 d. telegramoje konsului Sugihara dėstė Japonijos Užsienio reikalų ministerija, jį perspėdama tokiems tranzitinių vizų daugiau neduoti. Bet Sugihara, asmeniškai susipažinęs su kritiška pabėgėlių padėtimi, nutarė ir toliau išdavinėti vizas, taip išgelbėdamas tūkstančius nuo artėjančio nacių pavojaus. Jo paties teigimu, per tą trumpą laiką jis išdavė apie 3,500 tranzitinių vizų.

Visai kitaip elgėsi JAV konsulinė įstaiga Kaune. Uždarant JAV konsulatą Kaune, vicekonsulas Bernard Guffler pasiuntė į Washington,  DC tokią telegramą: „Bent 99 proc. mūsų Kaune išduotų vizų į JAV yra bevertės, nes dauguma jų prašiusieji neturi reikiamų išvykimo dokumentų ar lėšų, reikalingų kelionei.” Ne visi konsulai buvo tokie nejautrūs. Olandijos, kuri jau buvo vokiečių užimta, konsulas Kaune Jan Zwartendijk buvo pasiruošęs išduoti galines vizas į olandų Curacao teritoriją. Deja, į ten pabėgėliai turėtų keliauti ne tik per Sovietų Sąjungą, bet ir per Japoniją iki Karibų jūros.

Rugpjūčio 31 d. uždaręs konsulatą Kaune Sugihara atsirado Berlyne, iš kur savo viršininkų jis buvo pasiųstas atidaryti konsulatą Karaliaučiuje (dabar Kaliningrad) ir tęsti savo pirmojo uždavinio darbą – spėti, kada prasidės Vokietijos žygis prieš sovietus. 1944 m. sovietai jį surado Bukarešte ir laikė kaip karo belaisvį iki 1947 m. Grįžęs į Japoniją jis tuojau buvo atleistas iš pareigų, kaip Sugihara sakė, „dėl jo 1940 m. neklusnumo išduodant vizas Kaune”.

1984 m. Yad Vashem konsului Sugihara suteikė „The Righteous Among the Nations” vardą. Po dviejų metų jis mirė. Ir šiandien Japonijoje jis yra laikomas žmogiškumo herojumi.