4
Bendoraitį,
kunigą ir daktarą, Amazonėj prieš 41 metus aplankius


Sunki pradžia, pasisekimai
   
Žiūrint į gražiai augančią ligoninę, sunku įsivaizduoti Bendoraičio pirmas dienas 1962 metais šiame Amazonės užkampyje. Pradėjo su vienu aptrūnijusiu kambariu, kuris buvo jo ambulatorija ir vaistinė, dažnai aplankoma pelių, džiunglės žiurkių, šikšnosparnių, driežų, nuodingų vorų ir kitokių neprašytų svečių. Net gyvatę kartą užtiko.

Su finansine pagalba iš savo kolegų Prancūzijoj ir Vokietijoj, Bendoraitis kibo į darbą su nepaprasta energija. Per 6 metus sumažino vaikų mirtingumą 51 procentu, įsteigė pirmą vaikų darželį indėnukams Brazilijoj, sustabdė skarlatinos ir choleros epidemijas Brazilijoj ir Bolivijoj, išgelbėjo Paacas Novos ir kitas indėnų gentis nuo bado savo Sagarana agrokolonijoj ir paskiepijo tūkstančius nuo įvairių ligų.

Gavęs nuo Guajara-Mirim vyskupijos kelis senokus pastatus miestelio gale, Bendoraitis įsteigė kliniką, kurios pašonėje dabar baigia išsipildyti jo sapnas – nauja, kad ir nedidoka, „Gerojo Ganytojo” ligoninė. Tai dosnių žmonių pasaulyje – o taip pat ir Amerikos lietuvių – dėka.

 Pagerbimai, du stebuklai

Bendoraitis buvo ne kartą pagerbtas Brazilijos ir Bolivijos valdžių. Buvo iškviestas sutikti net abiejų valstybių prezidentus. Bet jis nemėgsta girtis. Apie jo aukštus apdovanojimus išgirstu tik iš seselės Ksaveros.

O iš paties Bendoraičio išgirstu apie du savos rūšies stebuklus. Kartą, motorui sprogus, Bendoraitis su savo nesuvaldoma valtim būtų nugarmėjęs per krioklį. Bet pripuolamai (ar stebuklingai?) pasitaikęs kaboklas (paupio gyventojas) pametė jam virvę ir taip išgelbėjo Bendoraitį paskutinę minutę.
Kitą kartą, 1970 metais, Bendoraitis buvo nutupdytas mažo ,,Cessna 180” lėktuvo skersai savo klinikos. Turėjo pasiimti vaistų ir toliau skristi į džiunglių kaimelį, bet staiga buvo pašauktas pas kritišką ligonį. Bendoraitis pasakė pilotui nelaukti. Lėktuvas pakilo ir bematant krito, užmušdamas visus tris keleivius.

Norėjau pamatyti Bendoraičio laivą – plaukiojančią kliniką, – su kuria jis išraižydavo tūkstančius mylių per besiraitančias džiunglių upes, tokias kaip Paacas Novos, Mamore ir Guapore. Deja, naujas laivas dar nebuvo pastatytas, o senų laivų nebėra: vienas nuskendo, kitas susprogo, o trečias sudegė.

Iškyla į džiungles
    
Tačiau Bendoraitis turėjo ir tipišką su stogu Amazonės laivuką, su kuriuo padarėm trumpą iškylą į džiungles. Kapitonu buvo Bendoraičio indėnas Americo, o įgulą sudarė du Bolivijos indėnai. Iškylautojai: Dikinis su dviem sūnumis, Vilma Šimonytė, Sao Paulo svečiai Luigi ir Bona Carrara ir aš.

    Pradedam kelionę rudo vandens Mamore upe, kuri teka čia pat miestelio pašonėj. Kitoj pusėj – Bolivija, su giminingu miesteliu, Guayaramerin. Po kokios valandos su puse, pasukam į tamsiai mėlyną Paacas Novos upę. Praplaukiam ant polių krante pastatytą vieną kitą džiunglių namelį. Ten gyvena seringueiros, kaučiuko (gumos) rinkėjai. Jie džiunglėse išsklaidytiems gumos medžiams įrėžia randus, iš kurių į pririštus puodukus subėga tiršti, balti gumos syvai.

Džiunglės taip tankiai suaugę prie krantų, kad sunku mums surasti žmonišką prieplauką. Bet po 3 valandų pūkšnojimo užtinkam atvirą lopą prie kranto. Ten ir apsistojam. Indėnai sukuria laužą, o aš su Dikiniu apžiūrim jo pailgą žūklinių prietaisų dėžę. Ten pilna įvairių žuvų kabliukų, spalvotais plaukais „muselių” ir metalinių blizgių (fish lures).

Bematant ateina naktis. Mes klausomės tūkstančio varlių koncerto. Vienos tenoru kurkia, kitos bosu pritaria. O svirpliai choru čirškia. Kažkur suklykia kažkoks paukštis, paskui sušvilpia kitas. Dikinis ištraukia ,,Martell” konjako butelį ir mes visi bičiuliškai pasidalinam po stikliuką ar du... ar tris. Tik indėnai negeria.

Žuvys, ryžiai ir alus
        
    Netrukus sugrįžta indėnai su žuvų virtine. Kaip jie taip greitai jas sugaudė? Buvo dingę ne daugiau, kaip pusvalandį. O mes su Dikiniu dar tariamės, kokius kabliukus ir lynus geriau vartoti!

    Vakarienei: šviežiai keptos žuvys su ryžiais. Keptos ant aromatiškų tropinių medžių laužo, žuvys įgauna išskirtinai malonų skonį. Iš ledaunės traukiam dar pusėtinai šaltas „Antarctica” alaus skardines.
Džiunglių idiliją trukdo milijonas uodų ir muselių, kuriems mūsų „Deet” purškalai mažai tereiškia. Visi buvom atsakančiai sukandžioti dar vakarienei nesibaigus. Pasiruošėm miegoti: indėnai savanoriškai ant kranto, o mes laive pakabintuose hamakuose.

Bet miegas neima. Apie pirmą valandą nakties viskas nutyla. Nė mažiausio garselio. Kitoj pusėj upės virš medžių kabo milžiniškas pilnas mėnulis. Atrodo, pasistiebsi ir paliesi. Dar tokio didingo mėnulio nesu gyvenime matęs. Po valandos tas nuostabus mėnulis staigiai dingsta. Nenusileidžia, bet staigiai dingsta, lyg kas su virvute būtų jį žemyn nutraukęs. Vyrauja aklina tamsa. Arba, kaip mūsų vaikų prosenelis sakydavo: „Tamsu, kaip turko subinėj po juodos kavos”.

Pagaliau užmiegu, bet paryčiui atbundu visas drebėdamas. Nejaugi taip greitai ir maliarija? Griebiu seselės Ksaveros įbruktą ilgom rankovėm megztinį. Drebulys greitai praeina. Netikėjau, kad džiunglėse gali būti taip šalta.
 




Džiunglių iškyloje Pacaas Novos upe. Iš kairės: R. John Rapšys, laivo kapitonas Americo Casupa ir svečias iš Sao Paulo, Luigi Carrara. Rondonia, 1973 m.